Archive for the ‘maistas’ Tag

Kęndy   2 comments

Kiekviena parduotuvė čia privalo turėti po didesnį arba mažesnį saldainių, kurie vadinami 飴 (ame) arba キャンディ (kiandi), skyrių. Kai kuriuose prekybos centruose įvairovė išties įspūdinga, galima rasti keisčiausių skonių saldumynų: jūros žolių, ridikų, žalios arbatos ir t.t. (panašiai kaip ir su sojų pienu). Karts nuo karto išsirenku patį neįprasčiausią išmėginimui. Pasitaiko visai neblogų, bet būna, kad stovi visą mėnesį ant stalo :)

Prieš porą dienų nufotografavau vienos parduotuvėlės siūloma saldainių pasirinkimą. Pirmieji gal nenustebins, bet į galą bus ir iš serijos „tik Japonijoje“.

– Toliau…>

Posted 2012/04/25 by linasd in Japonija

Tagged with

Žemės diena   Leave a comment

Sekmadienį užsukau į visą savaitgalį Tokijo centre vykusią Žemės dienos renginį: pusiau mugę, pusiau koncertą, pusiau ūkininkų turgelį, pusiau nevyriausybinių organizacijų šurmulį. Tiek dalyvių, tiek lankytojų buvo gana daug. Nors labai didelių įdomybių nepamačiau, porą valandų pasidairyti buvo visai įdomu.

– Toliau…>

Posted 2012/04/23 by linasd in Japonija

Tagged with , ,

Maistenybės   1 comment

Maistenybės tai maistas + įdomybės (arba „keistenybės“), kurios susikaupė per paskutinius porą mėnesių. Pradėkime nuo tąsių dalykų.

Susipažinkite su „mekabu“ - jūrų žolės „konbu“ koteliais. Skonis, skirtingai nei išvaizda, nelabai išraiškingas, nebent valgytum su sojų padažu ar kuo kitu.

– Toliau…>

Posted 2012/04/17 by linasd in Japonija

Tagged with ,

Truputį apie maistą   3 comments

Per BBC galima paklausyti visai įdomią radijo laidą apie kintančią Japonijos maisto kultūrą ir žemės ūkį – Japan’s Food Dilemma. Prie jos prisiminiau vieną interviu, kuris buvo kaip klausymo užduotis per japonų kalbos atsiskaitymą. Jame vienas profesorius pažėrė pluoštą skaičių ir faktų, dalis kurių minimi ir BBC laidoje. Pavyzdžiui:

  • Japonija yra didžiausia maisto importuotoja pasaulyje (statistika kelių metų senumo, bet gal vis dar taip ir yra);
  • Japonija iš savo žemės ūkio gauna 40% suvartojamo maisto, likusius 60% importuoja;
  • žemės ūkis Japonijoje labai „senas“ – vidutinis ūkininkų amžius virš 60 metų. Be to, gausiai subsidijuojamas, o kai kuriems produktams uždėti dideli muitai, kad apsaugoti vietinius augintojus. Todėl vietinis maistas gan brangus. Pavyzdžiui, ryžių kilogramas kainuoja apie 12lt, pora morkų – virš 3lt, ir pan. Tiesa, pastaruoju metu nemažai kalbama apie reformas, rinkos liberalizavimą ir kitus dalykus, kurie sukelia nemažai ginčių;
  • iš viso per metus Japonijos gyventojai suvalgo apie 50 milijonų tonų maisto, iš kurio 30 mln. tonų importuoja;
  • daugiausiai maisto į Japoniją atkeliauja iš Šiaurės Amerikos (beveik 16 mln. tonų), tada seka Azija (beveik 8 mln.), nemažai ir iš Europos (apie 2 mln.);
  • iš tų 50 milijonų tonų kasmet į šiukšliadėžes keliauja apie 9 milijonai dar tebetinkamo naudoti maisto (dažna problema išsivysčiusiose šalyse, Japonija ne išskirtinė).

Prie to pačio dar vienas BBC straipsniukas apie Japonijos vaisių dovanojimo kultūrą ir prie jos prisitaikiusią pasiūlą. Jeigu trumpai, tai čia užsukę  į prekybos centrą galite išvysti pagarbiai išdėstytus pavienius melionus, obuolius, vynuoges, braškes, mangus ir kitokius vaisius, arba jų rinkinius, gražiai įpakuotus į dėžutes. Vaisiai bus atrinkti taisyklingų formų, spalvų, be jokių pažeidimų, kartais su prierašais apie ypatingą jų auginimą ir priežiūrą. Jeigu susiviliosite, už visą šį grožį reikės pakloti nemenkas sumas. Tarkime, kelis šimtus už melioną arba keliasdešimt litų už vieną obuolį. Dažniausiai tokie vaisiai nėra šiaip parsinešimui namo ir suvalgymui. Juos perka kaip prabangias dovanas ypatingoms progoms arba norint pamaloninti verslo partnerius.

Kad jau yra paklausa, bus ir pasiūla. Kaimuose tam tikslui atsiradę kruopščiai prižiūrimi sodai, daržai, šiltnamiai, kuriuose siekiama kiekvieno vaisiaus skonio ir išvaizdos tobulumo. Tai iliustruojančios nuotraukos, taip pat iš BBC.

