Džogjakarta

Tarp Balio ir mūsų kito sustojimo Džogjakartos – apie 550 km. Gal ir gerai, kad nepavyko rasti autobuso ar traukinio, nes su visais persėdimais būtume užtrukę gal beveik parą. Lėktuvu, tuo tarpu, nuskridome per nepilną valandą. Iš oro uosto sakydami daug „no, thank you“ prasibrovėm pro taksistus ir nuėjom tiesiai į netoli esančią traukinių stotį. Neatsimenu kiek tiksliai, bet bilietas iki miesto centro kainavo labai nedaug, gal 25 lietuviški centai.

Pati Džogjakarta nėra kažkuo labai išsiskiriantis miestas ir turistus labiausiai suvilioja tuo, kad čia patogu apsistoti norint aplankyti du netoliese esančius į Pasaulio paveldą įtrauktus šventyklų kompleksus: budistinį Borobudurą ir hinduistinį Prambananą. Taip ir mes padarėm: atvykom, pavaikščiojom mieste, kitą dieną nuo ankstyvo ryto apvažiavom šventyklas, po pietų dar po miestą, o jau kitą rytą išriedėjom traukiniu link Džakartos.

Turint laiko, iki šventyklų galima nusigauti viešuoju transportu. Bus pigiau ir daugiau laisvės planuojant laiką. Mes, teturėdami vieną dieną, suabejojom ar pavyks visur sulakstyti ir agentūroje nusipirkom turą. Paieškojus galima nebrangių rasti, vienam apie 20lt, už ką gauni pasiėmimą iš viešbučio 5 val. ryte, abi šventyklas ir parvežimą atgal apie 14 val. Ankstyvas rytas tam, kad pamatytum pirmą šventyklą tekant saulei ir sklaidantis rūkui. Be to, kurį laiką išvengi žmonių minios. Čia turo pliusas, nes su viešuoju transportu taip neišeitų anksti nuvažiuoti. O minusas tas, kad negali labai ilgai vaikščioti ir visko apžiūrinėti, nes vairuotojas prisakęs už poros valandų sugrįžti prie autobusiuko. Dėl to galiausiai jautiesi, kad viską kiek prabėgom pamatei.

Burubuduras yra šešių aukštų budistinė šventykla, pastatyta 9 a. Kiekvienas aukštas mažesnis už kitą, todėl palipus atsiveria terasa, kuria galima apeiti visą ratą, apžiūrėti sienose iškaltus paveikslus ir tada vėl lipti aukštyn.

Geriau įsižiūrėjus matosi, kad kiekviename „varpe“ sėdi po Budą.

Sienų paveikslai kaip kokios dėlionės:

Kai restauruoji ir nerandi tinkamos detalės:

Besisklaidant rūkui:

Atvažiuoti čia anksčiau gerai todėl, kad nemažai po valandžiukės pasirodančių lankytojų yra su mokyklos eskursija atvažiavę vaikai. Užsieniečius jie labai mėgsta ir nuolat prašo kartu nusifotografuoti. Pirmą kartą įdomu, antrą kartą vis dar smagu, trečią – jau kiek pabodę, o paskui stengiesi neiti į tą pusę, kur matai mokinių grupelę :-)

Antra stotelė – Prambananas. Tokio pat senumo šventyklos, tik kad ne budistinės, o hinduistinės. Kruopštumo, detalumo ir gigantiškumo ne ką mažiau. Tiesa, kone viskas, kas matosi, yra pastatyta per paskutinius 60-70 metų, nes iki prasidedant restauracijai šventyklos buvo gerokai apgriuvę ir po plytą išnešiotos.

Jeigu būtų daugiau laiko, galima kiekvienam šventyklų kompleksui skirti po dieną, nes tos pora valandų labai greitai prabėga.