Atsarga gėdos nedaro

Ypač kai ta atsarga yra 20kg ryžių :)

Ne per seniausiai viename supermarkete aptikau mano mėgstamų rudų ryžių išpardavimą: 5kg maišas tik apie 1500 ienų (~55lt). Vieną dieną paėmiau du maišiukus, o kitą dieną dar porą (jau paskutinių). Esu dabar apsirūpinęs keliems mėnesiams.

Paprastai vienas kilogramas ryžių čia kainuoja apie 500-600 ienų (18-22lt). Jeigu perki didesnį kiekį, gali būti ir pigiau. Įvairovės didelės nėra, tik tie patys japoniškos rūšies ryžiai iš kelių skirtingų vietovių. Vietiniai gurmanai sako, kad tam tikros vietovės, tam tikro kalno, rytinės ar tai šiaurinės pusės laukų ryžiai dėl specifinio klimato, pavasarį tvyrančių rūkų ir dviem laipsniais žemesnės temperatūros nei kitur yra nepalyginamai skanesni nei pietinės to pačio kalno pusės laukų ryžiai. Matomai mano skonis neišlavintas, nes visi ryžiai yra daugmaž vienodi, nors ragavau ir tų „pagerintų“, kurių kilogramas kainuoja apie 1000 ienų (36lt).

Aukštos kainos ir nedidelė įvairovė atsiradusi dėl griežtos Japonijos žemės ūkio politikos. Ryžiai ir kai kurie kiti vietiniai produktai yra stipriai apsaugoti: tokioms pačioms užsienio prekėms uždėti dideli muitai, o vietiniai gamintojai įvairiais būdais remiami. Pavyzdžiui, šiuo metu norint į Japonija importuoti kilogramą ryžių, tektų muitinei sumokėti 402 ienas (beveik 15lt). Pridėjus pačių ryžių kainą, transporto išlaidas ir kitokius mokesčius, jų niekaip nepavyktų parduoti pigiau nei vietinių. Tuo tarpu ūkininkai už kiekvieną užaugintą ryžių toną iš valstybės dar papildomai gauna 341 000 ienų (12 400lt) išmoką, kad tik nepasitrauktų iš žemės ūkio.

Yra keletas priežasčių, kodėl Japonija nesugeba konkuruoti su Taivano, Vietnamo, JAV ir kitų šalių ryžių augintojais. Pirmiausia, dėl ne itin dėkingų gamtinių sąlygų. Dirbamos žemės ir taip nedaug, o geriausios lygumos užstatytos miestais, todėl telikę slėniai ir kalvos. Iš to atsiranda antra priežastis – nedideli laukai, dėl kurių ūkio darbus sunku mechanizuoti, reikia dirbi žmonėms, o jie čia brangiai kainuoja. Kadangi didelio pelno iš ūkininkavimo negausi, nėra stambių investicijų, inovacijų, tuo užsiima labiau entuziastai nei verslininkai. Žodžiu, žemės ūkis yra nustelbtas kitų ūkio šakų.

Laisvos rinkos šalininkai sakytų, kad Japonijai vertėtų esamą tvarką liberalizuoti ir visi ekonomiškai būtų laimingesni: ūkininkai pereitų į pelningesnes ūkio šakas arba pradėtų gaminti specifinę, didesnės pridėtinės vertės produkciją, o eiliniai gyventojai džiaugtųsi kelis kartus pigesniais ryžiais. Aišku, prieštaraujantys sakytų, kad būtų sunaikinta dalis japonų kultūros, ūkininkų gyvenimai, prarastas savarankiškas apsirūpinimas maistu, todėl geriau kaip yra. Europiečiams, kurie savo ūkininkus taip pat stipriai remia, ši diskusija tikriausiai gerai pažįstama.