Pastarąsias dvi dienas praleidau pačiame Tokijo pakraštyje – vakaruose esančioje Hinoharos savivaldybėje. Ji visiškai nepanaši į tankiai apstatytas centrinio Tokijo lygumas. 93% ploto dengia miškai, daug stačių kalvų, tarp jų siauri upių išvagoti slėniai, kur išsibarstę gyventojų nameliai ir nedideli daržų lopinėliai. Nors savivaldybės plotas nemažas, bet gyventojų tik apie 2500, o ir tie patys senstantys ir nykstantys. Per 40 metų jų sumažėjo dvigubai, dabar daugiau nei pusė yra pensininkai, jaunimas išmigravęs į visai netoliese esančias judresnes Tokijo dalis. Įprasta bevažinėjant pamatyti nemažai apleistų namų arba tarp vietinio autobuso keleivių beveik tik senyvus žmones. Darbų taip pat trūksta, nes anksčiau gyvavusi miškininkystė ir medienos pramonė gerokai sunykus negalėdama konkuruoti su importuojama pigesne mediena, turizmas silpnas, žemės ūkiu verstis sunku. Kažkiek iš kalnų išgaunama akmenų statybų pramonei, bet aktyvesnės vietinės ūkio šakos kaip ir nėra. Iš kitos pusės Hinohara turi daug gražios gamtos ir pasistengus galėtų privilioti iš čia pat esančio Tokijo būrius turistų, kurie atvyktų savaitgaliui pailsėti nuo miesto darbų.
Kelionę organizavo ta pati kompanija, su kuria važiuoju jau ne pirmą kartą. Vėl būrys užsieniečių studentų, vėl klausimynų pildymas ir pasikalbėjimai apie tai, kas gerai, o kas nelabai. Grupė pasitaikė nemaža, apie 20 žmonių, didžiuma iš Kinijos ir Taivano, po porą iš Korėjos ir Tailando ir kelis iš kitų šalių. Kelionės planas aktyvus: tai miško takeliais kelis kilometrus nueiti, tai į kalną kopti. Bet maitino skaniai, apnakvindino patogiai, o tarpuose ir ramesnių veiklų prigalvojo, todėl grįžau namo labiau pailsėjęs nei nusivaikščiojęs.
Į Tokijų po truputį atslenka ruduo. Dienos trumpėja (apie 17 val. jau būna tamsu), orai vėsta (sukasi tarp +10 ir +15). Nors žalumos dar nemažai, ją baigia nustelbti spalvoti lapai. Štai ką galima pamatyti apėjus ratą netoli bendrabučio:
Buvimas taip pasipuošus yra visiškai įprastas ir niekas į jį nekreipia dėmesio. Su kauke bus pardavėjas prekybos centre, policininkas, taksi vairuotojas, dėstytojas ar bet koks kitas žmogus. Net ir į banką galima užeiti su beveik visą veidą dengiančia kauke ir niekas nieko nesakys.
Apklausos rodo, kad didelė dalis japonų yra susirūpinę maisto, užauginto Fukušimoje ir aplinkiniuose regionuose saugumu. Šalies maisto saugos komisija skelbia, kad tiriamas tų vietovių derlius ir nepraleidžiamas viršijantis nustatytas normas, bet toli gražu ne visi tuo pasitiki. Nerimaujama, kokia dalis maisto ištiriama, o kokia – ne. Ar neištirtas praleidžiamas kaip saugus? Ar Japonijos radiacijos limitai pakankami? Ar nėra maisto kilmės klastojimo, kai Fukušimos vaisiai ir daržovės arba pakrantėse sugauta žuvis pateikiama kaip gauta iš kitų regionų? Aišku, ne ant visų produktų sužymėta, iš kurios Japonijos dalies jie atkeliavo, bet nors ant pakuočių galima pamatyti pasigyrimų, jog kokios nors pupelės užaugintos Hokaide (šiauriausia Japonijos sala), užrašų „Fukušimos derlius“ neteko pamatyti.
Bandant išsklaidyti nerimą, pradėtos kelios kampanijos. Pirmiausia, skelbiama, kad sugriežtinti radiacijos standartai ir jie dabar teoriškai stipresni nei esantys Europoje ar JAV. Antra, laikraščiuose, televizijoje ir kitur galima pamatyti reklamas, keliančias pasitikėjimą Fukušimos regionu.
Laikraščio reklama per visą puslapį. Viršuje užrašas „Fukušimoje viskas gerai“ arba „Fukušima yra sveika“.
Šį savaitgalį trečią kartą pabuvojau Kamakuroje – miestelyje, kuris turi ilgą ir turtingą istoriją, o prieš maždaug 800 metų buvo ir Japonijos sostine. Išsidėstęs prie vandenyno pakrantės, apsuptas kalvų. Nuo Tokijo tik apie 50 km, todėl labai tinkamas dienos išvykai.
