Šiandien susitikau po penkerių metų pertraukos su buvusia bendradarbe iš praėjusio buvimo Tokijuj laikų. Dabar gyvena Ibarakio prefektūroje ir tik kelioms dienoms buvo sugrįžus į sostinę. Parašė laišką, kad bus kaip tik netoliese universiteto, reikės sutvarkyti vieną reikalą ir klausia, ar noriu vykti kartu. Gerai, prisijungsiu. Atvyko iki universiteto su mašina ir važiavom į… gyvūnėlių kapines. Mat tas reikalas buvo aplankyti kačių kapą (anksčiau ji globodavo benames kates ir ne viena pas ją prabuvo iki gyvenimo galo). Iš tikro, tai pačio atskiro kapo kaip ir nėra, nes laidojama kremuojant ir priskiriant visiems gyvūnėliams bendrą antkapį. Kas kita, jeigu yra pluoštas laisvų pinigų. Tada galima išsipirkti žemės plotelį ir padaryti atskirą kapelį, bet žinant Tokijo suspaustą gyvenimą, net ir kvadratinis metras atsies nepigiai.

Nežinau kaip kituose miestuose, bet Tokijuje galima pamatyti dažną pastatų kaitą. Iš pirmo žvilgsnio visai geras pastatas per kelias dienas sugriaunamas, sklypas tvarkingai išvalomas, tarsi jame nieko ir nebuvo, o po kiek laiko ten išdygsta naujas namukas. Statybų tempai greiti, darbai dėl minusinių temperatūrų nebuvimo vyksta kiaurus metus. Tarkime, šią žiemą netoliese per porą mėnesių iškilo naujas karkasinis namas, nors statybininkai prie jo plušėjo gal kas antrą dieną, o kitur kuo švariausiai per kelias dienas nugriovė didelį prekybos centrą.

Nors prisižiūrėjęs geros būklės namų griovimų įtariu, kad Japonijoje vidutinis pastatų amžius gerokai mažesnis nei Europoje, statistikos nepavyko rasti. O gal tik miestuose jų rotacija sparti…

Griovybos darbai. Pusė namo dar matosi kaip buvo. Bent man jis neatrodo labai susenęs…

Užvakar prisiruošiau su dviračiu numinti 4-5 km iki artimiausios didesnės upės. Vadinasi ji Tama ir yra viena iš pagrindinių Tokijuje. Nors pasitaikė graži diena, bet žmonių prie jos beveik nebuvo. Apskritai Japonijoje nestipri laiko leidimo prie vandens kultūra. Toks dalykas kaip gulinėjimas ant užkloto, pasimaudymas ir vėl gulėjimas yra tikra retenybė. Kad žmonės plaukiotų ežeruose ar upėse irgi nepamatysi. Kai pernai nuvykau iki vandenyno, buvau beveik vienintelis šiaip besimaudantis, visi kiti – banglentininkai, o pažįstami neseniai grįžę iš pietinių Japonijos Okinavos salų taip pat stebėjosi, kad paplūdimiai tušti, nėra besideginančių ar kitaip tingiai laiką leidžiančių. Kad jau taip, susilaikiau nepaplaukiojęs Tamoje, nors diena buvo karšta, o upė atrodė švari ir gaivi. Panašu, kad praleidau gerą progą pabūti išsišokėliu užsieniečiu :)

Tama upės ženklas, kažkodėl atsuktas nuo upės į kelią, o ne atvirkščiai.

Šįryt prikėlė natūralus japoniškas žadintuvas – žemės drebėjimas. Ir beveik laiku, nes šiaip keliuosi apie 8 val., o drebėjimas iš pradžių nestipriai krestelėjo (Tokijuj 2 balai) 7:43, o paskui pakartotinai kiek stipriau (3 balai) 7:48. Po tokio paraginimo neliko nieko kito kaip tik lipti iš lovos.

Diena nors šalta, bet saulėta, tad priešpiet išvažiavau savaitgališkai pasivėžinti su dviračiu. Užsukau į jau anksčiau matytą šintoistinę šventyklą, tik šįkart su fotoaparatu, kad galėčiau ir jums parodyti. Bent man tai viena iš gražesnių šventyklėlių, nes nedidukė, jauki, turinti nemažai žalumos ir, kas svarbiausia, apkabinėta žaismingų lapių (japoniškai kitsune – kicūnė) paveikslėliais.

Aplink universitetą yra bent keletas budistinių ar šintoistinių šventyklų. Kai kurios visai nedidukės, net nepažymėtos žemėlapyje. Į vieną iš tokių užvakar bevažiuodamas dviračiu užsukau. Ji skirta šintoizmo dievybei Inari, kuris globoja žemdirbyste ir atneša gerą derlių. Jo atstovai žemėje yra lapės (japoniškai – kitsune), todėl prie visų Inari šventyklų bus daug lapių statulų. Šie gyvūnai japonų tautosakoj yra labai protingi ir turi magiškų savybių. Kitas lengvai pastebimas atributas – prie įėjimo stovintys raudoni vartai, dažniausiai ištisa jų eilė. Visa tai lengvai pamatysite nuotraukose.

