Po ilgokos pertraukos blogas trumpam atgyja ir siunčia linkėjimus iš Pekino. Pasibuvimas darbinis ir ne itin ilgas, todėl vienai temai skirtiems įrašams medžiagos daug neprisikaupė. Pradžiai pasakojimas apie vakar dieną, o toliau bus matyti, kiek bus ūpo rašyti.

Ištaikęs mažiau užimtą dieną savaitės viduryje, susiruošiau prie Didžiosios kinų sienos. Šalia Pekino yra kelios atkarpos, į kurias rekomenduojama nuvykti. Artimesnės sutraukia didžiumą sienos mėgėjų ir būna net su spūstimis, o kitos tolimesnės ir gerokai ramesnės. Pasirinkau vieną iš pastarųjų – Džinšianling (Jinshanling, 金山岭), kuri apie 130 km nuo sostinės. Čia trumpas atpasakojimas su praktinėmis nuorodomis tiems, kurie norėtų kelionę pakartoti. Kadangi pačia siena nuėjau apie 3,5 km, o sako, kad iš viso ji tęsiasi apie 21 000 km, taip atsirado įrašo pavadinimas apie šešiatūkstantąją dalį.

Beveik lygiai prieš metus rašiau apie bandymą su Friends of Earth (FoE) kompanija kopti į kalnus. Tada tik iš dalies pavyko, nes vietoje FoE grupės pravaikščiojau su prancūzais ir frankofonais. Šį savaitgalį buvo bandymas nr.2. Pasimokius iš klaidų, viskas praėjo daug sklandžiau – FoE atstovus sutikau, o ir kopinėjimas kiek rimtesnis buvo. Ne tiek labai į aukštį, kiek daugybę kartų aukštyn-žemyn ilga kalvų grandine. Pradėjome 9 val. ryto ir baigėme 18 val. be didesnių pailsėjimų. Gal ~17-18 km susidarė. Bent man buvo pats tas: nei per lengvas pasivaikščiojimas, nei toks, kad jau į galą atsibostų ir galvotum, kada čia baigsis.

Bendralaipiotojai pasitaikė įdomūs (du amerikiečiai, septyni japonai ir aš), apie viską pakeliui prisikalbėjom. Tik pats miškas kiek nuobodokas, nes vienodai užsodintas eilėmis.

Gyvena rytinėje ir pietinėje Azijoje tokie labai dailūs juodai-balti uodai Aedes albopictus, kuriuos angliškai vadina tigriniais uodais, o japoniškai ヤブカ (jabuka) – krūminiais uodais. Atrodo va taip:

Gražūs, bet kaip ir daugelis uodų – gelia negailėdami. Kitose šalyse ir ligas platina, bet Japonija šioje vietoje apsitvarkius, neteko nieko apie tai girdėti. Su transportu po truputį jie plinta ir kituose pasaulio kraštuose – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Pietų Europoje, o neseniai lyg ir iki Anglijos atkeliavo. Ten visai gerai įsikuria ir net vietinius uodus nukonkuruoja, mat evoliucija tigrinius apdovanojus keliomis savybėmis, dėl kurių jie gan greitai išplinta:

1) Dydis – mažesni už tipinius europietiškus, todėl gali lengviau visur įlįsti ir maisto susirasti.

2) Zyzlumas – praktiškai nezyzia, nebent prie pat ausies priskrenda.

3) Kandumas – įgelia beveik be skausmo, nieko nespėji pajausti.

4) Atsargumas – kraujo prigeria per kelis kartus, todėl nespėji jo nutūpusio sužiūrėti. Po nakties dėl vieno uodo gali nubusti su keliais taškučiais ant rankos. Tiesa, odą irgi mažiau sudirgina, neiškyla dideli guzai.

5) Vislumas – reikia labai mažai vandens, kad išsiristų nauja karta.

Dabartiniuose namuose dėl šio žvėries net neina langų ar durų plačiai atidaryti, kad gaivesnis skersvėjis susidarytų. Iš pradžių buvom nemažai prisileidę (kažkodėl bendrabutyje su jais bėdų nebuvo, tai nesitikėjom, kad čia taip), bet paskui pasimokėm ir dabar tik vienas kitas kartais atsiranda. Gerai nors tiek, kad ant lango turime tinklelį, o tai visai prastai būtų.

Kaip jau įpratę, trečią rytą keliamės švintant. Kartu su mumis bunda ir viskas aplinkui, bet labiausiai išsiskiria gibonų koncertas. Taip kiekviena jų grupė kasryt tekant saulei praneša apie savo buvimą aplinkiniams.

Antra diena klotoke prasidėjo anksti. Kėlėmės su saule ir pupsėjom palengva tolyn upe.

