Dar vienas įrašas apie tai, kas vyko prieš beveik porą savaičių. O buvo Japonijoje iš eilės kelios valstybinės šventės, dėl kurių susidaro ilgiausias metuose keturių dienų savaitgalis. Vadina japonai šį laiką „auksine savaite“ ir stengiasi visaip tokius laisvadienius išnaudoti. Tuo labiau, kad daugeliui tai beveik vienintelės tokio ilgio atostogos (nors Japonijoje ir yra įstatymas, pagal kurį kasmet darbuotojas turi gauti bent 10 dienų apmokamų atostogų, dėl darboholiškos kultūros daugelis tuo nesinaudoja ir atostogauja kone tik per valstybines šventes). Per auksine savaitę daug kas vyksta į užsienį, keliauja Japonijoje arba bent jau padaro išvyką į vietinį parką.

Pastarąjį dalyką padariau ir aš, pakviestas buvusių bendrabučio kaimynų. Surengėm pasisėdėjimą su lauželiu ir keptomis daržovėmis bei ne tik. Tam susiradom laisvą plotelį parko „piknikų“ dalyje, prieš tai gavę iš administracijos leidimą ir taisyklių sąrašą, ką galima ir ko negalima daryti. Žmonių visur kamšalynė, iš visų pusių turėjom po kaimyną. Beveik visi iš jų į parką išsirengę taip, kaip vyktų stovyklauti: su palapinėm, išlankstomom kėdutėm, stalais, kamuoliais ir kitokiais žaidimais, didokais šaltkrepšiais su maistu, ir t.t. Žodžiu, pagal japonišką papratimą „jeigu darai, daryk su entuziazmu“ :-)

Praeitą šeštadienį universitete ir bendrabučiuose beveik visai dienai atjungė elektrą kasmetiniam tinklų patikrinimui, todėl buvo gera proga surengti išvyką į miestą. Išsirinkau ne per toliausiai esantį, bet lig šiol taip ir neaplankytą Džindai botanikos sodą. Kaip tik tądien baigėsi vasaros karščiai, smagiai atvėso iki 24-25 laipsnių, todėl buvo smagu kelias valandas pasivaikščioti lauke nejaučiant, kad tampi visas šlapias nuo prakaito.

Sodas nėra labai senas, įkurtas 1961 metais. Lig tol šioje vietoje buvo didelis parkas.

Beveik ištisai tris dienas lijęs lietus vakar pagaliau nustojo ir leido pasidžiaugti gražia vasariška diena su +25 šilumos. Pats tas sėst ant dviračio ir kažkur važiuoti. Labai toli nenumyniau, tik pasidairiau po aplinkines vietoves: užsukau į už kelių kilometrų esančias dideles Tama kapines ir visai pašonėje esantį, bet lig šiol dar neapžiūrėtą, Nogavos parką. Žemėlapyje tai atrodo taip (už tai ačiū Google Maps):

Kairėje išsiskiriantis plotas yra kapinės, o dešinėje – maniškis universitetas ir jo pašonėje esantis Nogavos parkas. Žodžiu, viskas čia pat. Mastelis toks, kad ilgoji kapinių kraštinė siekia apie 1,3 km.

Pastarosios dienos buvo pakankamai ramios: universitetinė veikla, sėdėjimas prie magistrinio, per daug niekuo neišsiskyręs CECC aplankymas… Žinoma, aplink visi sunerimę dėl įvykių Japonijoje, universitetas net specialiai išsiuntinėjo visiems el. laiškus, kuriuose bene pagrindiniu akcentu buvo sakinys, jog vyraujantis vėjas Korėjoje yra vakarų, o iš rytų pučia labai retai, todėl pergyventi nereikėtų.

Su neramumais Japonijoje susiję ir tai, kad vakar į Seulą pasisvečiuoti atvyko Wasedos laikų draugė iš Sado salos, norėdama dėl visa ko pabūti toliau nuo Fukušimos.

Lauktuvės iš Japonijos - džiovintas persimonas. 美味しかった ^_^ ありがとう！