Vakar iš antro karto pagaliau apsigyniau disertaciją. Iš antro, nes rugsėjo pradžioje buvo nustatyta šio pirmadienio data, tačiau atkeliavo taifūnas ir viską teko nukelti dviem dienom vėliau. Nepaisant to, viskas praėjo gan sklandžiai ir be staigmenų. Teoriškai gynimas viešas, bet universitetas mažas, o ir nereklamuoja tokio įvykio kiekvienoje skelbimų lentoje, tad klausytojais ir egzaminuotojais tebuvo keturių profesorių komitetas. Mano pristatymas, jų klausimai, pastabos, pasvarstymai apie tolimesnes tyrimų galimybes ir po kiek daugiau nei valandos gynimas buvo baigtas. Beliko keli biurokratiniai formalumai ir ICU etapas bus įveiktas.
Per šiuos trejus su trupučiu metų mėgstamiausia mokymosi vieta keitėsi kelis kartus. Iš pradžių patogiausia būdavo bendrabučio kambaryje. Vėliau karts nuo karto eidavau visai dienai į biblioteką. Tada šią vasarą persikrausčiau į magistrantų kambarį, kuris atostogų metu buvo tylus ramus ir labai tikdavo leisti laiką. Tik tiek, kad ten kiekvienas stalas turi po savo šeimininką: mokslo metų pradžioje užsiimi laisvą (jeigu būna), įsikuri, apsistatai knygomis, daiktais, maistu ir kitokiais papuošimais ir jis būna tavo, kol nepabaigti studijų. Vasarą aš užėmiau kažkieno, kas nė sykio taip ir nepasirodė, bet nuo rugsėjo visiems sujudus teko ieškoti kokio kito kampelio prisiglausti.
Tokia tad priešistorė to, apie ką noriu papasakoti :-)
Naujo buto pašto dėžutė neturi užrašo, kad jį ją nemestų reklamų, todėl bent kas trečią dieną kas nors ką nors įdeda. Parankiojau ir nuskenavau kelis pavyzdinius arba įdomesnius egzempliorius.
Pirmasis ne reklama, o tiesiog savivaldybės informacinis laikraštėlis. Šito vis laukiu, nes įdomu pavartyti, būna kokių nors kasdieniškų naujienų, pranešimų.
Japonija pilna visokiausių iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamų dalykų. Kiekvieną galima atskirai narplioti, gilintis, ieškoti ištakų, įtakų ir priežasčių. Daug kas bus nelogiška ne tik žiūrint užsieniečio akimis, bet ir bandant paklausinėti pačių japonų. Atsakys „tiesiog taip yra“, „tokios tradicijos“ arba „visi taip daro, todėl darau ir aš“. O jeigu dar pridėti galybę stereotipų, kokia ta Japonija matoma, tarkime, Europoje ir kokią ją bando išreklamuoti pati Japonijos valdžia, pakliūname visai į neaiškią raizgalynę, kurioje sunku atsirinkti. Šįkart tik vienas pavyzdys, kuris gerokai krenta į akis, nes apie jį primena kiekvienas išėjimas į gatvę. (gal bus įkvėpimas vėliau parašyti ir apie kitus)
Susumavus statistiką, Japonija neseniai buvo paskelbta pačia saugiausia pasaulio šalimi. Sunku nesutikti, nes čia jautiesi išties ramiai ir nustoji galvoti apie bet kokius pavojus. Esi garantuotas, kad net viduryje nakties kokiam nors skersgatvyje niekas neapvogs, neprisikabins iš serijos „gal turi cigaretę?“ ar dar ką padarys. Jau rašiau apie žmogžudystes, o 2013 m. jos dar sumažėję – šalyje su 127 mln. gyventojų tebuvo 938 atvejai. Apskritai nusikalstamumas mažėja jau 11 metų kai pasiekė piką 2002-aisiais.