Pabaigai vienas video apie vaisių kainomis besistebinčius amerikiečius :)

Posted 2012/03/20 by linasd in Japonija

Tagged with ,

Blynadienis   Leave a comment

Šiandien, kaip ir priklauso, kepiau blynus. Senokai buvau jų bevalgęs (nes būdamas Japonijoj taip ir nekepiau lig šiol), o dar ir su mėlynių uogiene (kuri labiau panaši į skiestas mėlynių sultis, sutirštintas pektinu, bet ką jau), todėl buvo labai skanu.

Žiemos čia varyti nereikia, orai patys po truputį šiltėja. Šią savaitę gal jau bus net kokie +13, o vienur kitur pradeda žydėti ankstyvesnės slyvos.

Bet norisi ir kažko žiemiško, todėl pasidalinsiu vienu atrastu video iš JAV. Ten ateiviai įspaudžia visokius raštus ne tik javų, bet ir sniegų laukuose. Štai kas iš to gaunasi:

Posted 2012/02/21 by linasd in Japonija

Tagged with , ,

Naujienų trupinėliai   Leave a comment

Paskutiniu metu apsileidau su blogu, nes vis nelikdavo jam laiko. Kasdien vis tenka paskirti valandą kitą japonų kalbai, nes namų darbų dėstytojai negaili; tada tenka pasėdėti prie kitų paskaitų užduočių, o jeigu lieka laiko, tada jį pabaigia suvalgyti japonų pamokų puslapio kūrimas, po truputį einantis į pabaigą. Be to visą savaitgalį lijo, todėl tiesiog prasėdėjau namuose ir nebuvau išvykęs ieškoti aprašymo vertų nuotykių. Užtat besibaigiant lietui atėjo šaltesnio oro banga ir paskutinę naktį kaip niekad daug pasnigo. Retai taip būna, užaugusieji Tokijuj sakė, kad išskirtinis atvejis. Ryte pro langą matėsi toks vaizdas:

– Toliau…>

Posted 2012/01/26 by linasd in Japonija

Tagged with , ,

Sojos pienai   8 comments

Japonija be viso kito garsėja kaip sojos šalis, mat čia suvalgoma bene daugiausiai sojos gaminių iš visų valstybių. Vakarietiški mitybos įpročiai, žinoma, šį kiekį gerokai sumažina, bet mėgstantys tradicinius japoniškus valgius soją valgo ryte, per pietus ir vakare įvairiausiais pavidalais: kaip įvairiausių rūšių tofu (sojų varškę), natto (fermentuotas sojų pupeles), miso (kitokiu būdu fermentuotas sojas), sojos miltus, sojos pieną, jubą (išgaunama iš sojų pieno), okarą (sojos pieno tirščiai), virtas žalias sojos pupeles, virtas prinokusias pupeles ir dar visaip kitaip paruoštas. Visus šiuos dalykus nesunkiai galima rasti bet kuriame prekybos centre, o populiaresni produktai turi po ištisus skyrius. Šiandien trumpas įvadas į sojos pieno įvairovę :)

– Toliau…>

Posted 2012/01/11 by linasd in Japonija

Tagged with

Kabočia ir kiti skanumynai   Leave a comment

Pasikaupė kelios su maistu susijusios nuotraukos, kurias čia ir sudėsiu, trumpai pakomentuodamas.

Viena iš populiaresnių žiemiškų japoniškų daržovių - moliūgas „kabočia“. Skonis kažkur tarp morkos ir bulvės. Tik tiek, kad ganėtinai kietas ir reikia padirbėti kol supjaustai.

– Toliau…>

Posted 2012/01/03 by linasd in Japonija

Tagged with

Fudži kalno papėdė   Leave a comment

Pradėsiu pasakojimą šiek tiek iš toliau. Per pirmas atvykimo savaites susipažinau su mergina iš Kinijos, besimokančia netoliese esančiam Musašino universitete. Ji papasakojo, kad šitoje miesto dalyje yra tarptautinis klubas, jungiantis užsieniečius ir užsieniu besidominčius japonus. Jis organizuoja visokius renginius, tarp jų ir gruodžio pradžioje vyksiančią kelionę prie Fudži kalno (japoniškai vadinamo Fudžisan, kur „san“ tiesiog reiškia „kalnas“). Gavęs to klubo numerį paskambinau, užsiregistravau kaip dalyvis ir šį sekmadienį anksti ryte sėdėjau autobuse kartu su visu būriu įvairaus amžiaus japonų ir studentų iš Kinijos, Korėjos ir Taivano.

– Toliau…>

Posted 2011/12/13 by linasd in Japonija

Tagged with , , ,

Ryžių plytelės   3 comments

Vienas iš greitų japoniškų pusryčių yra krosnelėj pakepinti kelias ryžių plyteles. Jos gaminamos sutrynus lipnius ryžius iki košės ir paskui išdžiovinus. Kepant ryžiai vėl suminkštėja, išsipučia ir būna panašaus skonio kaip šviežiai pagaminti. Gal dėl to ir vadinami „šviežiais lipnių ryžių pyragėliais“ (生きり餅). Parduodami maišiukais po kilogramą ar du ir yra gan nebrangūs.

Dešinėje - nekeptas gabaliukas, o kairėje - iškeptas.

– Toliau…>

Posted 2011/12/07 by linasd in Japonija

Tagged with