Anksčiau buvau įdėjęs nuotraukų su universitetu rudenį ir žiemą, todėl pagalvojau, kad pats laikas pavasario vaizdams. Sekmadienio ryte apsukau ratą ir truputį pafotografavau. Kaip matysite, viskas jau vasariškai žalia, daug augalų peržydėję, pavasaris beveik pasibaigęs. Orai paskutines porą savaičių kaip lietuviškos vasaros: dienom dvidešimt keli, naktį – apie +15. Dažnokai lyja, kartais su žaibais ir griaustiniais, bet iki vasaros drėgmės ir karščių dar toli. Jeigu žvilgtelt į įdomiąją orų statistiką, tai per metus Tokijuje iškrenta apie 140cm kritulių, Vilniuje dvigubai mažiau – 68. O vidutinė metų temperatūra Tokijuje – +16, Vilniuje – +6. Šie skirtumai gan greitai pasijaučia, truputį neįprastas toks ankstyvas pavasaris ir šiluma.
Kelias, kuris eina ratu aplink visą universiteto teritoriją.
Šios savaitės pradžioje buvau nuvykęs iki Tokijo rytuose esančio Ueno rajono. Universitetas užsienio studentams parūpino kvietimus į filharmoniją, todėl pagrindinis tikslas buvo aplankyti ten esančią koncertų salę Tokyo Bunka Kaikan ir pasiklausyti koncerto. Bet prieš tai dar užsukau į netoliese esančią Sensodži šventyklą ir gatvę, kurią vadinu „virtuvės“, nes joje dešimtys, o gal ir šimtai su maistu susijusių parduotuvėlių.
Viename virtuvės gatvės gale jos pradžią žymi štai tokia skulptūra.
Japonijoje yra ne vienas ir ne du muziejai, kurie panašūs į Rumšiškes: atkurti įvairių laikotarpių senoviški pastatai, po juos galima pasivaikščioti, apžiūrėti daiktus, kai kur rodomi amatai. Kaip tik vienas toks muziejus yra visai netoli namų, gal pusvalandis kelio dviračiu. Vadinasi Edo laikų Tokijo architektūros muziejus po atviru dangumi :) Nuvykęs sužinojau, kad ICU studentams įėjimas nemokamas, tad gal reikės ir dažniau ten užsukti.
Muziejaus logotipą „kirminiuką“ sukūrė Ghibli studijos režisierius Miyazaki, nes šio muziejo pastatai jį įkvėpė sukurti filmą Spirited Away.
Vakar ryte beveik visoje Japonijoje buvo galima stebėti saulės užtemimą, o į pačio pilniausio zoną pateko ir Tokijas. Tiesa, mėnulis buvo nutolęs ir mažesnis už saulę, todėl gavosi ne pilnas, bet žiedinis užtemimas. Didelio pritemimo nebuvo, nes saulė rytinė (viskas vyko tarp 7 ir 8 val. ryto), neaukštai pakilus, o dar ir debesų buvo, bet jautėsi, kad šiek tiek apniuko.
Čia Mainiči laikraščio paveiksliukas, apie tai, kaip keliavo saulė su mėnuliu:
Prieš kelias dienas pavaikštinėjau po Haradžiuku rajoną. Viena jo pusė (su centrine Takešitos gatve) yra pilna madingų drabužių parduotuvių ir pakankamai turistinė, o kita – labiau alternatyvi ir pankiška, su meno galerijomis bei grafičiais išpaišytomis sienomis. Iš pastarosios ir bus beveik visos nuotraukos.
Grafičiai Tokijuj yra retas dalykas. Dažniausiai jie būna legalūs – sienos savininkas leidžia arba pats pakviečia ją išpiešti.
Atšilus orams prie namų ir pačiuose namuose galima pamatyti visokių gyvūnų. Aplink miškai, todėl jiems čia matyt patinka, o ir man smagu susipažinti :)
Tarkime, vieną vakarą bendrabutyje buvo rengiama filmo peržiūrą ir iš kažkur išlindęs po grindis pradėjo ropoti štai toks „tarakonas“:
Prieš kelis mėnesius rašiau apie keptų saldžių bulvių pardavinėjimo ypatumus. Nesu iki galo tikras, bet tikriausiai aptikau garsaus skelbimo „keptos bulvės, bulvės keptos, skanios bulvės, pirkite!“ priežastį :) O ji paprasta: tradiciškai saldžių bulvių kepėjai keliaudavo gatvėmis su vežimaičiais, reklamuodami savo produktą. Vėliau tai peraugo į važinėjimą su specialiomis mašinomis ir šūkaliojimą per garsiakalbius. Todėl daugeliui atrodo keista, kad parduotuvėse prie keptų bulvių niekas jų garsiai nereklamuoja ir pritaisius garsiakalbį padėtis pasitaiso į gerąją pusę :)
Mašinos su keptomis bulvėmis važinėja ir dabar. Labai dažnai jų nepamatysi, bet kartais pasiseka. Šiandien važiuodamas su dviračiu kaip tik vieną pamačiau ir truputį pafilmavau, kiek sėdint ant dviračio ir laikant skėtį pavyko. Bent man jos atrodo kaip koks gyvasis paveldas: sunkvežimiukas, priekaboje dega ugnis, kartu vežasi krūvą malkų, o dar tie garsiakalbiai. Reikės kada pačiam bulvę nusipirkti.
