Senokai berašiau apie maistą, bet tikriausiai laikas, nes prisikaupė šiek tiek nuotraukų. Visos iš aplankytų vietų, nes paskutiniu metu vis išvažiuoju iš namų į skirtingas Tokijo vietas daryti interviu tyrimui ir pasistengiu užsukti į pakeliui esančius veganiškus arba vegetariškus restoranėlius. Vienas iš jų buvo netoli Šibujos surasta falafelinė. Iš lauko net neatrodė, kad ten kažkas yra:

Tiesiog pluoštelis susikaupusių nuotraukų, iš serijos „centrinio Tokijo daugiaaukščiai“.

Kad jau šiandien Japonijoje rinkimai, dar truputį apie juos.

Kaip minėjau anksčiau, rinkimų kampanija čia vyksta aktyviai ir garsiai. Pagrindinės strategijos trys:

1) atvažiuoti su rinkiminiu autobusiuku prie stoties, užsilipti ant jo stogo ir per megafonus rėžti kalbą;

2) vaikščioti su palyda aktyvesnėmis gatvėmis ir šūkauti per megafonus;

3) važinėti su autobusiuku gatvėmis ir skelbti per megafonus kandidato vardą bei kelis pagrindinius šūkius.

Kaip matyti, be megafonų niekaip neapsieinama. Štai keli pavyzdžiai. Pirmiausia su autobuso stogu (baltos pirštinės ir aktyvus mojavimas yra labai dažni atributai):

Per porą pastarųjų dienų teko susidurti su dviem lietuviškumo apraiškom Tokijuje, o jeigu būčiau pasistengęs, tai galėjau susidurti ir su visom trim. Ta praleistoji buvo Vasedos universitete vykęs Čiūnės Sugiharos klubo renginys, kurio metu norintieji galėjo susipažinti su Lietuva ir paragauti šaltibarščių bei cepelinų. Į jį būtų tekę skubėti po popietinės paskaitos, todėl likau neaplankęs.

Po dviejų dienų kitoje Tokijo vietoje vyko lietuviškų menų parodėlės-parduotuvėlės uždarymas. Ją organizavo dėl Lietuvos šiek tiek galvą pametusi japonė menininkė Saori. Patikę jai Lietuvos žmonės, menai, miestai, todėl jau trečią kartą Tokijuje rengia įvairių lietuviškų daiktelių parodą, mezga ryšius su menininkais. Šįkart buvo drožinių, keramikos, mezginių, lininių Muku rūbų ir netgi didokas palubėje kabantis šiaudinis sodas (kurio, deja, taip ir nenufotografavau).

Jeigu kada turėsite laisvą minutę ir norėsite daugiau sužinoti apie įvairias Japonijos įdomybes, keistenybes arba kasdienybes, užsukite į youtube kanalą TheJapanChannelDcom. Jį prižiūrintis jau senokai Japonijoje gyvenantis australas yra prifilmavęs beveik 1200 trumpesnių ir ilgesnių video, todėl po archyvus galima kuistis ilgai.

Pavyzdžiui, keli vaizdeliai iš serijos „sąžiningumo testai“. Jau anksčiau rašiau, kad Japonijoje mažai nusikaltimų, vagysčių. Tuo stebisi bei džiaugiasi ir jisai.

Alkoholis prekybos centre prie pat išėjimo:

Tik ką beveik visą Japoniją pakratė nemažas drebėjimas. Epicentras panašioje vietoje kaip ir pernykščio kovo 11 d., bet pats drebėjimas silpnesnis – 7,3 balų, o ir truko gal tik minutę. Šiaip ar taip, tai stipriausias, buvęs šiemet. Paveikslėlis iš Japonijos seismologų puslapio:

Per valstybinį radiją gerą pusvalandį vis kartojo toli gražu ne jaukiai skambantį pranešimą: Mijagi prefektūros gyventojai, yra cunamio pavojus, visi skubiai bėkite į aukštas vietas, nedelsdami bėkite, ieškokite saugios vietos, ir t.t. Nors cunamis buvo, bet palyginti visai nedidelis, apie metro aukščio ir tikriausiai žalos nepadarė.

Kitas įvykis, krečiantis Japoniją, yra artėjantys rinkimai. Jie įvyks gruodžio 16 d., daugiau nei puse metų anksčiau, nei turėtų. To priežastis ta, kad ministras pirmininkas Noda pasinaudojo jam suteikta galia ir parlamentą paleido. O kodėl paleido? Todėl, kad įtiktų opozicijai, kuri reikalavo ankstyvų rinkimų mainais už paramą įstatymui, didinančiam Japonijoje PVM nuo esamų 5% iki 10%. O kam opozicijai ankstyvi rinkimai? Tam, kad gauti daugiau vietų parlamente, nes dabartinė valdančioji Demokratų partija turi palyginti silpną gyventojų palaikymą, o opozicinės Liberaldemokratų partijos reitingai sustiprėję. Tokie štai politiniai žaidimai.

Dar vienas reportažas iš kelionė su kitais užsienio studentais. Šįkart į Točigio prefektūrą, esančią šiek tiek į šiaurę nuo Tokijo. Kelionė pasitaikė beveik vien tik kultūrinė-istorinė, po miškus ar laukus nedaug tepasivaikščiojom, nors Točigis ir garsėja savo ežerais, upėmis, kriokliais ir kitokiomis gamtos grožybėmis.

Pirmą dieną paskyrėme Točigio miestui. Jis anksčiau kurį laiką buvo visos prefektūros sostinė, o dar anksčiau (Edo laikotarpiu) svarbus komercinis taškas, nes pro čia pravažiuodavo arba nakčiai apsistodavo didikai, keliaujantys į netoliese esančias Niko šventyklas. Karo metais miestas beveik nenukentėjo, todėl išlikę daug senų pastatų, daugiausiai įvairaus tipo parduotuvių, dalis kurių veikia iki šiol.