Bandant lyginti anglų ir japonų kalbos mokymosi patirtis, šiuo metu itin išryškėjusi viena priešingybė. Pagrindinė jos priežastis – taip vadinami tarptautiniai žodžiai. Europoje jie kilę iš lotynų ar graikų kalbų, kaip kad „muzika“ iš graikų „mousike“, o „universitetas“ iš lotynų „universitas“. Kadangi tai daugmaž įprastiniai žodžiai, mokantis lietuviškai be didesnių pastangų išmoksti ir juos. Tą patį daro ir vokiečiai, anglai, prancūzai, italai ir t.t. Todėl prireikus išmokti kitą europietišką kalbą, daugiausiai pastangų reikia įdėti iš pradžių, mokantis paprastus, bet visai skirtingai skambančius žodžius (stalas, namas, draugas ir pan.) Tuo tarpu pereinant prie specialybinių, akademinių terminų, perimti panašiai skambančius tarptautinius žodžius būna visai paprasta ir jaučiasi, tarsi lūžis visame kalbos mokymesi – tik pradėjus buvo nelengva, bet paskui netikėtai jau žiūrėk gali ir sudėtingesnėm temom pasikalbėti.

Japonų kalboje, kaip tikriausiai įtariate, taip nebūna. Vietoje graikų ir lotynų čia tarptautine ilgą laiką buvo kinų kalba. Kinijoje vystėsi mokslai, išradimai, visokios filosofinės kryptys, todėl prikurta ir įvairių naujų terminų. Aplinkinės šalys, perimdamos Kinijos žinias, mokėsi ir su jomis ateinančius žodžius. Rezultatas toks, kad ta pati „muzika“ ar „universitetas“ japonų kalboje yra lengvai išmokstami žodžiai jau kalbantiems kiniškai arba korėjietiškai, bet reikalaujantys nemažai pastangų iš europiečių. Tad net ir pakilus į tą lygį, kai gali neblogai susikalbėti kasdienėm temom ir supranti praktiškai visą gramatiką, reikia ir toliau darbuotis prie kiekvienos srities specifinio žodyno.

Keli pavyzdžiai, su kuriais tenka susidurti vaikštant šį semestrą į tarptautinių santykių debatų paskaitą-seminarą ir kurių praktiškai nereikėtų papildomai mokytis anglų kalboje, nes skamba beveik kaip lietuviškai.

• (debato) tema – rondai (論題)
• strategija, taktika – senriaku (戦略)
• argumentacija – ricuron (立論)
• argumentas – giron (議論)
• teorija – riron (理論)
• kritika – kouhyo (講評) arba hihan (批判)
• liberalizmas – džijūšiugi (自由主義)
• konstruktyvizmas – kouseišiugi (構成主義)
• ir t.t.

Prie to prisideda, kad vienus žodžius jau žinau, bet nemoku perskaityti, o kitus galiu suprasti perskaitęs, bet nemoku pasakyti :-)

Mokantis kalbas norom nenorom dėmesį patraukia žodžiai, kurie panašūs į lietuviškus. Kartais skamba panašiai, bet turi skirtingas reikšmes, o kartais net ir reikšmės sutampa. Aišku, turiu galvoje ne kokius nors „kompiuteris“ ar „televizorius“, kurie tapę beveik globaliais, bet labiau netikėtas kombinacijas.

Japonų kalboje jų taip pat yra, bet ne itin daug. Nors japoniški garsai nėra labai kažkuo išskirtiniai lietuviškai ausiai (skamba tikrai aiškiau nei kinų ar korėjiečių kalba), jų deriniai žymiai labiau apriboti. Tarkime, nėra pavienių priebalsių (išskyrus N), jos visada eina kartu su balse. Taip pat trūksta kai kurių garsų, kaip kad priebalsės L, arba derinių, kaip kad VI. Todėl net ir paprasti lietuviški daiktavardžiai, pavyzdžiui, „stalas“, neturės jokio panašaus žodžio japonų kalboje, nes yra dvi iš eilės einančios priebalses ST, priebalsė L ir dar pavienė priebalsė S. Nepaisant to, pasukus galvą kelis sutapimus galima atsiminti:

• ima – japoniškai reiškia „dabar“ (今)
• muši – reiškia „vabalas“ arba apskritai bet koks „vabzdys“ (虫)
• nori – jūržolė, į kurią įvynioja sušius (海苔)
• fui – „netikėtas“, „staigus“ (不意)
• kanda – bene vienintelis žodis, kurio ir reikšmė ta pati, tik japoniškai tai praeities laikas „kando“ (噛んだ)
• iki – labai daug reikšmių, priklausomai nuo konteksto: „nusiteikimas“ (意気), „madingas“ (粋), „kvapas“ (息), „kryptis“ (行き), …
• kasa (nuo „kasti“) – „skėtis“ (傘)
• kiši – „pakrantė“ (岸) arba „riteris“ (騎士)
• koši – „dėstytojas“ (講師) arba „veršiukas“ (子牛)
• ir, aišku, kaip gi be vieno iš dažnesnių japoniškų žodžių „šika“, kuris gali reikšti „tik“ (しか), „elnias“ (鹿), „istorikas“ (史家), „stomatologija“ (歯科) arba tam tikra japoniška poema :-)

