Sekanti stotelė po Singapūro buvo Kučino miestas Borneo saloje. Joje Malaizija turi dvi valstijas: Saravaką ir Sabahą. Kučinas yra pirmosios sostinė, panašaus dydžio tiek plotu, tiek gyventojais į Vilnių. Visgi pati miesto struktūra ir gyvenimas pasirodė labai skirtingas.

Atvykome į centrinę dalį vakare ir pirmas įspūdis buvo nykokas: parduotuvėlės jau užsidarę, gatvės tamsios, purvinoka, pakampėmis tarakonai laksto, žmonių nedaug. Bet, kaip sako, rytas už vakarą protingesnis ir sekančios dvi dienos parodė, kad Kučinas yra visai jaukus miestas. Tvarkos jame, kaip ir kitur Malaizijoje, nelabai daug, transportas ne itin patogus, bet atvykėliai nesunkiai gali rasti, ką veikti.

Išsidėstęs Kučinas Saravako upės pakrantėse. Arčiau jos – senamiestis, toliau – naujesni rajonai. Atvykus tikriausiai teks daugiausiai laiko ir praleisti paupyje, bet rekomenduočiau pasivaikščioti ir toliau nuo jo.

Antros kelionės dienos popietė ir mes jau Singapūre. Traukinys sustojo tik kirtus sieną, perėjome patikras, gavom po štampą į pasą ir išėjome ieškoti, kaip nusigauti iki centrinės dalies. Lig tol įsivaizdavau, kad Singapūras bus visas užstatytas daugiaaukščiais, nes plotas mažulytis, o gyventojų virš 5 mln., bet yra ten ir laukų, ir plačių kelių, ir atviresnių erdvių. Tiesa, beveik visi gyventojai gyvena daugiabučiuose, kurių ištisi „miegamieji“ rajonai, bet centre užsilikę ir mažesnių senesnius laikus menančių namelių. Sakyčiau, kad ši nuotrauka labai gerai parodo Singapūro įvairovę:

Štai ir prabėgo dvi savaitės Pietryčių Azijoje. Vakar ryte su pilna galva įspūdžių, šimtais nuotraukų fotoaparatų kortelėse ir trupučiu lauktuvių kuprinėse grįžom į Tokiją. Viskas sekėsi gal net geriau, nei buvo galima prieš išvykstant tikėtis. Buvo ir įdomių nuotykių, ir skanaus maisto, ir pavaikščiojimo po džiungles, ir susidūrimų su įvairiausiais gyvūnais, ir susitikimų su vietiniais žmonėmis, o tuo pačiu ir jokių didelių nesklandumų, susirgimų ar kažko kito, kas sugadintų kelionės nuotaiką. Visos šalys paliko gerą įspūdį ir norą į jas sugrįžti dar kartą, nes dviejų savaičių viskam toli gražu nepakako, teko nuolat judėti į priekį, neužsibūnant vienoje vietoje daugiau nei dvi dienas.

Pradėsiu nuo žemyninės Malaizijos, kuriuose praleidome pirmąsias dvi dienas. Istorija, aišku, prasideda oro uoste. Skrydis buvo vėlyvas, keliolika minučių prieš vidurnaktį iš Tokijo Hanedos į Kvala Lumpūrą. Belaukdami išsikeitėm truputį malaizietiškų pinigų ringitų, kad būtų pačiai pradžiai. Daugiau neverta, nes kursas prastas, pačioje Malaizijoje žymiai geresnis ir visur japoniškas ienas priima.