Kažkurią dieną kilo noras pasidomėti, koks Japonijoje nusikaltimų lygis ir kas jį lemia. Kad nebūtų skaičiai kabantys „ore“, tuo pačiu palyginimui suradau ir kitų šalių duomenis. Per daug giliai nekapsčiau, bet statistika pakankamai įdomi.
Pradžiai šaltiniai: Japonijos, Lietuvos, ES narių, JAV (vikipedijos straipsnis, tad prireikus žiūrėkit jo išnašas).
Nužudymai. Per metus Japonijoje įvyksta apie 1100-1200 žmogžudysčių arba ~0,9 šimtui tūkstančių gyventojų. Lietuvoje tais pačiais metais tokių nusikaltimų padaryta apie 300, o 100 000 gyventojų tenka apie 8. Situacija abiejose šalyse gerėja. Tarkime, tarpukariu tiek Lietuvoje, tiek Japonijoje žmonių buvo nužudoma dvigubai ar trigubai daugiau, o pastarųjų metų statistika taip pat šviesesnė: Japonijoje bendras nužudymų skaičius nukrito nuo ~1800 aštuntajame dešimtmetyje iki minėto ~1000, o Lietuvoje nuo 1994 metais buvusių ~500 iki praėjusių metų ~200.
Beveik ištisai tris dienas lijęs lietus vakar pagaliau nustojo ir leido pasidžiaugti gražia vasariška diena su +25 šilumos. Pats tas sėst ant dviračio ir kažkur važiuoti. Labai toli nenumyniau, tik pasidairiau po aplinkines vietoves: užsukau į už kelių kilometrų esančias dideles Tama kapines ir visai pašonėje esantį, bet lig šiol dar neapžiūrėtą, Nogavos parką. Žemėlapyje tai atrodo taip (už tai ačiū Google Maps):
Kairėje išsiskiriantis plotas yra kapinės, o dešinėje – maniškis universitetas ir jo pašonėje esantis Nogavos parkas. Žodžiu, viskas čia pat. Mastelis toks, kad ilgoji kapinių kraštinė siekia apie 1,3 km.
Ši savaitė Japonijoje vadinama auksine, nes iš eilės sukrenta kelios laisvos dienos. Balandžio 29 d. buvo imperatoriaus Šiovos diena, gegužės 3-ią – Konstitucijos diena, 4-tą – Žalioji diena, 5-tą – Vaikų diena. Šiais metais dvi iš šių dienų pakliuvo į savaitgalį, todėl Auksinė savaitė sutrumpėjusi, bet kai kuriose kompanijose sukeičiamos dienos, kad laisvadieniai susidėliotų iš eilės ir visi turėtų nedideles atostogas. Tiesa, nedidelės jos tik europiečių akimis, nes tiek laisvų dienų retame japoniškame darbe galima gauti ir Auksinė savaitė nevienam tampa ilgiausiomis atostogomis metuose. Šiomis dienomis ypač suklesti turizmas, nes padaugėja tiek keliaujančių pačioje Japonijoje, tiek ir vykstančių į užsienį.
Maniškė Auksinė savaitė neilga – tik ketvirtadienis, penktadienis ir savaitgalis. Lyg tyčia nuo vakar smarkiai lyja, todėl tenka sėdėti namuose. Besėdėdamas klausau NHK radijo ir atradau japoniškų mįslių laidelę, kuri pasirodė visai įdomi.
Šis mįslių tipas vadinasi nazokake (謎かけ) ir jo esmė yra ryšio tarp dviejų žodžių suradimas. Tas ryšys gali būti juokingas, paremtas žodžių žaismu, faktine informacija ir pan. Kartais reikia žinoti pakankamai daug tam tikroje srityje, kad jį atrastum. Pavyzdžiui, koks yra ryšys tarp „karščio bangos vasarą“ ir “Šiaurės ir Pietų Korėjos“? ………… Atsakymas: „38 laipsniai“ (nes tiek būna itin karštomis vasaromis Japonijoje, o per 38 laipsnių lygiagretę eina Šiaurės ir Pietų Korėjos siena).
Dar vienas pavyzdys, paremtas japonišku žodžių žaismu: koks ryšys tarp „vandenyno“ ir „pažymių knygelės“? ………….. Atsakymas: abiejuose yra rajų/gerų pažymių ir ryklių/blogų pažymių (nes japoniškai raja ir geriausias pažymys A yra tas pats žodis ei, o ryklys ir blogiausias pažymys – fuka).
Mįslė visada sakoma taip: [pirmas žodis] to kakete [antras žodis] to toku. Sono kokoro va [atsakymas]. Tai reiškia „paimame [pirmą žodį] ir išsprendžiame su [antru žodžiu]. Atsakymas yra [atsakymas]“.
Mokantys japoniškai gali užsukti į radijo laidos puslapį, kur nuolat sudedamos klausytojų atsiųstos mįslės ir renkamos mėnesio geriausios: nhk.or.jp/tsunagaru/nazokake
senbeiten.wordpress.com 