Kaip galima matyti iš šio trumpo sąrašo, gan daug japoniškų žodžių turi po kelias reikšmes. Kartais tik užsirašo taip pat, o tarimas vos vos truputį skiriasi, bet dažniausiai reikia atsekti iš konteksto, kuri reikšmė teisinga. Tarkime, „kami“ gali reikšti „plaukai“, „dievas“ arba „popierius“, „šiokai“ – „prisistatymas“, „pakėlimas pareigose“ arba „pasiteiravimas“, o „koka“ … pasiruoškite … – „efektas“, „inžinerija“, „moneta“, „nusileidimas“, „aukšta kaina“, „mokyklos himnas“ ir dar bent kokios aštuonios retesnės reikšmės.

Iš kur tie panašūs žodžiai? Dauguma jų pasiskolinti iš Kinijos, kur kalba toninė ir koks nors „koka“ gali būti ištartas aštuoniais skirtingais būdais, o kiekvienas gali turėti ir dvi reikšmes, kurias galima pagauti iš konteksto. Tuo tarpu japonų kalba be tonų ir visos reikšmės tenka tam pačiam žodžiui. Aišku, kiekviena reikšmė turi po savo hieroglifus, todėl skaitant suprasti lengva, todėl paspėlioti tenka tik klausant.

Kęstas savo bloge vakar parašė apie tai, kaip Taivane į kinų kalbą išverčiami užsienietiškų filmų pavadinimai. Pasirodo, yra tam tikri nusustovėję hieroglifai, priskiriami populiariausiems aktoriams, kuriuos būtinai įterps į kiekvieno filmo, kuriame tas aktorius pasirodo, pavadinimą. Tarkime, su Arnold Schwarzenegger susieta 魔鬼 (demonas), todėl visi filmai turės 魔鬼 plius vienaip ar kitaip iš anglų kalbos išverstą pavadinimą. Tuo tarpu Leonardo Dicaprio ir Matt Damon turės 神鬼 (dievai ir dvasios), o Jim Carrey – 王牌 (karaliaus korta). Sąsajos tikriausiai atsiranda pagal pirmą populiaresnį aktoriaus filmą. Galima įtarti, kad Švarcnegeris įgavo demono vardą iš Terminatoriaus, o Džimas Keris susietas su kortomis iš „tūzo“ užuominos savo herojaus Ace Ventura varde.

Japonijoje tokių vertimų nepamatysi. Kai kurie klasikiniai kūriniai kartais išverčiami nenutolstant nuo prasmės ir užrašomi su hieroglifais, o visais likusiais atvejais daroma paprastai – paimamas užsieninis pavadinimas ir jo tarimas užrašomas su japoniška abėcėle. Kitaip tariant, padaromas ne vertimas, o transkripcija. Rezultatas neretai gaunasi gana linksmas, nes ne visi garsai gali būti tiksliai užrašomi japoniškai. Pavyzdžiui:

• Titanikas – Taitaniku
• Žiedų valdovas – Rodo ofu za ringu
• Tamsos riterio sugrįžimas – Daku Naito Raidžingu
• Karibų piratai – Pairetsu ofu karibian
• Nepriklausomybės diena – Independensu Dei
• Pagauk, jei gali – Kyači my ifu ju kyan

ir t.t.

Toks užrašymas „kaip skamba“, naudojamas ir kitur, kur tik susiduriama su užsienietiškais žodžiais, įskaitant ir anglų kalbos vadovėlius. Tai žinant tampa nenuostabu, kai kas nors ištaria, tarkime, „as I told“ kaip „asu ai torudo“ :-) Patys japonai nevengia iš to pasijuokti:

