Atsisveikinant su Kim Džongilu, prisiskaičius šimtą ir vieną pasvarstymą kas dabar bus su Šiaurės Korėja ir tebelaukiant didesnių arba mažesnių pokyčių, pasidalinu vienu BBC reportažu. Kažkam gal jau bus matytas:

Jeigu ką, maniškis į kelis sakinius sutrauktas spėjimas yra toks, kad jokių revoliucijų Šiaurėje nesulauksime. Kadangi Kim Džongilas jau kurį laiką buvo silpnos sveikatos, bet šalyje nebuvo suirutės, rodo, kad už jo stovėjo ir tebestovi stipri rėžimą palaikanti ir radikalių pokyčių nenorinti komanda. Ji sureguliuos pagal save jaunąjį įpėdinį Kim Džonguną (jeigu tik jis bus iškeltas į aukščiausius postus), padarydama iš jo naują kulto objektą ir gyvenimas toliau tekės sava vaga. Po truputį galbūt galima nedidelių reformų, jeigu tik jas pasinaudodama proga paskatins kaimynė Kinija, tačiau revoliucijos tikėtis sunku. Ar tai tiesa, parodys laikas.

Pagal Šiaurės Korėjos TV paviešintą laimingumo indeksą, laimingiausi žmonės gyvena Kinijoje, kuri surinko 100 taškų iš 100 galimų. Antroje vietoje seka pati Šiaurės Korėja (98), toliau eina Kuba (93), Iranas (88) ir Venesuela (85). Sąrašą baigia JAV, kuriai pagal neviešinamus kriterijus teko tik 2 taškai ir 203 vieta, o kaimyninei Pietų Korėjai sekėsi kiek geriau, nes ji užėmė 152 vieta, gavusi 18 taškų.

O gal čia visgi draugiškumo Šiaurės Korėjai indeksas?..

Nežinau ar iki Lietuvos atbangavo žinia, kad ketvirtadienį Seulo įvyko du sprogimai: vienas Seulo, o kitas Autobusų terminalo stotyje. Nuo jų niekas nenukentėjo, nes užtaisai buvo nedideli ir įdėti į daiktų saugyklas. Šiandien policija jau sulaikė tris įtariamuosius, bet ko jie tokiu elgesiu galėjo siekti, niekas dar nežino. Šiaip ar taip, visose metro stotelėse atsirado po kelis patruliuojančius pareigūnus ir tvyro šiokia tokia įtampa.

Viena iš pirmų teorijų, atsiradusių po sprogimų, kad tai dar viena Šiaurės Korėjos provokacija. Skamba nelabai įtikinamai, bet ką gali žinoti… Kalbant apie Šiaurę, vakar kaip tik universiteto dėka mainų studentai dalyvavo dar vienoje išvykoje. Šįkart – į Korėjos demilitarizuotą zoną (DMZ). Tai 4 km pločio juosta, likusi po Korėjos karo paliaubų pasirašymo ir tebedalinanti abi (teoriškai vis dar karo stovyje esančias) valstybes. Tiesa, į pačią DMZ negalima patekti, tad teko pabuvoti jos pakraščiuose.

Šiomis dienom vėl atgyja diskusijos, ką daryti su humanitarinės pagalbos tiekimu Šiaurės Korėjai. Tiems, kas neseka šių įvykių, trumpa priešistorė:

Šiaurės Korėjos planinė ekonomika niekada nepasižymėjo savo stiprumu, tačiau iki 1991 metų gaudama nemažą paramą iš Sovietų Sąjungos (mainais už leidimą naudotis šalies uostais ir oro erdve), didelių krizių nepatyrė. Žlugus didžiausiai rėmėjai, geros dienos baigėsi: stipriai sumažėjo eksportas, BVP nukrito penktadaliu. Prie padėties sunkumo prisidėjo 1995 metų vasarą kilę potvyniai, sunaikinę nemažą dalį derliaus ir šalyje sukėlę badą. Manoma, kad nuo jo mirė 2-3 mln. žmonių. Tai matydamos, įvairios organizacijos ėmė tiekti šaliai humanitarinę pagalbą, ir tebedaro tai iki šiol (daugiausiai per Jungtinių Tautų Pasaulio maisto programą ir Raudonąjį Kryžių). Kai kuriais periodais ši pagalba sumažėdavo dėl Šiaurės Korėjos ambicijų (pavyzdžiui, siekio kurti branduolinį ginklą), o kartais ir pati šalis sakydavo, kad jai maisto netrūksta ir neįsileisdavo humanitarinių darbuotojų.

Kim Džongilas tikriausiai negali skūstis maisto trūkumu. (ir ar tik ten ne "gaidelio" sausainiai?) :)