Didžioji dalis laiko tris dienas būnant Tandžungputingo parke prabėgo klotoke – laive-restorane-namelyje. Klotoku laivą vadiną dėl jo dvitakčio variklio, skleidžiančio „klot, klot, klot“ garsą; lietuviškai tikriausiai išsiverstų kaip „pupsikas“ :-)

Praeitą savaitę įgyvendinom seną norą ir nuvykom į Džigokudani parką Nagano prefektūroje. Parkas būtų kaip parkas, jeigu ten negyventų visas būrys laukinių, bet visai nebaikščių japoninių makakų. Laksto jos prie upės, kalnų pašlaitėmis, gulinėja saulėkaitoje, o žiemą kai kurios ateina pamirkti ir į po atviru dangum įrengtą karštų versmių baseiną. Jeigu norisi pasigėrėti šiais gyvūnais arba tiesiog praleisti dieną gryname ore, dienos išvyka į šį parką yra pats tas.

Kažkokia šilta ši žiema, kasdien apie +8, o anot prognozės kitą savaitę ir +15 bus. Maža vilties, kad bent kiek sniego Tokijas sulauks. Išėjus į lauką beveik pavasariu kvepia, o slyvų medžiai ir kažkokie geltoni krūmai jau žiedus sukrovę ir po truputį skleidžia. Tikriausiai galima skelbti žiemos pabaigą, nors vėsesni orai dar tęsis iki kovo vidurio.

Prasiblaškymui nuo nesibaigiančio sėdėjimo prie knygų, išėjau iki ne per toliausiai nuo namų esančio paupio. Visai miela ekskursija. Labiausiai gal dėl to, kad sutikau visokių paukščių bei vieną gerai nusiteikusį ir anglų kalbą norėjusį pasipraktikuoti japoną. Nedažnai tokie dalykai abu vienu kartu nutinka.

Kiek pavėluotai, bet apie praėjusio savaitgalio nuotykius.

Besėdėdamas prie knygų pasijaučiau užsisėdėjęs ir nusprendžiau susirasti kokią nors aktyvesnę veiklą. Žinojau, kad Japonijos aplinkosauginė organizacija Friends of the Earth beveik kiekvieną savaitgalį rengia išvykas į kalnus, kažkur netoli Tokijaus. Tikriausiai geresnio vaisto nuo užsisėdėjimo nelabai ir yra kaip užkopti kilometrą aukštyn, pasižvalgyti ir atsiveriančius tolius ir paskui nusileisti žemyn.

Sekmadienį iš pat ryto keliauju į Šindžiuku stotį, ten susirandu susitikimo vietą, kuri ant perono, iš kurio pajudės reikiamas traukinys. Ateinu gal 20 min. anksčiau, ten jau stoviniuoja dvi užsienietės. Užkalbinu, klausiu, ar čia “Friends of the Earth hiking tour“, jos sako “yes, yes“, tad laukiam kartu. Išsikalbam, kad jos iš Prancūzijos. Ateina keli japonai, pasilabina su jom prancūziškai. Tada prisijungia dar keli užsieniečiai, irgi prancūzai. Matomai prancūzai mėgsta į kalnus kopinėti… Netoliese iš kažkur išdygsta japonas su lentele “Friends of the Earth“, o jau kitą minutę atvyksta mūsų traukinys ir visi sulipę susirandam vietas.

Pagal planą turėjom važiuoti apie porą valandų, netoli Fudži kalno, bet praeina tik valanda ir išgirstu, kad jau lipam, atvykom. Stoviniuojam perone, tarsi laukiam kito traukinio, bet ne, tiesiog kažkas į tualetą suvaikščiojo, o kai jau grįžo, gaunam komandą, kad einam iš stoties. Man viskas darosi įtartina, klausiu kažko, ar čia tikrai kažko nesupainiota, nes turim važiuoti iki Fudži kalno. Sako, ne, tikrai jau esam čia, kur reikia. Klausimas po klausimo ir paaiškėja, kad čia ne joks Friends of the Earth lipimas į kalnus. Tiksliau, į kalnus bus lipama, bet lipikų grupė kiek kitokia – visi čia susirinkę iš frankofonų klubo “Friends of France“ ar pan. Pasirodo, kad jie susitiko lygiai tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje ir važiavo su tuo pačiu traukiniu kaip ir Friends of the Earth kompanija. Dar bandau su stoties darbuotoju išsiaiškinti, ar spėčiau pasivyti “saviškę“ kompaniją, bet panašu, kad nebe. Na ir tiek jau to. Norėjau lipti į kalną, lipimą į kalną ir gavau. Nelabai didelis skirtumas, ar su aplinkosaugininkais, ar su prancūzais-japonais.

Frankofonai priėmė svetingai, pasijuokėm kartu iš painiavos. Tos merginos tikriausiai išgirdo žodį “friends“ kaip “France“ ar pan., dėl to mane ir patikino, kad čia ta grupė, kurios ieškojau. Kaip pagal planą, sklandžiai įlipom visi kartu į beveik kilometro aukščio kalną, pasižvalgėm į tolius ir nulipom į apačią. Prasivaikščiojau iki soties :-)

Susipažinkite – didžiausias lig šiol sutiktas maldininkas. Beveik kaip per visą delną. Ramiai tupėjo ir leidosi fotografuojamas, bet abejingas nebuvo – akimis visą laiką sekė.