Iš pirmo žvilgsnio patys japonai jaučiasi saugiai: daiktus palieka be priežiūros, vaikšto sutemus, vaikai nuo pirmos klasės patys vieni į mokyklą eina ir pan. Tačiau vieno nusikaltimo baimė yra giliai įleidus šaknis – kad įsilauš kažkas į namus. Tiesa, įsilaužimų būna, bet pagal gyventojų skaičių apie 6 kartus mažiau nei Lietuvoje. Daug didesnė tikimybė, kad būsi apvogtas šiaip kur, o ne namuose. Nepaisant to, besisaugančių nuo įsibrovėlių daug, o kai kurie net ir namus statosi specialiai tam pritaikytus. Kaip pavyzdys, nuotraukos truputį paėjus atsitiktinai pasirinkta ramia ne per toliausiai esančia gatvele.
Užvakar bevaikščiojant aplinkui netikėtai paaiškėjo, kad visai netoli yra įsikūręs animacijos studijos Ghibli štabas. Lig tol žinojau tik jų muziejų irgi ne per toliausiai esančioje Mitakoje ir galvojau, kad patys piešėjai dirba kur nors centre. Dabar žinosiu, kad jie čia pat, beveik kaimynystėje :-)
Pora nuotraukų iš interneto platybių, nes pats be fotoaparato buvau:
Namuose normalaus interneto nėra ir panašu, kad nebus, o atėjęs į universiteto biblioteką vis neprisiruošiu apie ką nors parašyti, tad ir blogas sulėtėjęs. Šiam kartui tik parankiojau nuotraukų, ką galima rasti pavaikščiojus aplink naujus namus.
Iš vienos pusės esam apsupti didokų daugiaaukščių su butais…
Šiandien baigėsi ne taip jau ir ilgai trukusi buto paieška. Apžiūrėję vos kelias vietas, išsirinkom mūsų akimis optimaliausią variantą. Tiesa, labai iš daug ko ir negalėjom rinktis, nes norim likti netoli dabartinės stoties ir nemokėti per mėnesį daugiau nei 1500lt (60 000 ienų). Tokia kombinacija lemia, kad nuomos kompanija gali pasiūlyti kokius šešis variantus, nuo kurių atbyra keturi, o tada belieka rinktis iš tų likusių dviejų. Būtų kas kita, jeigu norėtume kas mėnesį atsisveikinti su ~3000lt. Tada jau pasirinkimų būtų tikrai daugiau, bet turint galvoje visus nuomos ypatumus, kuriuos netrukus išvardinsiu, tie 3000lt tėra aisbergo viršūnėlė, todėl tenka pagalvoti ir apie visą eilę kitokių išlaidų.
Lig šiol gyvenome universiteto bendrabutyje, kuris kainavo ~45 000 ienų (1150lt). Nebrangu, bet turint galvoje, kad iki artimiausios stoties apie 3 km, nėra taip jau ir pigu. Kadangi daugumos tokijiečių pagrindinis transportas yra traukiniai, kuo arčiau stoties gyveni, tuo kasdienės kelionės pirmyn-atgal lengvesnės, bet ir nuoma brangesnė. Taip pat mes esame jau šiek tiek Tokijo pakraštyje, kas irgi mažina nuomos kainas. Centre net ir mažo kambarėlio nereikėtų tikėtis be 80 000 ienų (2000lt). Trečias svarbus dalykas – dydis. Mažiausias variantas – taip vadinami „van rūmu“ (ワンルーム, „vienas kambarys“ nuo angliško „one room“), kur toje pačioje erdvėje kampelis virtuvei plius atskirai vonia. (Turint galvoje jų dydį (10-20 m2), kyla įtarimas, kad „van rūmu“ gali būti kilęs ir nuo „van“ (taip japoniškai šunys loja „van van“) + „room“, t.y. labiau šuns būdelė nei pilnavertis butas :-)) Tad ir visos mažiausios kainos yra būtent apie tokias vietas. Erdvesni butai (apie 40 m2) jau ir kainuos bent dvigubai brangiau.
Tipiškas „vanrūmas“: įėjęs pro duris iš karto atsitrenki į virtuvę, šalia durys į nedidukę vonią, o likę keli kvadratai yra miegamasis-valgomasis-svetainė.