Savaitgalį buvau po pusdienį išvykęs į dvi vietas. Šeštadienį Homma pakvietė į budistinę šventykla pažiūrėt skulptūros įšventinimo procedūros. Kadangi jis gan uolus budistas, turiu progos paklausinėti visokių gilesnių man kylančių klausimų, ką tas ar anas budizme reiškia, bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių – prasideda visokiausios dogmos ir ezoterikos, kurios man visai nereligingam žmogui sunkiai suprantamos. Na, bet grįžtant prie šventės, tai ji nebuvo itin ypatinga. Tiesa, žmonių labai daug, todėl į pagrindinę salę leido tik vienuolius ir kitokius VIP’us, o likusieji turėjo kituose kambariuose stebėti viską per ekraną. Užtruko apie valandą, per kurią prigiedojo giesmių ir maldų, aukojo gėles ir smilkalus, skaitė specialius tekstus ir skambino įvairiais gongais. Žodžiu, toks savotiškas spektaklis :)

Šeštadienis buvo gan ramus. Aplankiau tik vieną įdomesnę vietą, apie kurią sužinojau bežiūrinėdamas lankstinukus, gautus iš vietinės savivaldybės po prisiregistravimo. Be krūvos informacijos visais gyvenimo klausimais, atradau, kad visai netoliese yra toks dalykas kaip „senų daiktų dirbtuvės“. Jų esmė paprasta, bet įdomi: kai šio rajono gyventojai išmeta geresnius didelius daiktus, savivaldybės mašinos juos atveža į minėtąsias dirbtuves ir norintiems perparduoda už simbolinę kainą. Tarkime, didelė graži spinta kainuoja 30Lt, o lentyna 6Lt. Bet tai dar ne viskas – tame pačiame pastate įkurdintos nedidelės dirbtuvės, kur nemokamai gali pamokinti kaip senus daiktus (daugiausiai baldus, kad ir čia pat nusipirktus) sutaisyti: pašveisti, perdažyti, sutvirtinti, kad neklibėtų ir pan. Tuo pačiu organizuojami ir įvairūs rankdarbių kursai: kaip megzti, kaip pasigaminti pačiam muilą, kaip pasisiūti rūbus. Žodžiu, turintys laiko ir noro gali išmokti naujų dalykų.

Pačiam nei spintų ar kėdžių nereikia, todėl tik apžiūrėjau gan didelę knygų kolekciją, kurią čia suneša atidavimui žmonės, o kiti gali pasiimti, jeigu kuri nors sudomina. Išsirinkau vieną su iš pirmo žvilgsnio lengvesniais japoniškais tekstais. Parašyta dienoraščio stilium, trumpos ese kiekvienai dienai. Reiks turint laiko paskaitinėti.

Tęsinys apie savaitgalį vykusį Žibintų festivalį. Sekmadieninė jos dalis susidėjo iš visą dieną šurmuliavusios mugės, siūlančios sužinoti daugiau apie budizmą ir ne tik, vakare įvykusios mažesnės eisenos ir baigiamojo koncerto. Kaip ir šeštadienį, viskas buvo labai įdomu, galva pilna gerų įspūdžių :)

Šį savaitgalį Seule praūžė dvi dienas trukęs Žibintų festivalis – tikriausiai didžiausias su rytoj minimu 2555-tuoju Budos gimtadieniu susijęs renginys. Šeštadienį vyko žibintų paradas, o sekmadienį buvo surengta mugė, mažesnis paradas ir baigiamasis koncertas. Kadangi visko buvo labai daug įdomaus, šiame įraše tik apie pirmąją dieną.

Šeštadienio šventė prasidėjo Donguk universitete, iš kurio jau vakarėjant pajudėjo eisena į centrinę Džogje šventyklą. Joje dalyvavo įvairios organizacijos, studentų būreliai, įvairių šalių budistai, muzikantai arba šiaip pavieniai žmonės. Paradas pakeliui vis didėjo, nes prie gatvės su žibintais stovintys žmonės tiesiog prisijungdavo prie eisenos galo. Po truputį temstant visa gatvė pavirto į tūkstančių skirtingų spalvų žibintų margumyną. Atrodė nuostabiai :) Prie visko prisidėjo gera visų nuotaika ir tai, kad paradui buvo paskirta didelė šešių juostų gatvė, kuria einant atsiranda neįprastas jausmas, jog pėstieji atsikovoję mašinoms priklausančią erdvę.

Šiandien ryte su keliais mainų studentais nuėjau į netoli universiteto esančią budistų šventyklą, pažiūrėt sekmadieniais vykstančios ceremonijos. Lig šiol nebuvau matęs kažko tokio kaip budistinės “mišios“ ir tiesa sakant nežinojau, ar tokios apskritai būna. Budizmą visada siejau su asmenine praktika, meditacija, savianalize ir pan., todėl niekad į galvą neateidavo mintis, kad budistai galėtų susirinkti ir daryti masines apeigas. Greičiau jau, galvojau, susirinkę jie (čia turiu galvoje eilinius budistus, o ne vienuolius, kurie gyvena griežtesniame ritme) atskirai medituotų, dalis pasikalbėtų tarpusavyje apie savo patirtis, o tokių susiėjimų nevaržytų taisyklės ir formalumai. Šiandienos patirtis parodė kiek vis dar nedaug težinau apie budizmą ir kad reikėtų šią spragą pasistengti užpildyti.

Pagrindinė šventyklos Buda