Didžioji dalis laiko tris dienas būnant Tandžungputingo parke prabėgo klotoke – laive-restorane-namelyje. Klotoku laivą vadiną dėl jo dvitakčio variklio, skleidžiančio „klot, klot, klot“ garsą; lietuviškai tikriausiai išsiverstų kaip „pupsikas“ :-)

Vienas iš kelionės į Indoneziją tikslų buvo palandžioti po tropinius miškus ir sutikti įvairiausius jų gyventojus. Skaitėm tai apie vieną nacionalinį parką, tai apie kitą, kol galiausiai apsistojom prie Tandžungputingo (toliau dėl trumpumo tebūnie TP). Tiesiog su juo viskas buvo aiškiausia: kad yra vietiniai laiveliai-namai, su kuriais turistus paplukdo, kad gausu gyvūnų, yra takai per džiungles ir pan. Kitur situacija painesnė: arba neaiški parko būklė, arba sudėtinga iki jo nuvykti, arba nežinia, kas viską galėtų aprodyti.

Ech, greitai prabėgo tos dvi savaitės Indonezijoje. Šalis verta aplankyti ir gali pasiūlyti visko visiems: nuo chaotiškų miestų ir spalvingų turgų iki tingių paplūdimių ir laukinių džiunglių. Tereikia žinoti, ko norisi ir kam užteks laiko. Mes bandėm apglėbti visko po truputį, kas galiausiai sėkmingai pavyko, nors į galą nusprendėm, kad didžiuosius miestus geriau aplenkti iš tolo ir daugiau laiko paskirti ramesniam pasibuvimui arčiau gamtos. Jeigu kada sugrįšime į Indoneziją, taip ir padarysime.

Pirminis kelionės planas buvo įgyvendintas tik su vienu pokyčiu – neradus tinkamo žemės transporto iš Balio į Javos salą teko paskubomis pirkti lėktuvo bilietą. (Žemėlapyje raudonos linijos – skrydžiai, mėlynos – traukiniai, autobusai, keltai.)

Kovo 2, 3, 4, 5: Tandžungputingo nacionalinis parkas

Kovo 6: Surabaja

Kovo 7, 8, 9, 10: Ubudas

Kovo 11, 12: Džogjakarta, Prambananas, Borobuduras

Kovo 13, 14, 15: Džakarta, Bogoras

Apie kiekvieną vietą išsamiau nuo kitų įrašų. Šiame tik keli bendri įspūdžiai.

Aplinka. Daug kontrastų: Javos sala susigrūdus (vidutinis žmonių tankumas beveik kaip Vilniuje), tuo tarpu Borneo sala daugiau nei dvigubai rečiau apgyvendinta už Lietuvą; miestų centrai gan švarūs ir sutvarkyti, bet priemiesčiai ištisi lūšnynai apsivertę šiukšlėmis; vienur islamo kultūra su triukšmingais mečečių kvietimais melstis 4 val. ryto, kitur – daug ramesnis hinduzimas; miestuose jaunimas paniręs į išmaniuosius telefonus, o kaimuose žemdirbiai kuliantys ryžius, daužydami jų pundelius į akmenį; ir t.t. Nors nebuvau Indijoje, gal Indonezija yra švelnesnė jos versija?

Klimatas. Karšta ir tvanku, bet ne per daug, kad neįprastum. Pasisaugot reikėtų giedrų dienų ir nuo 11 iki 15 val. lindėti kažkur šešėlyje, nes zenite kepinanti saulė labai išvargina. Nors tuo metu dar tebesitęsė lietingesnis sezonas, lijo tik dukart dienos metu ir gal tris kartus naktį. Prieš kelionę nusipirkti lengvi lietpalčiai sugrįžo į Japoniją net neišpakuoti.

