Šią savaitę sėdžiu prie knygų. Pirmiausia tenka ruoštis japonų kalbos pamokoms, nes kiekvieną dieną vis po kitą atsiskaitymą, o šiandien neseniai grįžau iš didesnio egzamino, patikrinančio viską, ką per mėnesį praėjom. Nors daug kas žinoma, bet japonų kalboje pakanka pažerti mokiniams 50 sudėtingesnių hieroglifų ir jie jau turės ką veikti. Tad taip ir sėdžiu prie lapo paišydamas visokius 調査, 現代人 arba 程度. Kai praeina pirminis smalsumas, kas tai per ženkliukai ir kokią prasmę jie su savim nešasi, pripuola tikriausiai daugeliui japonų kalbą besimokančių pažįstamos mintys: „kodėl turint savą skiemeninę abėcėlę iš viso vargstama su tais hieroglifais?“. Bet čia jau klausimas su daugiau nei 100 metų istorija ir visi į jį atsakantys turi po pluoštą „už“ arba „prie“ argumentų. Kol palaikantys hieroglifus laimi, teks man ir toliau bandyt į galvą susidėti tuos kelis tūkstančius sumazgytų brūkšniukų.

Šeštadienis buvo gan ramus. Aplankiau tik vieną įdomesnę vietą, apie kurią sužinojau bežiūrinėdamas lankstinukus, gautus iš vietinės savivaldybės po prisiregistravimo. Be krūvos informacijos visais gyvenimo klausimais, atradau, kad visai netoliese yra toks dalykas kaip „senų daiktų dirbtuvės“. Jų esmė paprasta, bet įdomi: kai šio rajono gyventojai išmeta geresnius didelius daiktus, savivaldybės mašinos juos atveža į minėtąsias dirbtuves ir norintiems perparduoda už simbolinę kainą. Tarkime, didelė graži spinta kainuoja 30Lt, o lentyna 6Lt. Bet tai dar ne viskas – tame pačiame pastate įkurdintos nedidelės dirbtuvės, kur nemokamai gali pamokinti kaip senus daiktus (daugiausiai baldus, kad ir čia pat nusipirktus) sutaisyti: pašveisti, perdažyti, sutvirtinti, kad neklibėtų ir pan. Tuo pačiu organizuojami ir įvairūs rankdarbių kursai: kaip megzti, kaip pasigaminti pačiam muilą, kaip pasisiūti rūbus. Žodžiu, turintys laiko ir noro gali išmokti naujų dalykų.

Pačiam nei spintų ar kėdžių nereikia, todėl tik apžiūrėjau gan didelę knygų kolekciją, kurią čia suneša atidavimui žmonės, o kiti gali pasiimti, jeigu kuri nors sudomina. Išsirinkau vieną su iš pirmo žvilgsnio lengvesniais japoniškais tekstais. Parašyta dienoraščio stilium, trumpos ese kiekvienai dienai. Reiks turint laiko paskaitinėti.

Šis savaitgalis Japonijoje ilgasis, mat penktadienį buvo valstybinė šventė – rudens lygiadienis. Jos metu žmonės traukia į šventyklas, aplanko kapus, palieka prie jų maisto. Tai tarsi grįžtamoji šventė po rugpjūtį būnančios Obon, kada, kaip manoma, dvasios sugrįžta į gyvųjų pasaulį, kai tuo tarpu per rudens lygiadienį gyvieji turi aplankyti mirusius.

Kita lygiadienio prasmė yra ta, kad nuo šios dienos oficialiai prasideda ruduo. Ir tikrai, pastarosiom dienom dingo visi lig tol varginę karščiai, laikosi kone ideali +23 laipsnių šiluma. Metų laikai čia suskirstyti būtent pagal lygiadienius ir saulėgrįžas: nuo vasaros saulėgrįžos iki rudens lygiadienio – vasara, tada iki žiemos saulėgrįžos – ruduo, žiema iki pavasario lygiadienio ir likusį laiką jau pavasaris.

Nors ir ilgas savaitgalis, bet niekur labai toli nebuvau išvykęs. Penktadienį buvau nusiteikęs apmušti kai kuriuos darbus, bet nuo pat ryto dingusi elektra priminė, kad tądien universitete kasmetinis profilaktinis elektros tinklų patikrinimas. Tad teko pamiršti visus nusiteikimus ir sėdus ant dviračio pasimalti po apylinkes. Lig šiol dar nebuvau apvažiavęs vienos pusės, tai apžiūrėjau kas ten yra. Atradau didelį parką ir daugybę stadionų, kurie laisvadienio proga buvo beveik sausakimši, pilni įvairiausio sporto entuziastų: kas kamuolį spardo, kas beisbolą žaidžia, kas ratais bėgioja. Kiek toliau, jau pasukus kitu keliu atgal link universiteto, pravažiavau pro vartus, ant kurių buvo užrašyta „Japonijos valstybinė astronominė observatorija“ ir pagautas smalsumo užsukau į vidų.

