Paskutinės dvi dienos

Štai ir paskutinis įrašas apie Indoneziją. Pradėsiu nuo priešpaskutinę dieną aplankyto Bogoro botanikos sodo. Jis apie 50 km nuo Džakartos, nesunku nuvykti traukiniu. Kainavo neatsimenu tiksliai kiek, bet tikrai labai mažai. Pro langus visą kelią tesimato beveik tik miestas, nes besiplečianti Džakarta užpildė namais anksčiau iki Bogoro buvusį tarpą.

Bogoro sodai suviliojo, nes gali pasigirti kelių šimtų metų istorija ir tūkstančiais augalų rūšių. Atrodė, kad bus įdomi išvyka. Nuvykus paaiškėjo, kad to įdomumo tik per pusę, nes sodas yra labiau panašus į parką: dauguma augalų neturi jokių lentelių, kad galėtum sužinoti, kokia tai rūšis, labai mažai stendų su paaiškinimais, tad belieka tik šiaip vaikštinėti, o ne mokytis apie tropinę florą. Iš šitos pusės nuvylė. Bet jeigu atvyksti kaip į parką, tuomet graži vieta ir gali lengvai pusę dienos praleisti.

Na, jeigu dar viena akmenėlį į sodo pusę, tai tenka paminėti šiukšles. Iš dalies čia jau vietinės kultūros kaltė, kad žmonės meta viską kur papuola ir galvos nesuka. Nesvarbu, ar tai botanikos sodas, ar ne, ar yra šiukšlių dėžės šalia, ar ne. Bet galėtų ir aprankioti darbuotojai…

„Papuoštas“ vandens augalų vazonas:

Na, ir paskutinis pabambėjimas – mokami tualetai. Už įėjimą į sodą bilietą nusiperki, bet prie tualetų vėl sėdi po darbuotoją ir prašo susimokėti. Nei šis, nei tas.

Yra sode ir keli šiltnamiai. Kai lauke tropikai, atrodo kiek keistokai, kad dar ir šiltnamius pastato. Bevaikščiodamas pradėjau galvoti, kad jeigu Europoje būna tropiniai šiltnamiai su augančiais bananais, papajomis ir kitokiais šiltamėgiais augalais, tropikuose galėtų daryti atvirkščiai – statyti šaldomą šiaurinių augalų šiltnamį, kur augtų lazdynas, obelis, juodasis serbentas, šaltalankis ir pan. :-) Būtų vietiniams gyventojams egzotika. Gal kur nors toks ir yra, bet dar neteko matyti.

Sode pravaikščiojom gerą pusdienį ir įtariu, kad tikrai ne visus takelius apėjom. Bet jau pradėjo niauktis, o ir kojos pavargo, tad išsiruošėm atgal į Džakartą. Ten dar liko viena paskutinė diena, per kurią ypatingiausia veikla buvo naujai paleisto nemokamo turistinio autobuso išbandymas. Jis kursuoja berods tik nuo vasario mėnesio ir ratu apveža pro įdomesnes miesto vietas. Viduje būna po gidą, papasakojantį kas kairėje, o kas dešinėje, bei po stiprų kondicionierių, nuo kurio reikėtų apsiginkluoti papildomu sluoksniu rūbų. Jeigu ką, pirma autobuso stotelė yra štai čia, nes užtrukom, kol ją suradom. Teoriškai autobusas sustoja ir pakeliui kitose, bet praktiškai žmonių jau pirmoje sulipa tiek, kad vietas pilnai užpildo ir kitur įlipti bus labai sudėtinga.

Net ir apvažiavus ratą pro ypatingesnes miesto vietas, Džakarta labai kuo nesužavėjo. Lyginant su kitais aplankytais Javos didmiesčiais, Surabaja paliko daug jaukesnį ir spalvingesnį įspūdį.

Pabaigai keli trupiniai.

Motoriniai tuktukai prie stoties (Stasiun Gondangdia – smagiai skamba):

Indonezietiški mikriukai – bemai. Važiuoja fiksuotais maršrutais, nebent susideri su vairuotoju, kad kažkur vien tik tave nuveš (pakeliui gal ir kitų keleivių pagaudys). Vėdinami visada atviromis durimis, kurių, tiesa sakant, ir nėra.

Smulkieji Džakartos verslininkai:

Prekiauja miltukiniais gėrimais (populiarios visokios cheminės sultys, kaip kad Lietuvoje kažkada buvo Zuko ar pan.) ir kitokiais pakeliais.

Apskritai, prekyba vyksta visur, net ir ant pėsčiųjų tiltų per gatvę.

Na, ir visai pabaigai gal verta paminėti, kad pigiausiai iki oro uosto vežantys autobusai nuo centrinės Gambir stoties kursuoja tik iki maždaug 20 val. vakaro. Mes internetuose priskaitę, kad veža tikrai vėliau, pavėlavom į paskutinį ir teko gaudyti vežiką su nuosava mašina (tiksliau, jis mus pats pasigavo). Pasiderėjus nebuvo brangu (gal apie 30 lt už maždaug 20 km atstumą), tad didelio nuostolio nepatyrėm (autobusu būtų kainavę ~12 lt).

Daug kas liko nepaminėta, tad jeigu kada vyksite į Indoneziją ir turėsite kokį klausimą – rašykit komentarą. Jeigu galėsiu, padėsiu :-)