Čeburaška yra vienas iš daugybės užsieninių personažų, labai sėkmingai prigijusių Japonijoje. Čia jis kartu su Gena išpopuliarėjo 2001 metais, kai kažkas sugalvojo filmukus parodyti kino teatre. Nuo to laiko gerbėjų ratas plėtėsi, pradėti gaminti įvairūs žaisliukai, paveiksliukais papuošti gaminiai, išleisti japoniškai įgarsinta originalioji animacija, o 2009 sukurtos ir naujos serijos. Paskutinė naujiena, kad populiarus drabužių tinklas Uniqlo užvežė visokių rūbų, išpuoštų Čeburaškos vaizdais. Pasigėrėkite:
Japonijoje nemažai žmonių turi kažkokį laisvalaikio pomėgį, kuriam skiria nemažai dėmesio. Vieni laipioja kalnais, kiti kolekcionuoja šventyklų štampus, treti stengiasi surinkti visas kada nors išleistas bitlų plokšteles ir pan. Daliai hobis perauga į maniją, kada pradedama gilintis į vieną dalyką iki ploniausių smulkmenų ir ji palaipsniui nustelbia kitas gyvenimo sritis. Kaip pavyzdį šiam kartui pasirinkau traukinių gerbėjus. Yra jie ir kitose valstybėse, bet gyvai pamatyti teko kolei kas tik Japonijoje.
Šie fanai būna kelių rūšių. Vieni labai mėgsta tiesiog važinėti traukiniais, ypač retesniais. Kiti gilinasi, kaip traukiniai valdomi, stebi stočių darbuotojus. Treti, patys matomiausi, yra fotografai, kurie kolekcionuoja traukinių atvaizdus. Dažniausiai jie stoviniuoja perono priekyje arba gale ir kažko laukia, o jeigu sužino, kad kažkur pravažiuos retesnio modelio traukinys – susispiečia dešimtimis ar šimtais.
Tokių traukinių gerbėjų yra tūkstančiai, jiems leidžiami keli specialūs žurnalai, visokie modeliukai, plakatai, o stočių darbuotojai iš anksto ruošiasi jų antplūdžiui paleidžiant naujus traukinius ar kitokiom progom.
Kaip ir daugelyje kitų šalių, Japonijoje gruodžio gale ir sausio pradžioje parduotuvėse vyksta nuolaidų ir išpardavimų vajus. Tie, kas planuoja įsigyti kokį nors būtiną daiktą, gali palaukti šio meto ir tikėtis bent keliolikos procentų nuolaidos. Aišku, neretai tos nuolaidos tėra kainos lipduko pakeitimas į spalvingesnį, kur kažkoks didesnis skaičius nubrauktas, ir parašyta buvusi arba truputį mažesnė kaina, arba išparduodamos sandėliuose užsilikusios senienos, kad pirkėjus privilioti, o šie tuo pačiu ir kažką daugiau įsigytų. Šiaip ar taip, žinant ko norisi ir gerai paieškojus, galima rasti ir gan vertų dėmesio atvejų.
Prieš metus pabambėjau, kad netoliese esančiame sode persimonai ant žemės pūva. Šiemet ir vėl tas pats. Vieni dar tik noksta, kiti jau nukritę genda. Kaip ir pernai, ant tvoros tik raštelis „parduodame persimonus“, o pas ką kreiptis – neaišku. Bet… šiandien, važiuojant pro šalį, pavyko pamatyti sode besidarbuojančią moterį. Klausiu, ar galima persimonų nusipirkti, tikėdamasis, kad sakys „pasirinkite ir vežkitės, niekas ir taip jų nevalgo“. Deja, paaiškėjo, kad už dyką neatiduos :-)
Nuėjom per sodą kartu iki netoliese esančio namo, ten pasikvietė sodo šeimininką, šis davė krepšį, sodo žirkles, parodė, nuo kurių medžių galima skintis ir pridūręs, kad kilogramas už 300 ienų (~7,5lt), paliko vieną. Štai tie medžiai (fotoaparato neturėjau su savimi, teko ne itin kaip fotografuojančiu telefonu įamžinti):
senbeiten.wordpress.com 