Praėjusią savaitę teko tris dienas praleisti Kiote. Jame buvau trumpam stabtelėjęs visai neseniai, pačioje gruodžio pabaigoje ir nesiruošiau artimiausiu metu sugrįžti. Bet… sužinojau, kad ten rengiama visai įdomi konferencija ir kviečiami studentai, norintys pristatyti savo tyrimų plakatus. Pagalvojau, kodėl gi ne, ir nusiuntęs aprašymą po kiek laiko gavau teigiamą atsakymą. Teko vėl ruoštis į kelionę: dieną prieš išvykti iš Tokijo, antrą ir trečią dieną prabūti konferencijoje ir jai pasibaigus grįžti atgal.

Nuo Tokijo iki Kioto beveik 400 km ir juos galima įveikti keliais būdais. Patogiausias – greitasis traukinys. Deja, jis gerokai paplonina kišenę, nes kainuoja į vieną pusę apie 13 500 ienų arba beveik 400lt. Pigesnis būdas – lėtesni vietiniai traukiniai. Su jais užtrunka kone trigubai ilgiau, bet galima išsiversti su 8000 ienų (~230lt). Galiausiai tarp miestų kursuoja ir autobusai. Užtruks septynias valandas, bet pasisekus gauti pigesnį bilietą tereikės atsisveikinti su 3000 ienų (~90lt). Aš į vieną pusę važiavau lėtesniu traukiniu, o atgal išbandžiau naktinį autobusą. Tiek taip, tiek anaip nei labai patogu, nei įdomu. Na, gal išskyrus pirmas porą valandų, kada dar turi šviežios energijos dairytis pro langą.

Gavau iš Japonijos ambasados Lietuvoje laišką, kad vasario 1-7 dienomis kino teatre Forum Cinemas Vingis (Savanorių pr. 7, Vilnius) vyks 12-asis Japonijos kino festivalis. Jo tema – meilės istorijos. Jeigu kažką sudomintų, užsukite. Visi filmai nemokami.

Vasario 1 d.  18:30, Kodėl gi ne/ Eijanaika (1981, 151 min), režisierius Šiohei Imamura
Vasario 2 d.  18:30, Meilės laiškas/ Love letter (1985, 108 min), režisierius Tatsuni Kumaširo
Vasario 3 d.  18:30, Už šio pasaulio ribų/ Out of this world (2004, 123 min), režisierius Džiundži Sakamoto
Vasario 4 d.  18:30, Sakmė apie princą Gendži/ The tale about Genji (1951, 124 min), režisierius Kozaburo Jošimura
Vasario 5 d.  18:30, Migloto vakaro moteris/ Woman of the mist (1936, 112 min), režisierius Heinosuke Gošio
Vasario 6 d.  18:30, Merginos iš Idzu/ The young women of Izu (1945, 72 min), režisierius Heinosuke Gošio
Vasario 7 d.  18:30, Zegen/ Zegen (1987, 124 min), režisierius Šiohei Imamura

Pats nė vieno filmo nesu matęs, todėl negaliu kažkurio rekomenduoti. Jeigu galėčiau, eičiau visų iš eilės pažiūrėti :-)

Apleidau kuriam laikui blogą, nes tiesiog nieko ypatingo nevyko. Ruošiausi (ir tebesiruošiu) porai konferencijų, kur būsiu kaip dalyvis, ir užsiregistravau į trečią savanoriavimui. Be to dar maži darbeliai universitete, šiaip sėdėjimai prie knygų ir kitokios blogo nelabai vertos veiklos. Iš to ištrūkau tik per pastarąsias porą dienų, nuvykęs į Gunmos prefektūrą. Ji ne per toliausiai nuo Tokijo, su traukiniu galima nubildėti greičiau nei per dvi valandas. Kelionę, kaip ir ankstesniais kartais, surengė turizmą tirianti kompaniją, surinkusi būrelį užsieniečių.

Visos prefektūros, aišku, neapžiūrėjau. Pabuvojau daugiausiai Nakanodžio miestelyje, sudalyvavau tradicinėje naujametinėje šventėje ir išbandžiau netoliese esančias Šimaonsen karštąsias versmes. Kadangi Gunma kiek šiauriau nuo Tokijo ir kyla į kalnus, joje teko po ilgesnės pertraukos pamatyti sniegą ir pabraidžioti po pusnis. Bet… tą pačią dieną, kai išvykau, į Tokijų netikėtai atslinko šaltesnio oro masė ir taip pat atnešė nemažą pūgą. Tokios, kaip sakė per žinias, nėra buvę per pastaruosius 17 metų.

Grįžkime prie Gunmos… Pradžiai vienas reklaminis plakatas, kurį suradau iškabintą vitrinoje:

Japoniškų namų šildymo ypatumai yra vienas iš labiausiai stebinančių dalykų ne tik mane, bet ir daugelį čia atvykusių užsieniečių. Trumpiau apsistojantys tai įvertina kaip egzotiką, o ilgiau gyvenantys pradeda stipriau ar silpniau keiksnoti. Paskaičius japoniškus blogus paaiškėja, kad prie besistebinčių prisijungia ir užsienyje ilgesnį laiką pabuvoję japonai. Tad kas gi čia tokio ypatingo? Pasakojimą pradėsiu nuo klimato ir trupučio istorijos.

Didžioji dalis Japonijos išsidėsčiusi subtropiniame ir vidutinių platumų klimate. Vasaros čia karštos ir drėgnos, o žiemos žvarbios, kai kur su minusinėm temperatūrom ir kalnais sniego. Atrodytų, kad prisitaikydami prie to, vietiniai gyventojai turėjo stengtis pasistatyti jaukius, tiek nuo šalčio, tiek nuo karščio apsaugančius namus. Deja, tai lig šiol nepavykę padaryti.

2012-ųjų pabaiga ir 2013-tų pradžia prabėgo šiek tiek į pietus nuo Tokijo, Kansai regione. Šiuo metų laiku beveik visuose universitetuose būna bent savaitės ilgio atostogos, o ir kai kurios kompanijos išleidžia darbuotojus kelias dienas pasiilsėti. Ta proga Japonijos geležinkeliai pardavinėja specialius nuolatinius bilietus, su kuriais patogu nukeliauti ilgesnius atstumus. Pigiausias iš tokių bilietų yra Seishun 18 Kippu (išvertus būtų „Jaunimo 18 bilietas“). Kainuoja tik 11 500 ienų (~350lt) ir su juo galima važinėtis bet kuriais paprastais traukiniais penkias dienas. Prie kainos parašiau „tik“, nes transportas Japonijoje tikrai brangus ir tie 11 500 ienų nesunkiai atsiperka per vieną važinėjimo dieną.