Naujo buto pašto dėžutė neturi užrašo, kad jį ją nemestų reklamų, todėl bent kas trečią dieną kas nors ką nors įdeda. Parankiojau ir nuskenavau kelis pavyzdinius arba įdomesnius egzempliorius.

Pirmasis ne reklama, o tiesiog savivaldybės informacinis laikraštėlis. Šito vis laukiu, nes įdomu pavartyti, būna kokių nors kasdieniškų naujienų, pranešimų.

Japonija pilna visokiausių iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamų dalykų. Kiekvieną galima atskirai narplioti, gilintis, ieškoti ištakų, įtakų ir priežasčių. Daug kas bus nelogiška ne tik žiūrint užsieniečio akimis, bet ir bandant paklausinėti pačių japonų. Atsakys „tiesiog taip yra“, „tokios tradicijos“ arba „visi taip daro, todėl darau ir aš“. O jeigu dar pridėti galybę stereotipų, kokia ta Japonija matoma, tarkime, Europoje ir kokią ją bando išreklamuoti pati Japonijos valdžia, pakliūname visai į neaiškią raizgalynę, kurioje sunku atsirinkti. Šįkart tik vienas pavyzdys, kuris gerokai krenta į akis, nes apie jį primena kiekvienas išėjimas į gatvę. (gal bus įkvėpimas vėliau parašyti ir apie kitus)

Susumavus statistiką, Japonija neseniai buvo paskelbta pačia saugiausia pasaulio šalimi. Sunku nesutikti, nes čia jautiesi išties ramiai ir nustoji galvoti apie bet kokius pavojus. Esi garantuotas, kad net viduryje nakties kokiam nors skersgatvyje niekas neapvogs, neprisikabins iš serijos „gal turi cigaretę?“ ar dar ką padarys. Jau rašiau apie žmogžudystes, o 2013 m. jos dar sumažėję – šalyje su 127 mln. gyventojų tebuvo 938 atvejai. Apskritai nusikalstamumas mažėja jau 11 metų kai pasiekė piką 2002-aisiais.

Iš pirmo žvilgsnio patys japonai jaučiasi saugiai: daiktus palieka be priežiūros, vaikšto sutemus, vaikai nuo pirmos klasės patys vieni į mokyklą eina ir pan. Tačiau vieno nusikaltimo baimė yra giliai įleidus šaknis – kad įsilauš kažkas į namus. Tiesa, įsilaužimų būna, bet pagal gyventojų skaičių apie 6 kartus mažiau nei Lietuvoje. Daug didesnė tikimybė, kad būsi apvogtas šiaip kur, o ne namuose. Nepaisant to, besisaugančių nuo įsibrovėlių daug, o kai kurie net ir namus statosi specialiai tam pritaikytus. Kaip pavyzdys, nuotraukos truputį paėjus atsitiktinai pasirinkta ramia ne per toliausiai esančia gatvele.

Apie netoli nuo Tokijo esantį Kamakuros miestelį jau rašau toli gražu ne pirmą kartą. Smagu į ten karts nuo karto sugrįžti. Tad pagerėjus orams (t.y. praėjus vasaros karščiams) ir begalvojant kur padaryti įdomesnę dienos išvyką, Kamakurai didesnių konkurentų neatsirado. Tiesa, ši vasara nebuvo labai karšta. Užfiksuotas dienos rekordas kambaryje tebuvo toks:

Bet kai saulėje kokie +45, nelabai ir norisi kur vykti. O dar visi sugriuvę darbai… Galiausiai į jokią vasarišką kelionę taip ir neišsiruošėme. O dabar dienomis +26. Pats tas smagumas lauke laiką leisti.

Atėjau nupūsti ant blogo susikaupusias daugiau nei mėnesio senumo dulkes. Teko rinktis, arba per rugpjūčio mėnesį pabaigiu disertaciją ir blogą atidedu į šalį, arba neaišku ar pabaigiu, bet neatidedu. Ką nusprendžiau, tikriausiai aišku :-)

Taigi, disertacija laukia komisijos nuosprendžio, beliks tik už kelių savaičių apginti. Pasiekus tokią stadiją, galima papasakoti, kaip čia viskas Japonijoje vyksta (kituose universitetuose gali būti variacijų, bet neteko iš ko nors nugirsti, kad būtų labai didelės).

