Paranoja

Japonija pilna visokiausių iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamų dalykų. Kiekvieną galima atskirai narplioti, gilintis, ieškoti ištakų, įtakų ir priežasčių. Daug kas bus nelogiška ne tik žiūrint užsieniečio akimis, bet ir bandant paklausinėti pačių japonų. Atsakys „tiesiog taip yra“, „tokios tradicijos“ arba „visi taip daro, todėl darau ir aš“. O jeigu dar pridėti galybę stereotipų, kokia ta Japonija matoma, tarkime, Europoje ir kokią ją bando išreklamuoti pati Japonijos valdžia, pakliūname visai į neaiškią raizgalynę, kurioje sunku atsirinkti. Šįkart tik vienas pavyzdys, kuris gerokai krenta į akis, nes apie jį primena kiekvienas išėjimas į gatvę. (gal bus įkvėpimas vėliau parašyti ir apie kitus)

Susumavus statistiką, Japonija neseniai buvo paskelbta pačia saugiausia pasaulio šalimi. Sunku nesutikti, nes čia jautiesi išties ramiai ir nustoji galvoti apie bet kokius pavojus. Esi garantuotas, kad net viduryje nakties kokiam nors skersgatvyje niekas neapvogs, neprisikabins iš serijos „gal turi cigaretę?“ ar dar ką padarys. Jau rašiau apie žmogžudystes, o 2013 m. jos dar sumažėję – šalyje su 127 mln. gyventojų tebuvo 938 atvejai. Apskritai nusikalstamumas mažėja jau 11 metų kai pasiekė piką 2002-aisiais.

Iš pirmo žvilgsnio patys japonai jaučiasi saugiai: daiktus palieka be priežiūros, vaikšto sutemus, vaikai nuo pirmos klasės patys vieni į mokyklą eina ir pan. Tačiau vieno nusikaltimo baimė yra giliai įleidus šaknis – kad įsilauš kažkas į namus. Tiesa, įsilaužimų būna, bet pagal gyventojų skaičių apie 6 kartus mažiau nei Lietuvoje. Daug didesnė tikimybė, kad būsi apvogtas šiaip kur, o ne namuose. Nepaisant to, besisaugančių nuo įsibrovėlių daug, o kai kurie net ir namus statosi specialiai tam pritaikytus. Kaip pavyzdys, nuotraukos truputį paėjus atsitiktinai pasirinkta ramia ne per toliausiai esančia gatvele.

Kaip matyti, pagrindinė priemonė – grotos arba aklinos metalinės užsklandos ant langų. Arba geriausia – statyti namą iš viso jokių langų. Na, nebent su mažiukais, pro kuriuos vagis neįlįstų. Dienomis dar nieko, užsklandas atidaro, bet vakare eiti tokiomis gatvėmis gan nykoka: tylu, ramu ir užbarikaduota.

Prie barikadavimosi tradicijos vis dar neįprantam persikėlę į naują butą. Vakare dar pusė bėdos, kai tas geležines užsklandas nuleidinėja, kad visa gatvė skamba nuo garso. Bet ryte, šeštą-septintą valandą, o kartais ir kažkiek po penkių (priklausomai nuo kaimynų miegotvarkės)… Tada jau primena mečetes su gaidžiais.

Galima klausti – tai kodėl čia taip? – bet atsakyti labiau pasigilinus sunkoka. Gal laikraščiai labai apie tai rašo ir žmonės įsigąsdina? Gal statybos įmonės labai reklamuoja visokias apsaugos priemones, kad daugiau uždirbtų? O gal čia didesnę įtaką daro japoniška privatumo kultūra (namuose pasislėpti ir užsidangstyti kaip tvirtovėje)? Antropologams turėtų būti įdomu tai išnarplioti :-)

p.s. norintiems skaičiukų: naujausia statistika ir daug senesnės statistikos. (viskas japoniškai, tik skaičiai arabiški)