Kaip ir daugelyje kitų šalių, Japonijoje gruodžio gale ir sausio pradžioje parduotuvėse vyksta nuolaidų ir išpardavimų vajus. Tie, kas planuoja įsigyti kokį nors būtiną daiktą, gali palaukti šio meto ir tikėtis bent keliolikos procentų nuolaidos. Aišku, neretai tos nuolaidos tėra kainos lipduko pakeitimas į spalvingesnį, kur kažkoks didesnis skaičius nubrauktas, ir parašyta buvusi arba truputį mažesnė kaina, arba išparduodamos sandėliuose užsilikusios senienos, kad pirkėjus privilioti, o šie tuo pačiu ir kažką daugiau įsigytų. Šiaip ar taip, žinant ko norisi ir gerai paieškojus, galima rasti ir gan vertų dėmesio atvejų.

(naujametinio išpardavimo reklama)

Bandant lyginti anglų ir japonų kalbos mokymosi patirtis, šiuo metu itin išryškėjusi viena priešingybė. Pagrindinė jos priežastis – taip vadinami tarptautiniai žodžiai. Europoje jie kilę iš lotynų ar graikų kalbų, kaip kad „muzika“ iš graikų „mousike“, o „universitetas“ iš lotynų „universitas“. Kadangi tai daugmaž įprastiniai žodžiai, mokantis lietuviškai be didesnių pastangų išmoksti ir juos. Tą patį daro ir vokiečiai, anglai, prancūzai, italai ir t.t. Todėl prireikus išmokti kitą europietišką kalbą, daugiausiai pastangų reikia įdėti iš pradžių, mokantis paprastus, bet visai skirtingai skambančius žodžius (stalas, namas, draugas ir pan.) Tuo tarpu pereinant prie specialybinių, akademinių terminų, perimti panašiai skambančius tarptautinius žodžius būna visai paprasta ir jaučiasi, tarsi lūžis visame kalbos mokymesi – tik pradėjus buvo nelengva, bet paskui netikėtai jau žiūrėk gali ir sudėtingesnėm temom pasikalbėti.

Japonų kalboje, kaip tikriausiai įtariate, taip nebūna. Vietoje graikų ir lotynų čia tarptautine ilgą laiką buvo kinų kalba. Kinijoje vystėsi mokslai, išradimai, visokios filosofinės kryptys, todėl prikurta ir įvairių naujų terminų. Aplinkinės šalys, perimdamos Kinijos žinias, mokėsi ir su jomis ateinančius žodžius. Rezultatas toks, kad ta pati „muzika“ ar „universitetas“ japonų kalboje yra lengvai išmokstami žodžiai jau kalbantiems kiniškai arba korėjietiškai, bet reikalaujantys nemažai pastangų iš europiečių. Tad net ir pakilus į tą lygį, kai gali neblogai susikalbėti kasdienėm temom ir supranti praktiškai visą gramatiką, reikia ir toliau darbuotis prie kiekvienos srities specifinio žodyno.

Keli pavyzdžiai, su kuriais tenka susidurti vaikštant šį semestrą į tarptautinių santykių debatų paskaitą-seminarą ir kurių praktiškai nereikėtų papildomai mokytis anglų kalboje, nes skamba beveik kaip lietuviškai.

• (debato) tema – rondai (論題)
• strategija, taktika – senriaku (戦略)
• argumentacija – ricuron (立論)
• argumentas – giron (議論)
• teorija – riron (理論)
• kritika – kouhyo (講評) arba hihan (批判)
• liberalizmas – džijūšiugi (自由主義)
• konstruktyvizmas – kouseišiugi (構成主義)
• ir t.t.

Prie to prisideda, kad vienus žodžius jau žinau, bet nemoku perskaityti, o kitus galiu suprasti perskaitęs, bet nemoku pasakyti :-)

Apie japoniškus Kalėdų ypatumus jau rašiau anksčiau ir nelabai yra ką bepridėti, jokių pokyčių per porą metų neįvyko. Galiu nebent parankioti video ir parodyti, kaip čia mėgsta šventiškai pasipuošti lemputėmis. Paprastai kiekviena savivaldybė jomis iškabinėja lankomiausias vietas, nuo savęs prideda parduotuvės ir rezultatas toks, kad prie stočių ar populiaresnėse gatvėse būna mirga marga. Pradėsiu nuo savo artimiausios stoties:

Ir jau paskutinis praeitas savaitgalis (mat šį praleidau namuose, tad kitą kartą nebus kelionių apžvalgos). Jo metu pabuvojau su Tokiju besiribojančioje Saitamos prefektūroje. O jeigu tiksliau – pakeliavau po Hidakos miesą ir truputį aplink. Ten jau baigiasi Tokijo lygumos, pradeda kilti kalvos, todėl mažiau namų, daugiau gamtos, į tolį atsiveriančių vaizdų. Susisiekimas neblogas, galima lengvai traukiniu per valandą-pusantros iš miesto džiunglių ištrūkti.

Kelionę paorganizavo vis ta pati užsieniečius pavežiojanti kompanija, prašanti po visko užpildyti lapus klausimynų, kad galėtų vėliau turizmo sąlygas pagerinti. Pirma programos dalis man buvo egzotiškiausia ir įdomiausia, o antra – nelabai kuo nustebinanti. Nepaisant to, šviežiai atvykusiems į Japoniją toks maršrutas, manau, būtų pats tas gerų įspūdžių prisirinkimui :-)

Tad kas ta egzotika? Štai ji – šlaitai užsodinti mandarinų sodais:

Tradicinis pasakojimas apie praėjusį savaitgalį :-) Jis prabėgo Hakonės mieste, gal 100 km į pietvakarius nuo Tokijaus. Vietovė garsėja savo vulkaninės kilmės ežeru Aši, aplink jį esančiomis kalvomis, gražiais vaizdais į Fudži kalną ir karštomis versmėmis. Tai vienas iš populiaresnių turistinių taškų tiek tarp tokijiečių, tiek ir porą laisvesnių dienų turinčių užsienio turistų.

Kodėl Hakonė? Todėl, kad mano darbo vadovas sugalvojo padaryti visiems jo vadovaujamiems studentams (iš viso dvylika) darbinę-poilsinę išvyką. Pusė laiko prabėgo viešbučio konferencijų salėje darant savo tyrimų pristatymus, o kita pusė – apžiūrinėjant vietos įžymybes. Visai geras balansas, įdomiai laikas prabėgo tiek ten, tiek ten.

Iš Tokijaus važiavom su autobusu, nors galima ir su traukiniu nusigauti. Dar pusiaukelėje pasirodęs Fudžis: