Korėjos liaudies muziejus

Šiandien universitetas mainų studentus palepino nemokama išvyka į Korėjos liaudies muziejų. Su autobusu iki jo teko važiuoti nepilną valandą, į gretimą miestą, tačiau nepasijaučia, kad būtum išvykęs iš Seulo. Pro langą matėsi nesibaigiantys namai, tik vienur kitur kažkokie kolektyvinio tipo sodeliai su šiltnamiais.

Korėjos liaudies muziejus primena Rumšiškes, nes čia taip pat iš įvairių regionų suvežti tradiciniai namai, parodantys kaip gyveno tiek eiliniai gyventojai, tiek ir to laiko aukštuomenė. Be viso to prigalvota įvairių atrakcijų, galima išbandyti kai kuriuos amatus, vyksta pasirodymai ir pan. Teritorija ne visai maža, galima pravaikščioti kelias valandas. Žodžiu, pakankamai įdomu ir verta nuvykti. Ko pasigedau, tai išsamesnės informacijos, nes prie namų kabančios lentelės labai jau kuklios ir kartais ne iki galo aišku, kas yra vienas ar kitas pastatas.

Geriausiai apie viską tikriausiai papasakos nuotraukos, tad štai fotografinė ekskursija:

Keli bendri vaizdai. Tiksliai neįsidėmėjau, kokia kiekvieno paskirtis, tai smulkiau ir nebandysiu aprašinėti.

Į didžiumą namelių galima jeigu neįeiti, tai bent įkišti galvą ir pasidairyti, kaip viduj atrodo.

Šiaudinukai dažniausiai ūkininkų namai

O mediniai-akmeniniai - didikų arba bendros paskirties (administraciniai, šventyklos, mokyklos ir pan.)

Senosios mokyklos vidinis kiemelis. Jau matyti ir čia iš lėto ateinančio pavasario ženklai.

Korėjietiškas spalvingumas

Ir visur tvoros tvorelės su įvairiais vartais.

Daugkur palubėse prikabinėta ryšulėlių su džiūstančiais javais, kukurūzais... Gražiai atrodo.

Kaip gi be piktųjų pipirų

Vienas iš turistų palinksminimų - per muziejų pravingiuoja muzikantų antsamblis.

Mums dar atskirai suorganizavo puodelių lipdymą iš molio. Iš pradžių paaiškino kaip viską daryti.

Tada davė porą molinių blynų ir iš jų jau buvo galima daryti kas į galvą šauna.

Laiko daug nedavė, tai sulipinau paprastą puodelį. Per porą savaičių turėtų išdegti ir parsiųsti į universitetą.

Kita puodžių komanda

Kita atrakcija buvo ryžinių saldumynų darymas. Pirmiausia ryžiai suplojami iki vientisos masės.

O tada susmulkinami į nedidelius gabaliukus ir išvoliojami sojos miltuose su trupučiu cukraus. Kažkodėl dauguma nebuvo dideli šitokio skanumyno fanai, tai mėgėjams (tarp jų ir man) teko ne tik privalgyti, bet ir namo po maišiuką parsivežti.

Ir pabaigsiu su tigru.