Šiandien buvo jau ne pirmą kartą pasitaikanti situacija. Į duris skambina siuntinių tarnyba, atvežė kažkam iš bendrabučio dėžę. Adresas atitinka, bet nėra kambario numerio, o vardas užrašytas su hieroglifais. Siuntinio pristatytojas klausia, ar čia toks žmogus gyvena. Aš į klausimą atsakau klausimu – kaip tie hieroglifai persiskaito? Abu palenkę galvas žiūrim ir matom tris brūkšnelių krūveles: viena pavardės ir dvi vardo. Nė vienas nežinom kaip juos perskaityti, nes du hieroglifai Japonijoje beveik nenaudojami. Nusprendžiam, kad siuntinys skirtas studentui iš Kinijos, Korėjos arba Taivano, bet tiksliai neaišku. Jis paskambina į biurą ir išsiaiškina skaitymą, bet aš praėjęs pro visas bendrabučio duris, ant kurių užrašyti vardai, tokio gyventoju nerandu. Gal ir rasčiau, bet dalis iš Azijos atvykusių nusprendžia, kad patogiau būtų savo vardą kažkiek pajaponinti ir kasdienybėje naudoja jį, o ant durų originalaus su hieroglifais neužsirašo, tik tą naująjį su lotyniškom raidėm arba japoniška abėcėle. Žodžiu, painiava. Viskas baigėsi tuo, kad siuntinio atvežėjas dar kažkam perskambino, gavo gavėjo numerį, vėl skambino ir galiausiai išsiaiškino, kad čia tikrai kažkam iš bendrabučio, bet to žmogaus nėra, todėl atvažiuos pakartotinai rytoj, nes turi į rankas dėžę pristatyti.

Panašių neaiškumų su vardais pasitaiko gan dažnai, nes japoniški hieroglifai turi po kelis skaitymus, o varduose mėgstama juos visaip jungti, todėl nebūna iki galo aišku, koks hieroglifas kokį turi. Kad tai išspręsti, dokumentuose būna papildoma grafa, kur reikia parašyti savo vardo skaitymą su abėcėle. Aišku, dažnesnius vardus ir pavardes visi atpažįsta, bet kai hieroglifai retesni, naudojamas mažai žinomas jų skaitymas arba pats hieroglifas nėra iš tų dviejų tūkstančių su trupučiu, kurių mokoma Japonijos mokyklose, net ir atspėti, kaip vardas perskaitomas nelabai išeina.

Argi ne praktiška rašto sistema? :)

Vakar pro Tokiją praūžė šilta pavasarinė audra. Gerokai palijo, bet labiausiai visi buvo sunerimę dėl vėjo, kuris siekė ~27 m/s, o gūsiais ir ~35 m/s. Kuriam laikui sustabdė traukinius, nukėlė lėktuvų skrydžius, žmones paleido anksčiau iš darbo (nes audra turėjo prasidėjo po pietų). Per radiją vis pranešinėjo, kas vyksta, kokia situacija. O šiandien lyg nieko nebuvę – ramu, šviečia saulė. Situacija bent jau universiteto parke žymiai geresnė nei po rugsėjo taifūno, apie kurį rašiau. Šįkart nėra nei išverstų medžių, nei prilaužytų šakų, tik dviračiai išguldyti ant šono, jokios akivaizdžios žalos nepadaryta. Tiesa sakant, aš net pasidžiaugiu tokiu stipresniu vėju, nes jis nuo netoliese augančio apelsinmedžio viršūnės nupurto iki pat pavasario puikiai išsilaikiusių vaisių, šiandien visą maišą galėjau prisirinkti :)

Užsiminiau apie radijo žinias. Jas pradėjau kiek dažniau klausyti, kai atradau šį puslapį. Jame galima internetu klausytis trijų valstybinio NHK radijo stočių: pirma programa (R1) daugiausiai žinios ir kitokios rimtesnės laidos (panašiai kaip BBC), antra programa (R2) – daugiausiai kalbų mokymuisi, todėl išgirsite tiek kalbant angliškai, tiek vokiškai, tiek kiniškai ar korėjietiškai, o trečioji (FM) – muzikos ir meno. Tad jeigu norite, kad fone kas nors burbėtų japoniškai, galite pasileisti :)

凹凸

Pora hieroglifų, kuriuos dažniausiai galima pamatyti nupieštus ant kelio, jeigu netoliese yra kalniukai, „gulintys policininkai“ arba šiaip duobės. Atrodo taip, o lengvi todėl, kad juos tikrai nesunku atsiminti vizualiai:

Perskaitomi kaip „outotsu“ ir reiškia „nelygumas“.

鳩

Galbūt nelabai kam čia bus įdomu, bet man visai patiko šiandien sužinota trumpa istorija kaip atsiminti hieroglifą „balandis“. Atrodo jis štai taip:

Tariasi kaip „hato“ ir susideda iš dviejų dalių.

九　＋　鳥

Kairė dalis reiškia skaičių „devyni“, o dešinė – „paukštis“. Aišku, galima prikurti visokių istorijų, kad balandžiai skraido būriais, po devynis ar pan., bet yra ir kita interpretacija: skaičius „devyni“ japoniškai skamba kaip „kyū“, o balandžiai ir sako kažką panašaus „kyū kyūūū kyū kyūūū“. Žinoma, reikia pasistengti ištarti su balandiška intonacija ;)