Pinigai. Indonezijos rupijos yra silpna ir jau ilgą laiką nuo infliacijos kenčianti valiuta. 1000 rupijų tėra 22 lietuviški centai, todėl piniginėje visada nešiojiesi milijonus. Kainos taip pat dažniausiai apvalinamos tūkstančiais. Monetos, iš kurių mažiausia 100 rupijų, naudojamos retai. Keityklose kursai gerokai skirtingi (10-15%), reikia nepatingėti apeiti kelias ir paieškoti geriausio. Džakartos oro uoste radom vietą, kur konkuruoja kelios keityklos viena šalia kitos ir norėdamos prisivilioti pasiūlė netgi geresnį kursą, nei degė ant švieslentės :-)

Kainos. Indonezija viena iš vargingiausių Pietryčių Azijos šalių (minimalus mėnesio atlyginimas ~220lt, nors didžiuosiuose miestuose būna ir didesnis), todėl ir kasdienių vietinių prekių kainos po Japonijos atrodė labai pigios. Tiesa, didmiesčiuose kai kurios iš jų šokteli 50% ar daugiau. Patiekalas restorane – 4-6lt, kilogramas sezoninių vaisių (tuo metu visi turgeliai turėjo rambutanų) – 1lt, pavažiavimas taksi 5km – ~7lt, viešbučio kambarys – nuo 40lt, visos dienos kelionė traukiniu geresne klase – ~40lt, Džakartos autobuso bilietas (į bet kurią miesto vietą) – 0,75lt. Už kiek ką pirksite priklausys ir nuo derėjimosi įgūdžių, nes visuose turguose ir kai kuriose parduotuvėse nebus etikečių su kainomis. Iš turistų kone visada stengsis ištraukti kuo daugiau pinigų, todėl sakys trigubą, penkiagubą arba dar didesnę kainą. Iš pradžių nelabai aišku, kokia ta „teisinga“ kaina turėtų būti, bet po truputį įsivažiuoji ir pradedi orientuotis. Galiausiai susikūrėme taisyklę, kad sakome tokią kainą, kuri mums atrodo teisinga, o jeigu neparduoda, einame toliau. Labai dažnai būdavo, kad nesutinka, bet paeini penkis metrus ir girdi kaip šaukia, kad persigalvojo, parduos :-)

Kalba. Daugmaž visur pavyko susikalbėti angliškai, kartais net labai gerai. Kainas pasakyti moka net ir turgelių prekeiviai. Sudėtingiau atokesnėse vietose, ten jau pravers tarptautinė gestų kalba. Tiesa, indoneziečių kalba garsėja kaip viena iš lengvesnių, todėl vykstant ilgesniam laikui galima paprasčiausių frazių nesunkiai išmokti.

Saugumas. Nepaisant visokių perskaitytų prigąsdinimų, per visą laiką nematėm nieko įtartino ir nepatyrėm kažko negero. Saugotis reikia nebent turgaus šnekučių, kurie bando įkišti eilinius dirbinius kaip „vienetinius“ arba „itin aukštos kokybės“. Šiaip ar taip, budrumo neverta prarasti, ypač didesniuose miestuose. Saugotis reikėtų ir nešvaros. Vandenį visada geriausia pirkti buteliuose, rankas plauti kiek įmanoma dažniau, valgyti tvarkingesnėse vietose ir vežtis dezinfekuojančių servetėlių.

Dėmesys. Kiekvienas baltaodis yra žvaigždė, į kurią spoksos, gatvėje sakys „hi, mister“, o jaunimėlis priėjęs paprašys kartu nusifotografuoti (įtariu, kad per porą savaičių mano nuotrauka atsirado kokios dešimties Indonezijos paauglių feisbuke). Kiekvienas baltaodis taip pat yra ir potencialus klientas, todėl taksistai siūlys pavežti, o pardavėjai – kažką pirkti, net jeigu tiesiog eini nesidairydamas pro šalį. „No, thank you“ teko kartot dažnai ir nuobodžiai.