Pastarosios dienos

Senokai berašiau, nes pastarosios dienos buvo gan aktyvios ir nelikdavo laiko pabloginti. Štai ką veikiau:

Važiavau iki Tokijo pakraštyje esančio Hosei universiteto pasikalbėti su viena profesore apie savo tyrimą. Ji irgi domisi miškais, bet labiau iš ekonominės pusės. Šiaip ar taip, buvo gan naudinga susitikti, o ir universitetą apžiūrėjau. Jo teritorija didžiulė, erdvės daug ir viskas (tikriausiai dėl to) atrodo tuščia: studentų vienas kitas praeina, darbuotojų irgi nedaug, pastatų viduje tylu…

Kad nusigauti iki universiteto teko važiuoti su metro, o paskui dar pusvalandį paeiti pėsčiomis. Galima buvo ir autobusu pavažiuoti, bet nusprendžiau, kad įdomiau pasivaikščioti. Čia kelias, kuriuo beveik visą laiką ir ėjau. Aplink jau kalvos, daugiau gamtos.

Šiek tiek arčiau stoties.

Prie pakeliui sutiktų paminklų dirbtuvių.

Liūtas sako, liūtas žino. (Perspėjimas „pavojinga, įeiti draudžiama“)

Prie kelio namų apsuptas keliolikos kvadratų nušiurusios pievos plotelis, o viduryje jo ženklas „laukinės gamtos apsaugos teritorija“. Įdomu ir tai, kad kaip ženklo autorius pasirašo „Aplinkos agentūra“, kurios jau nėra apie 12 metų (2001 m. ji buvo reorganizuota į Aplinkos ministeriją).

Autoserviso versliukas. Patiko pavadinimas ir šiaip bendras vaizdelis.

Antra išvyka buvo į Jokohamą. Ji sukibusi su Tokijumi, jokio tarpo tarp jų nėra, bet administraciškai jau kitas miestas. Iš pirmo žvilgsnio išsiskiria plačiom erdvėm ir gigantomaniškais pastatais, bet pavaikštinėjus galima rasti ir mažesnių jaukesnių kvartalų.

Jokohamoje vyko vyriausybės ir medienos verslo organizuota konferencija apie nelegalius miškų kirtimus. Savaip propagandinė, nes pristatinėjo, kaip viskas gerai ir tvarkinga, ir nesistengė liesti aštresnių klausimų. Šiek tiek šurmulio įnešė tik ES ir JAV atstovai, suabejoję ar tikrai Japonija sėkmingai užkerta kelią nelegalios medienos importui, bet į įdomesnę diskusiją tai neperaugo.

Bevaikščiojant per pietus.

Baigėsi Helauvynas ir jau sekančią dieną prasidėjo Kalėdos.

Jokohamos atrakcionai. Po konferencijos jau buvo tamsu ir pradėjo lyti, todėl nelabai kažką ir nufotografavau.

Knygynas pro langą.

Trečia kelionė buvo Tokijuje. Važiavau pasikalbėti su vienos miškų išsaugojimu besirūpinančios nevyriausybinės organizacijos atstovu apie jų veiklą. Nuotraukų iš to neturiu, todėl vaizdas, pamatytas pakeliui: grupelė japonų protestuoja prieš Pietų Korėjos „propagandą“.

Praeidamas gavau lankstinuką, kuriame piktinamasi, kad pietų korėjiečiai iškraipo istorinius faktus, ypač kaltindami japonus, kad šie („neva“) Antrojo pasaulinio karo metais įtraukė korėjietes, kines ir kitų šalių moteris į sekso vergiją. Jeigu domina, daugiau apie tai galite pasiskaityti vikipedijoje.

Prisikalbėjęs su NVO darbuotoju užsukau į netoliese esantį Loving Hut restoranėlį ir gavau tradiciškai atrodančią „bento“ dėžutę. Papietavau kaip tikras japonas. Be ryžių buvo jūros žolių, grybų, marinuotų daržovių, keptų bulvių, morkų, truputis pupelių ir trys sojos kepsneliai.

Kad jau apie maistą, tai prieš porą dienų apsilankiau netoli esančiame indiškame restorane. Per pietus jie duoda lėkštę kario ir krepšį plokščios duonos, kurios galima valgyti kiek nori (išvalgius prideda naujos). Visai skanu ir palyginti nebrangu. Tik tiek, kad iš kokių aštuonių kario rūšių tik viena yra veganiška. Pasiilgus reikės vėl ten nueiti.

Naujausia išvyka buvo vakar, kai visą dieną praleidau Kamakuros miestelyje. Bet apie tai sekantį kartą.