Yra Japonijoje tokie tradiciniai nedideli ansambliai, vadinami Čin don, atsiradę ne taip ir seniai, 19 a. antroje pusėje. Susideda iš kelių skirtingų būgnų ir pučiamųjų, o pavadinimas kilęs iš būgnelių garsų – šaižesnio metalinio čin ir žemesnio don. Pagrindinė ansamblių paskirtis – reklamuoti tam tikrą objektą, pritraukiant praeivių dėmesį su muzika. Čin don pasikviečia per naujų parduotuvių atidarymą arba pasamdo, kad platintų žinią apie išpardavimą, nuolaidas. Kartais jie stovi prie stoties ir dalina reklaminius lankstinukus. Ansamblio nariai visada būna specialiai pasipuošę, nusigrimavę, su skėčiais ar kitokiais atributais. Vieni muzikantai groja gan tradiciškai, per daug neeksperimentuoja. Kiti mėgsta įtraukti vieną kitą neįprastą instrumentą arba groja su improvizacijom, padžiazuodami. Tokių įdomu paklausyti sustojus :-)

Čia užtikti prie Koendži stoties:

Laukiau laukiau ir sulaukiau tos dienos, kai į Tokijo Freecycle atėjo laiškas, kad kažkas atiduoda patefoną. Kaip vėliau paaiškėjo, moteris kraustosi į kitą namą ir išdalina nereikalingus daiktus. Susirašėm, nuvykau ir pasiėmiau. Nieko ypatingo, paprastas automatinis Aiwa grotuvas, bet veikia gerai. Buvusi savininkė sakė, kad praktiškai nenaudotas.

Patefono atsiradimo proga galėjau pajudinti savo lig šiol susikaupusių plokštelių krūvą. Kelios buvo tokios, kuriose net nežinojau, kas įrašyta, nes pirkau tik dėl to, kad kainavo keliasdešimt centų ir buvo įdomus viršelis. Tarkime, kaip galima atsispirti tokiam? :-)

Universiteto užsienio studentų skyrius karts nuo karto vis pasiūlo tai bilietus į renginius, tai nemokamą išvyką, tai dar kažką įdomaus. Vietų skaičius dažniausiai būna ribotas, todėl tenka išbandyti sėkmę loterijoje. Paskutinius kelis kartus vis nepavykdavo papulti tarp atrinktų laimingųjų, bet galiausiai nuskilo ir gavau bilietą į koncertą, kuris vyko Ikebukuro rajone esančiame Tokijo metropoliteno teatre. Bet apie jį po kelių nuotraukų, kurias padariau pakeliui:

Tipiškas vaizdelis laukiant stotyje traukinio.

Šios savaitės pradžioje buvau nuvykęs iki Tokijo rytuose esančio Ueno rajono. Universitetas užsienio studentams parūpino kvietimus į filharmoniją, todėl pagrindinis tikslas buvo aplankyti ten esančią koncertų salę Tokyo Bunka Kaikan ir pasiklausyti koncerto. Bet prieš tai dar užsukau į netoliese esančią Sensodži šventyklą ir gatvę, kurią vadinu „virtuvės“, nes joje dešimtys, o gal ir šimtai su maistu susijusių parduotuvėlių.

Viename virtuvės gatvės gale jos pradžią žymi štai tokia skulptūra.

Šiandien užsukau į muzikos parduotuvę Nakane, pažiūrėt ko jie ten gero turi. Atradimai buvo du, abu geri, bet ganėtinai skirtingi. Pirmiausia atpiginimų dėžėje radau geros tiek kainos, tiek kokybės Venetian Snares plokštelę Find Candace. Tiems, kam dienos nesugadins aštri elektronika, galit paklausyti, kaip skamba jos titulinis septynių minučių kūrinys.

Antras atradimas taip pat septynių minučių ir skambėjo per parduotuvės kolonėles tuo metu, kai užtikau Venetian Snares. Nuėjau pas pardavėją paklausti, kas čia groja, o tas parodė, kad viena daina iš senų dainų rinkinio. Nusirašiau pavadinimą ir grįžęs suradau. Štai ji:

Šiandien padariau išvyką į centrą. Pirmiausia išlipau Šindžiuku ir užėjau į porą knygynų. Dar nuo pernai tebeturėjau už Lietuvos pristatymą mokykloje gautą 5000 ienų dovanų čekį, kurį priima daugelis parduotuvių, bet su juo galima pirkti tik knygas. Vis ieškojau, kam čia tas ienas išleidus, kol galiausiai apsistojau prie valgių knygų. Štai kokios labiausiai sužavėjo ir dabar jau guli mano lentynoje:

Susikaupė keli japoniški muzikiniai atradimai, kuriais norisi pasidalinti.

Pradėsiu nuo dviejų klasikų. Pirmiausia Masashi Sada. Tai gan lyrišką muziką grojantis atlikėjas, kurio karjera tęsiasi virš 40 metų. Buvo vienas iš pirmesnių, populiarinusių dainuojamosios poezijos žanrą, bet turi ir labiau į estradinę muziką panašių albumų. Pirmas kūrinys išgirstas per japonų kalbos pamoką, nes bandėm jo tekstą suprasti ir išsiversti:

Nuotraukų reportažas iš rudenėjančio Inokašira parko.

Inokašira yra vienas iš didesnių ir žymesnių parkų, esančių netoliese. Su dviračiu galima numinti per kokias 15 minučių. Aišku, numynus reikia surasti vietą, kur jį pastatyti...

Trumpai apie kelis šios savaitės įvykius.

Pirmiausia, pratęsiu savo ataskaitą apie žemės drebėjimus. Vakar buvo jau šeštas per beveik tris mėnesius. Tiesa, labai silpnas, vieno balo.

Kitas mažas, bet skanus dalykas, kad į svečius užsukęs Homma atnešė visą maišą naminių umeboši slyvų. Tai tradicinis japoniškas valgis: slyvos nuskinamos nesunokę, sudedamos su druska ir prieskoniniu augalu šiso į puodą ir marinuojamos apie porą mėnesių. Rezultatas – labai stipraus rūgštaus ir sūraus skonio užkandis. Vienas valgyti beveik neįmanoma, bet kartu su ryžiais gerai dera.

Prieš porą savaičių iš universiteto gavau pasiūlymą sudalyvauti netoliese esančios Miodžio mokyklos „tarptautinėje dienoje“, į kurią kviečiami užsieniečiai papasakoti apie savo šalį, palyginti ją su Japonija. Pagalvojau kodėl gi ne ir šiandien nuvykau į trumpą orientacinį susirinkimą, kur papasakojo kas ten ir kaip bus. Gal dėl to, kad gan stipriai lijo, iš 12 užsiregistravusių dalyvių atvyko tik keturi: aš, vaikinas iš Kanados ir dvi jau senai čia gyvenančios moterys, viena iš Australijos, o kita iš Suomijos. Pačios mokyklos daug nepamačiau, tad negaliu nieko papasakoti. Tiesiog pasėdėjom valgykloje kartu su dviem anglų kalbos mokytojais, pakalbėjom, užpildėm visokių lapų, o paskui pakvietė pažiūrėti japoniškų „taiko“ būgnų būrelio repeticijos.