Pastarosios dienos

Kadangi kone visa praėjusi savaitė buvo paskirta kelionėms, šią jau reikėjo truputį atsigriebti ir pasėdėti prie mokslų. Tiesa, jų nėra tiek daug, nes magistrinis beveik pabaigtas (bandomieji katedriniai gynimai be mano dalyvavimo, kiek girdėjau, praėjo gerai; recenzentas nors ir rimtas, bet jokios didesnės kritikos iš jo nesulaukiau), o Chung-Ang’e tik visokie smulkūs darbeliai. Pavyzdžiui, vakar ruošiausi korėjiečių kalbos pristatymui – keturiese turėjom pravesti visą pamoką. Pavyko visai neblogai, nepaisant kelių nesklandumų. Dar sužinojau tarpinio atsiskaitymo rezultatą – surinkau 85%. Kone visos klaidos iš rašybos, nes daug kur ją reikia tiesiog būti iškalus, neina pagauti iš klausos. Tarkime, korėjiečiai turi dvi raides “o“ – 오 ir 어. Jiems patiems jos gal ir skirtingos, bet man vienas ir tas pats. Todėl išgirdus “o“ ir neaišku, kurią iš jų reikia rašyti.

Be šių universitetinių veiklų sekmadienį ėjau į Seulo meno muziejų. Jis pakankamai nedidelis, galima per valandą viską apvaikščioti. Darbai daugiausiai šiuolaikinio meno.

Pagrindinis įėjimas. Pastatas visai centre, netoli Seulo stoties.

“ />Labiausiai iš jo įstrigo dailės srovės, angliškai vadinamos “hyperrealism“ (lietuviškai gal būtų “ultra realizmas“?) paroda. Jai priklausantys dailininkai stengiasi piešti kuo tikroviškiau atrodančius paveikslus, dažnai primenančius fotografijas. Senokai norėjau gyvai tokius pamatyti, o šįkart pasisekė, kad jų buvo net keliasdešimt vienoje vietoje. Keli pavyzdžiai (spustelkit, kad pasididntų):

박지혜 (Pak Džihjė) - Regard; paveikslo dydis - 193x130 cm, todėl gyvai atrodo labai įspūdingai. Ypač kai prieini arčiau ir pamatai kaip kiekvienas plaukelis preciziškai nupieštas.

To pačio autoriaus autoportretas (자화상 (čahvasang)). 259x193 cm.

김대연 (Kim Dejon) - Grapes. Parodoj buvo žalių vynuogių paveikslas, bet internete didesnės raiškos radau tik raudonas :)

Paroda vyks iki birželio 19 d., tad jeigu tarp skaitančių yra planuojančių pabuvot iki to laiko Seule, rekomenduoju ją aplankyti.

Po muziejus dėmesį patraukė tolumoje skambanti muzika. Priėjus arčiau paaiškėjo, kad vienoje aikštėje vyksta gegužės pirmosios paminėjimas, rengiamas įvairių darbininkų organizacijų. Jau anksčiau girdėjau, kad korėjiečiai mėgsta progai pasitaikius išeiti į gatves ir tokių renginių metu elgiasi gan ugningai. Praktikoje tai pasitvirtino, nes buvo pilna žmonių su vėliavom ir plakatais, ant scenos buvo sakomos rėksmingos kalbos, neįgalieji su vežimėliais užblokavo gatvę, visur sukiojosi nemažai policininkų, o po renginio aikštėje turėjo būti surengta nelegali eisena per miestą.

Vėliavynas.

Visa aikštė tankiai nusėsta žmonių.

Policininkų būrelis prie užtvertos gatvės.

Nors nesu labai įsigilinęs į darbininkų padėtį Pietų Korėjoje, paskaičius keletą straipsnių atrodo, kad korėjiečiai dirba žymiai ilgiau palyginus su kitų stiprios ekonomikos valstybių gyventojais (vidutiniškai virš 9-10 val. per dieną), per metus gauna tik 10 dienų apmokamų atostogų, ne visada apmokami viršvalandžiai, prasta neįgaliųjų integracija… Žodžiu, darbininkams yra kuo skųstis ir už ką pakovoti.

Tiek tad labai glaustai apie didesnius paskutinių dienų įspūdžius :)