Jau koks mėnesis kaip po truputį lipdome kelionės į Pietryčių Aziją planus. Labiausiai norisi apžiūrėti Malaiziją ir Indoneziją, bet pradėjus darytis įdomesnių vietų sąrašėlį paaiškėjo, kad per dvi savaites, kurias šiuo metu galime skirti išvykai, geriau apsiriboti tik Malaizija. Indonezija liks kitam kartui. Nepaisant to, pakeliui patogu užsukti į Singapūrą ir Brunėjų, o grįžtant stabtelėti Taivane, todėl iš viso susidarys keturios šalys. Maršrutas turėtų būti maždaug toks: Tokijas -> skrydis į Kuala Lumpūrą -> traukinys į Singapūrą -> skrydis atgal į Malaiziją, tik jau į jos Borneo salos dalyje esantį Kučino miestą -> laivu iki Sibu miesto -> autobusu iki Miri miesto -> autobusu į Brunėjų -> autobusu atgalį Malaiziją, Kota Kinabalu miestą -> autobusu iki Sandakano miesto (dėl šito dar neaišku*) -> autobusu atgal į Kota Kinabalu -> skrydis į Taipėjų -> skrydis į Osaką -> autobusu į Tokijų. Aišku, daug paprasčiau visa tai atrodo žemėlapyje.

Keliaujant po Pietryčių ir Pietų Aziją geriausias pagalbininkas yra AirAsia oro linijos. Jos pigios, todėl galima nelabai brangiai ilgesnius atstumus įveikti. Tarkime, Tokijas-Kuala Lumpūras kainavo su visais mokesčiais 620Lt, o Taipėjus-Osaka – 200Lt. Tiesa, norint gauti pigius bilietus reikia ne skrydžius derinti prie planų, o planus prie skrydžių, nes kartais viena diena į šoną ir kaina būna dviguba. Dėl to grįžtant gavosi sustojimas Taivane, nes tiesioginis skrydis iš Malaizijos į Japoniją būtų brangesnis nei sulipdant du skrydžius su stabtelėjimu Taipėjuje. Panašiai ir su skrydžiu Taipėjus-Osaka, kuris žymiai pigesnis nei Taipėjus-Tokijas ir verta pavažiuoti likusį atstumą su autobusu. Žodžiu, norint mažiau išleisti, verta peržiūrėti įvairiausias jungtis.

Transportą žeme galima daugmaž pasiplanuoti iš keliautojų įspūdžių internete. Padeda tiek įvairūs blogai, tiek ir labiau į keliautojus orientuoti puslapiai (tarkime, tripadvisor.com forumai ir vietovių apžvalgos). Kiek viskas atitiks tikrovę, neaišku, nes susidaro įspūdis, kad ten maršrutai kas porą metų keičiasi, stotys perkeliamos iš vieno miesto galo į kitą ir pan., todėl skaitant įspūdžius internete reikia mažiau pasitikėti senesniais nei 2012 metų pasakojimais.

Nakvynės paieškos iš pradžių prasidėjo nuo couchsurfing, bet nelabai sekėsi. Išsirinkome žmones, kurie turi panašių interesų, parašėm gal 15 ilgokų prašymų į pagrindinius miestus, bet sulaukėm tik vieno neigiamo ir vieno teigiamo atsako. Iš kitų tylu, nors rodo, kad buvo prisijungę ir prašymą turėjo pamatyti. Įdomiausia su viena mergina, kuri pasirašiusi, kad administruoja aplinkos apsaugos projektus palmių aliejaus kompanijose, todėl jai pasiūliau šiaip susitikti, pasikalbėti, nes domiuosi šia sritimi, bet… nieko neatrašiusi, sekančią dieną ji išsiregistravo iš couchsurfing. Gal čia kokio kultūrinio skirtumo neperpratau… Kaip bebūtų, teko pereiti prie viešbučių paieškos. Jų kainos nesikandžioja, galima vienai nakčiai gauti kambarėlį už 20-30Lt, todėl dauguma naktų prabėgs juose, o ne vietinių žmonių namuose. Nebent netikėtai kažkas iš tų likusių trylikos atrašys, kad gali priimti :-)

Kelionėje turistavimą bandysiu derinti su darbu, nes reikia padaryti kelis interviu mano tyrimui apie tropinius miškus. Jau sutaręs 9 susitikimus. Jeigu pavyks, gausis vidutiniškai po vieną kiekvienai Malaizijoje praleistai dienai. Tuo tarpu Singapūre, Brunėjuje ir Taivane bus galima paatostogauti. Su miškais bandysim susieti ir laisvą laiką: nuvykti į porą saugomų teritorijų, padaryti kelias ekskursijas po džiungles, gal ir orangutangus arba didnoses pavyks tarp medžių pamatyti.

Išvykstam jau už poros dienų, todėl bloge iki mėnesio galo bus tylu ramu, bet paskui bent kelis įrašus kelionėms įspūdžiams tikrai paskirsiu :-)

* Apie Sandakaną ir kodėl iki jo gali nepavykti nuvažiuoti.

Sandakanas yra vienas iš didesnių miestu Sabaho valstijoje – Malaizijos dalyje, kuri arčiausiai prie Filipinų. Paskutines dvi-tris savaites maždaug 100 kilometrų nuo jo vyksta neramumai, kurių malšinti iškviesta šalies armija. Jeigu per ateinančias dienas suaktyvės ir išsiplės, teks atsisakyti minties važiuoti į tą pusę. Bet tikėkimės, kad nurims.

Neramumų priežastis su gana ilga istorija. XV a. beveik visas Sabahas ir salos tarp dabartinės Malaizijos ir Filipinų priklausė Sulu sultonatui. XIX a. britai, tuo metu kolonizavę aplinkines teritorijas, susitarė su sultonu, kad jis išnuomos Sabahą už sumą, kuri šiuo metu verta 1500 dolerių per metus. Sultonatas po kiek laiko subyrėjo, o po Antro pasaulinio karo buvo sulipdytos naujos Malaizijos ir Filipinų valstybės. Sultonato teritorijos tapo Filipinais, o Sabahas iš britų buvo perduotas Malaizijai. Pastaroji laikosi sutarties ir kasmet Filipinams už teritoriją, kuri truputį didesnė nei Lietuva, perveda 1500 dolerių. Filipinai nors ir nepatenkinti, šio klausimo per daug į paviršių nekelia, tačiau ir nepripažįsta, kad tokia situacija jiems priimtina. Bet… yra išlikę Sulu sultono palikuonių, kurie tarpusavyje lig šiol ginčijasi, kuris iš jų yra tikrasis sosto paveldėtojas. Vienas iš kandidatų turi sutelkęs būrį pasekėjų, pasiryžusių jam padėti susigrąžinti istorines žemes, o gal būt ir atkurti patį sultonatą. Virš 200 tų pasekėjų vasario viduryje apsiginklavo ir atplaukę išsilaipino Sabaho pietryčiuose, nedideliame miestelyje. Iš pradžių su jais derėtis buvo pasiųsta policija, įvyko susišaudymai, keli žmonės žuvo. Nepavykus numalšinti konflikto, Malaizija prieš kelias dienas pasiuntė armiją, tačiau lig šiol neaišku, kuo viskas baigsis ir ar nepatenkinti sultono pasekėjai nesugalvos išsiųsti dar vieno laivo į kokį kitą Sabaho pakrantės miestą.

Kaip visada, plačiau apie tai visko surankiojus vikipedija.

Tiesiog kelios šiandien darytos nuotraukos iš žydėti bepradedančio slyvų parkelio priešais universitetą.

Tokijuj dar anei žiemą, anei pavasaris. Tas laikas, kai orai neaiškūs – su striuke sukaisti, bet be jos dar vėsoka. Užtai savaitgalį praneša, kad bus +22. Lyg tai jausdama, po truputį bunda gamta: vienur kitur žydi slyvos, o kartais ir narcizų galima pamatyti, medžiai krauna pumpurus, daržuose sužaliavę ankstyvosios daržovės, gėlių parduotuvėse lubinus vazonuose pardavinėja… Tiesa, sakuroms dar ankstoka, jos pradeda žydėti kovo gale, balandžio pradžioje.