Pirmą kartą Kamakuroje buvau prieš maždaug penkerius metus, antrą – prieš daugiau nei metus, kai numyniau su dviračiu. Abiem kartais labai daug neturistavau, todėl nepamačiau daugumos didžiųjų miestelio įžymybių. Tuo tarpu per šią išvyką teko kaip tik kuo daugiau pamatyti lankytinų objektų, nes ją organizavo ta pati turizmo tyrimų kompanija, su kuria ne pirmą kartą kažkur važiuoju.
Scenarijus tas pats: grupelė užsieniečių apeina vietos įžymybes, apžiūri kaip jos ir apskritai visa miestelio aplinka pritaikyta turistams, užpildo anketas, papasakoja įspūdžius ir važiuoja vakare namo. Visas išlaidas padengia kompanija, todėl tereikia turėti laisvą dieną. Be to, maršrutai būna ne tik į visiems žinomas vietas, bet ir mažus atkampesnius kaimelius, į kuriuos net nesugalvotum pats nuvažiuoti.
Tik atvykę į Kamakurą išbandom autobusą. Grupelė pasitaikė įvairi, su atstovais iš Kinijos, Pietų Korėjos, Meksikos, Tuniso, Amerikos ir, aišku, Lietuvos.
Senokai berašiau, nes pastarosios dienos buvo gan aktyvios ir nelikdavo laiko pabloginti. Štai ką veikiau:
Važiavau iki Tokijo pakraštyje esančio Hosei universiteto pasikalbėti su viena profesore apie savo tyrimą. Ji irgi domisi miškais, bet labiau iš ekonominės pusės. Šiaip ar taip, buvo gan naudinga susitikti, o ir universitetą apžiūrėjau. Jo teritorija didžiulė, erdvės daug ir viskas (tikriausiai dėl to) atrodo tuščia: studentų vienas kitas praeina, darbuotojų irgi nedaug, pastatų viduje tylu…
Pažiūrėjau vakar japonišką 2001 metų filmą Stereo Future. Tokia gan padrika drama-komedija, kurios negaliu ypatingai rekomenduoti, bet ir peikti labai neišeina. Visgi yra jame viena scena, kuri stipriai išsiskiria iš kitų. Iškirpau ir įkėliau jūtūbėn. Dalykas, kuris joje patrauks dėmesį, su filmu visai nesusijęs ir pasirodo tik šioje scenoje. Tikriausiai šiaip iš studijos sandėlių kažkas ištraukė. Aišku, kyla klausimas, kodėl būtent jį pasirinko, o ne kažką kitą? Ir ar filmo kūrėjai žino, koks tai daiktas? Galiausiai, iš kur jis atsirado Japonijoje? Kas jį galėjo čia atvežti? Gal reiktų parašyti laišką režisieriui ir paklausti? :)
Šį savaitgalį universitete vyko kasmetinis ICU festivalis (arba japoniškai – „ICU sai“). Šurmulio buvo nemažai: ištisa palapinių alėja, trys scenos su muzika arba šokiais ir visas būrys tiek savų, tiek su universitetu nelabai susijusių lankytojų. Beveik viską rengė patys studentai, o tiksliau jų klubai. Užsiimantys menais rengė pasirodymus, o kiti turėjo po savo staliuką, prie kurio kažkuo prekiavo. Vieni čia pat pagamintu maistu, kiti savo dirbiniais, treti šiaip sunešę iš kažkur įvairių sendaikčių. Kaip anksčiau minėjau, japoniška prekyba neretai būna gana triukšminga, taip ir čia visi tarpusavyje konkuravo, kas garsiau prišauks klientus, o vienam rėkaujančiam užkimus, jį pakeisdavo kitas :) Keletas nuotraukų, kaip visa tai atrodė:
Jau anksčiau rašiau, kad Tokijuj dviračiai yra itin populiari transporto priemonė ir jai suteikiama daug laisvės. Jeigu nori, važiuoji šaligatviu ir laviruoji tarp pėsčiųjų. Jeigu žmonių daug, peršoki į šalikelę. Krypčių laikymasis ant šaligatvio nebūtinas, bet šalikele pageidautinas. Nors nenuostabu pamatyti ir prieš mašinų srautą minantį dviratistą. Su šalmais važinėja gal tik koks 1% žmonių, o sutemus kas penktas neturės jokių šviesų. Visiška anarchija palyginus su kai kuriomis Europos šalimis.
Važinėjimas kartu su pėsčiaisiais išugdo abiem pusėm savus įpročius. Dviratininkai greitai nelaksto, visaip laviruoja, o pėstiesiems atsiranda nevalingas refleksas trauktis į šoną vos išgirdus dviračio skambutį. Tai gerai iliustruoja šis video, kurio autorius papasakoja, kaip rankinis skambutis padeda lengviau praeiti šaligatviu, nes visi, pradedant studentais ir baigiant biuro darbuotojais, traukiasi iš kelio:
senbeiten.wordpress.com 