Senokai berašiau apie maistą, bet tikriausiai laikas, nes prisikaupė šiek tiek nuotraukų. Visos iš aplankytų vietų, nes paskutiniu metu vis išvažiuoju iš namų į skirtingas Tokijo vietas daryti interviu tyrimui ir pasistengiu užsukti į pakeliui esančius veganiškus arba vegetariškus restoranėlius. Vienas iš jų buvo netoli Šibujos surasta falafelinė. Iš lauko net neatrodė, kad ten kažkas yra:
Viduj visai jauku, o ir žmonių buvo. Falafelių mėgėjai, matomai, suranda juos ir be iškabos.
Pati falafelių ir salotų prikimšta pita buvo tikrai skani, sotumo kažkur per vidurį, bet kaina pagal Tokijo standartus kiek brangoka. Išbandyti įdomu, bet abejoju ar dažnai ten užsuksiu.
Kitos dvi vienos – Uene esantys indiško maisto restoranėliai. Vienas nedidukas su apkrautais pasieniais ir smagiai nusiteikusiais darbuotojais, kurie gamindami vis užtraukia kokią indišką dainą, patys tarpusavyje klega arba ateina pasikalbėti su etatiniais klientais. Nuotrauka gavosi toli gražu ne reklaminė, bet vaizdas toks ir yra:
Meniu – vien tik indiški kario troškiniai, kuriuos pateikia su ryžiais arba indiškais blynais-duonomis. Kaina normali, bet porcijos nedidelės, todėl tik užvalgai. Be to, kariai autentiškai aštrūs ir užsisakant neklausia, kokio aštrumo norėsi. Kitą kartą (jeigu jis bus), reikėtų prašyti, kad dėtų dvigubai mažiau prieskonių.
Antrasis, visai netoli nuo šio esantis, indiškas restoranas su prabangesne aplinka, bet už tą pačią kainą siūlo „valgyk kiek nori“ pietus. Gali dėtis kiek nori kario, salotų, ryžių arba naan duonos. Skonis nėra labai išskirtinis, tačiau privalgai iki soties.
Bestoviniuojant prie Ueno stoties buvo galima stebėti aplink vykstantį sujudimą. Prie perėjos iš vienos pusės stovėjo krikščionių misionierius su plakatu „Atgailaukite dievui dėl nuodėmių“ ir per garsiakalbį pasileidęs ta tema šūkaujantį įrašą. Netrukus prie jo pasilabinti sustojo ir kitas:
O netoliese pro šalį pražingsniavo ir dar vienas su plakatu „Dievo karalystė artėja, atgailaukite“:
Iš kitos pusės prie stoties buvo sustoję Fukušimos evakuotuose teritorijose likusiems šunims ir katėms gelbėti lėšas renkanti komanda:
Taip pat praeinant gavau iš kito aktyvisto kvietimą į demonstraciją prieš atominę energetiką:
Na, o šalia esančiame parke darbavosi visa tvarkdarių komanda:
Bet grįžkime prie maisto. Vakar vakare sudalyvavau kasmetiniame naujametiniame Japonijos vegetarų draugijos pasisėdėjime. Vyko jis gana prabangiame kiniško-taivanietiško maisto restorane Ropongi rajone.
Dalyvių buvo tik aštuoni. Palyginus su pernai, kai atėjo dvidešimt keli žmonės, šiųmetinis vakarėlis atrodė visai mažas. Ko netrūko, tai maisto. Atnešdavo po didelę lėkštę vieno valgio, ją visi išsidalindavome, o nespėjus suvalgyti, jau ateidavo kita. Ir taip septynios ar aštuonios. Čia keli pavyzdžiai:
Beplepėdami ir valgydami prasėdėjome daugiau nei dvi valandas. Po to dar kartu paėjome iki netoliese esančios atrakcijos – šviečiančio „kokono“ prie vieno iš daugelio Ropongio dangoraižių:
Jeigu kažką sudomins viena iš čia paminėtų vietų – rašykite komentarą ir parašysiu tikslų adresą ;)
senbeiten.wordpress.com 
Kalbant apie maistą, radau šitą blogą per gyvunųteises.lt, bet labai nenoriu registruotis, nes pamiršiu eilinį kartą, kad prisiregistravau. Maniau, gal žinot, kokių veganiškų lietuviškų patiekalų, kurie būtų tokie tipiški lietuviški ir ne per sunkiai pagaminami? Ar koldūnai pvz. gali vadintis lietuvišku patiekalu ar juos iš Lenkijos pasiskolinom?
Kas gali vadintis „lietuvišku“, o kas ne – nežinau. Kad išsiaiškintume, reikėtų suformuluoti aiškius lietuviškumo kriterijus ir pradėti tyrinėti kiekvieno valgio istoriją ar kitus ypatumus :)
Nemažai valgių galima lengvai parversti veganiškais, o kai kurie tradiciškai yra be gyvūninių produktų. Tarkime, cepelinus nesunku pagaminti su sojų faršu ir pan. Man pačiam patinka šie grikiniai kepsneliai – http://www.animalrights.lt/grikiniai-kepsneliai , o daugiau receptų galima surasti http://www.kavalgoveganai.lt/ arba http://www.animalrights.lt/receptai