Pirmi metai prasideda nuo bendravimo su vadovu ir tyrimo plano nušlifavimo. Jeigu įstoji su ambicijom padaryti kažką labai didingo ir plačiai užgriebiančio, jas reikės apkarpyti, susiaurinti, sutikslinti ir nuleisti ant žemės. O jeigu iš karto su labai aiškia tyrimo problema ir metodologija, tuomet gal net ir nieko nereikės daryti. Aš buvau kažkur tame tarpe, todėl teko truputį padirbėti. Ne itin detalus planas (iki 10 psl.) turi atsirasti per pirmą mėnesį.

Sekantis žingsnis yra susirinkti bent trijų narių komitetą, kuris padės su disertacija ir bus teisėjai per gynimą. Naujame universitete tai gan sudėtinga, nežinai, ko iš ko tikėtis. Kaip ir visur, yra tingesnių profesorių, kurie su studentais nebendrauja, ir yra tokių, kurie per valandą atsiunčia pakomentavę keliolika lapų. Jeigu universitetas mažas, tada net ir pasirinkimo prabangos nėra, tenka kviestis tuos, kurie kažkiek arčiau tyrimo temos.

Su komitetu iš pradžių tenka bendrauti gan aktyviai, nes reikia išlaikyti jų duodamus kandidatūros egzaminus. Vieniems pasiruošimui rašai nedidelius straipsnius jų siūlomomis temomis, kiti duoda skaityti krūvą knygų, treti dar ką sugalvoja… Galiausiai antrų metų pradžioje eini kartu su kitais doktorantais į kabinetą su prižiūrėtoju, gauni voką, ten randi komiteto profesorių užduotis, sėdi prie jų kelias valandas ir paskui apie porą savaičių lauki rezultatų. Jeigu išlaikai, tampi pretendentu į doktorantus. Jeigu ne, po kelių mėnesių laikai egzaminą iš naujo.

Be visų šitų veiklų pirmais ir vėlesniais metais gali lankyti kokias nori paskaitas (neprivaloma, tad jeigu pats nori arba vadovas kažką siūlo). Aš kibau į japonų kalbos kursus, kurie suvalgė daug laiko. Aišku, sėdi kažkiek ir prie tyrimo, pasidarai bent jau literatūros apžvalgą ir teorinę dalį.

Išlaikius egzaminus, antrų metų pirma pusė skiriama detalesnio tyrimo plano rašymui. Šis jau apie 30-50 psl., surašai ką ir kaip ir kodėl darysi. Metų viduryje tenka jį prieš komisiją apsiginti. Tuo pačiu gauni visokių pasiūlymų ir patarimų, kuriuose reikia nepasiklysti, mat kiekvienas narys žiūri iš savo specializacijos taško ir suka tavo planą arčiau savo srities. Kaip bebūtų, po pusantrų metų turi (daugmaž) aiškią kryptį, kuria eiti tolyn.

Su komisija jau nebereikia bendrauti beveik visus ateinančius metus, tik raportuoji, kaip sekasi, vadovui. Be to, kad sėdėtum prie savo tyrimo, taip pat bandai ieškoti konferencijų arba žurnalų, kur galėtum padaryti pranešimą arba išspausdinti straipsnį. Nors nėra griežtai privaloma, bent kelis išėjimus į viešumą reikia turėti.

Trečių metų pirmoje pusėje nieko naujo, bet antroje jau reikia (mano atveju, kad neprarasčiau stipendijos) turėti beveik pabaigus disertaciją ir sėkmingai praeiti jos katedrinį (išankstinį) gynimą. Vėl pabendrauji su komisija, gauni krūva komentarų ir eini toliau darbuotis, kad per likusius kelis mėnesius į juos visus atsižvelgtum. Jeigu greitai susisuki, gali spėti viską galutinai apsiginti trečių metų gale. Man taip nepavyko, nes darbo vadovas buvo metam išvykęs į savo „sabbatical“ atostogas ir grįžo tik šiandien. Dėl to viskas nusikėlė ir panašu, kad galutinis gynimas bus rugsėjo pabaigoje.

Kažko trūksta, ar ne? Taip, lyginant su Lietuva doktorantai neturi dėstymo praktikos. Vietoje jos, dirbi universitete kaip dėstytojo asistentas: padedi pasiruošti paskaitoms, vedi seminarus, taisai darbus ir pan. Nieko rimto, bet su universiteto virtuve truputį susipažįsti.

Dar reikia pridurti, kad treji metai yra minimumas ir daugelis, nespaudžiami stipendijos reikalavimų, mokosi penkerius, šešerius ar septynerius metus.

Tiek trumpai, su daug praleistų detalių. O kad įrašas neatrodytų liūdnai be nuotraukos, čia priešpaskutinę savaitę nusmigusio laptopo dėlionė. Sustojo ventiliatorius ir kad jį pasiekti ir išimti, reikėjo iki tiek išardyti.