Kokias keturias valandas stiprokai pasitrankęs, vakarykštis taifūnas sutemus pasitraukė iš Tokijo. Ryte pasimatė rezultatai:

Šiuo metu už lango trankosi vėjas ir stiprokai lyja, mat rytine Japonijos dalimi slenka taifūnas Roke. Šis jau penkioliktasis šiemet tokio stiprumo, kad gautų savo nuosavą vardą. Kaip tik šiuo metu jis arčiausiai Tokijo, bet už kelių valandų jau turėtų būti nuslinkęs toliau į šiaurę, link Hokaido. Universitetas ta proga atšaukė visas popietines pamokas ir liepė sėdėti namuose, ką ir darau, besidžiaugdamas, kad jie čia pat ir nereikia minti tokiu oru pusvalandį ar valandą su dviračiu.

Jau buvau užsiminęs, kad viena mergina per freecycle atiduoda šaldytuvą. Vis sukau galvą, kaip jį parsigabenus, kol nieko gero nesugalvojęs nutariau parašyti kolegai doktorantui Hommai, su kuriuo nuo pirmų dienų visai gerai sutariam. Jis patarė arba pasinaudoti pervežimo kompanijos paslaugomis, kas kainuotų mažiausiai 200Lt, arba nuomotis sunkvežimiuką pačiam, kas atseitų porai valandų apie 100Lt, arba… truputį pagudrauti ir gauti mašiną kur kas pigiau. Kaip vėliau paaiškėjo, tam pakako 20Lt :)

O pagudravimas toks, kad kai kurios Tokijo ūkinių ir statybinių prekių parduotuvės duoda pirkėjams nemokamai sunkvežimiuką parsivežti didesnius arba nepatogios formos daiktus. Tarkime, žmogus perka plastiko lakštus šiltnamiui, kurių nei su savo lengva mašiną, nei su autobusu neparsigabensi. Tad parduotuvėje paprašai sunkvežimiuko, gauni jo raktelius ir suvažinėji kur reikia. Vienintelis apribojimas, kad mašina gali naudotis pusantros valandos. Tokijo gatvių tempais tai reiškia, kad per tą laiką geriausiu atveju pavyks nuvažiuoti kokius 30 kilometrų. Žodžiu, parduotuvė labai nieko nepraranda, nes degalų išdeginama nedaug, o ir klientai patenkinti.

Vakar mano virtuvėje atsirado tai, be ko neįsivaizduojami japoniški namai – ryžių virimo aparatas. Taip sutapo, kad iš ryto į freecycle atkeliavo skelbimas, jog vienas amerikietis išsikrausto ir atidavinėja nemažai savo daiktų. Tereikėjo numinti su dviračiu į centrinę Tokijo dalį ir pasiimti.

Ryžių virdulių čia galima rasti visokiausių. Maniškis vienas iš paprastesnių, turi tik paprasčiausias funkcijas – virti ryžius, košę ir kepti pyragą. Dar galima nustatyti, kad išvirtų ryžius tam tikru laiku, tarkime, kokiai 7tai valandai ryto, kad atsikėlęs jau turėtum. Norint kažko ypatingesnio, parduotuvėse galima rasti aparatų, kurie kainuoja ir 2500 ar daugiau litų.

Kaip ir visuose japoniškuose universitetuose, taip ir ICU yra galybė studentų klubų, pradedant koto grojikais ir baigiant nardytojais. Vidiniame universiteto tinkle yra atskiras skyrelis, kur jie skelbiasi apie savo renginius, kviečia naujus narius ar šiaip norinčius pasibūti kartu. Griežtos tvarkos čia nėra, tereikia nueiti į vieną iš susitikimų, o jeigu patiks, patapti nuolatiniu klubo dalyviu.

Penktadienį nutariau išbandyti vieną iš jų – dangaus stebėtojų būrelį. Susitikimas vyko ant vieno nedidelio kalniuko pačioje universiteto teritorijoje, atėjo gal 8 žmonės. Klubui universitetas duoda nedidelį teleskopą, kurį sutvėrus galima pasižvalgyti į ką tik norisi. Klubas pasirodė visai atsipalaidavęs, niekas apie jokias aukštąsias astronomijas nekalbėjo, tik šiaip pasėdėjom ant pievelės, pasišnekučiavom, o su teleskopu ilgiausiai pražiūrėjom į kaip tik tada patekėjusį mėnulį.

Po dviejų savaičių praleistų hostelyje, viename kambaryje gyvenant dar su trim kitais žmonėm, galiausiai persikėliau į erdvų bendrabučio kambarį. Tiksliau namas bendrabučio tipo, bet pats kambarys labiau primena vieno butuką, nes turiu nuosavą vonią, o pagrindinė erdvė padalinta slankiojančiom sienom per pusę: į miegamąjį ir pagrindinę patalpą su kampe įkomponuota mini virtuvėle. Nedidelė iliustracija:

Jeigu Japonijoje atidarytumėte parduotuvę ir norėtumėte pritraukti klientus, vienas iš būdų būtų išeiti į gatvę ir pradėti rėkaut ką parduodat, kad pigiai ir kad kviečiat užeiti. Ne visi prekybininkai čia imasi tokios strategijos, bet yra tokių, kurie labai tai pamėgę. Kad jau turiu filmuojantį telefoną, tai pasinaudojau proga ir užsukau į vieną Koendži rajono vaisių ir daržovių parduotuvę, kuri jau nuo anksčiau man užstrigus kaip viena iš rėksmingiausių. Kadangi dar nelabai perpratau kaip filmuoti, kokybė ne kokia ir šiaip blaškausi, bet esmę turėtumėt pagauti. Svarbiausia visgi garsas, o ne vaizdas :)