Sabahas   Leave a comment

Kota Kinabalu miestas (Sabaho valstijos sostinė) buvo paskutinė mūsų stotelė Malaizijoje. Prieš išvykdami galvojome, kad lįsime giliau į Sabahą ir važiuosime iki priešingoje jo pusėje esančio Sandakano miesto, bet neišsisprendus visai su filipiniečių sukilėliais susijusiai suirutei, nusprendėme tas vietas palikti kitam kartui. Kad kažkas vyksta pajautėme jau važiuodami iš Brunėjaus, nes autobusą kelis kartus sustabdė policija ir peržiūrėję pasus kelis žmones išsivedė išsamesniam patikrinimui, o pakelėse vienur kitur matėsi stoviniuojantys ginkluoti kariškiai.

_IGP9503

_IGP9504

Pasiekus patį miestą, kažkokio griežtesnio saugumo nepastebėjom. Matyt labiausiai prižiūri pagrindinius kelius, ar jais kas įtartino nekeliauja.

Vaizdai, važiuojant iš Brunėjaus į Kota Kinabalu, malaizietiškai tipiški – aliejinės palmės arba kažkokie neaiškūs krūmynai.

_IGP9502

Kai kur išlįsdavo ir benokstantys bananai.

_IGP9518

Kota Kinabalu panašaus dydžio kaip Vilnius. Per karą buvo kone visiškai sugriautas, todėl senamiesčio neturi, o naujoji architektūra nėra itin įspūdinga. Ko yra, tai daug „akropolių“, vis pakeliui jie mums pasitaikydavo. Dar turi įdomią pakrantę, prie kurios visa centrinė miesto dalis ir išsidėsčius. Vakare prie jos ir pavaikštinėjome, daugiausiai laiko praleisdami itin aktyviame naktiniame turguje.

_IGP9543

_IGP9582

Jo vienoje dalyje pardavinėja vaisius, daržoves, o kitoje pristatyta staliukų ir galima prisėdus suvalgyti čia pat gaminamo maisto.

_IGP9552

_IGP9566

_IGP9569

Kažkokių didelių egzotikų turguje neaptikome. Ieškojome nematytų vaisių, bet visi pasitaikė žinomi ir ragauti. Gal tik išskyrus durijų, apie kurį buvau visokių istorijų prisiklausęs ir norėjau būtinai paragauti. Bet iki nueinant į turgų, parduotuvėje suradome į tūbelę supakuotą durijaus desertą, kurio sudėtis tik durijaus minkštimas ir cukrus. Nusipirkau ir… valgiau kokias tris dienas. Mat durijus garsėja savo ypatingu kvapu ir skoniu, kurį vieni giria, o kitiems kyla šleikštulys. Aš, matomai, buvau arčiau pastarųjų, nes nei kvapas, kuris primena supuvusius svogūnus, nei skonis, sunkiai su kažkuo kitu palyginimas, manęs nesužavėjo. Auros tuo labiau :-) Todėl pamatę turguje šviežią durijų, jau neskubėjom pirkti. Pauostėme supjaustytą ir įsitikinę, kad kvapas dar stipresnis nei turėto deserto, palikome jį didesniems gerbėjams.

_IGP9544

Be maisto, turgus turi ir ištisą kioskelių miestelį, kur pardavinėja medžiagas, įvairius dirbinius ar šiaip blizgučius.

_IGP9599

Kitą dieną iš pat ryto išsiruošėme plaukti į Pulau Gaya salą, kuri visai netoli nuo kranto. Priklauso ji dar kelias kitas mažesnes salas apimančiam nacionaliniam parkui. Visur buvau priskaitęs, kad į Pulau Gaya nesunku nuplaukti, ten gražūs tropiniai miškai, yra takeliai pasivaikščiojimui ir gamtos apžiūrėjimui, o einant vienu iš jų galima išlįsti į itin gerą maudymuisi tinkamą smėlėtą paplūdimį. To tikėdamiesi ir žingsniavome į uostą.

_IGP9601

_IGP9602

Gavome bilietus, sulaukėme savo laivelio, o šis gal per 15 minučių nuplukdė į salą. Pakeliui matėsi salos rytinėje pusėje esanti nelegali filipiniečių gyvenvietė, kuri laikoma pavojinga vieta su daug nusikaltėlių. Daugiau detalių apie tai nepavyko sužinoti. Čia dalis gyvenvietės iš palydovo.

_IGP9610

Pro šalį praplaukė ir jos gyventojai:

_IGP9619

O mes judėjome į beveik priešingą salos pusę.

_IGP9630

_IGP9639

Išsilaipinus prieplaukoje pasitiko vaizdas kaip iš atvirutės: ilgas lieptas, skaidrus melsvas vanduo, palmės…

_IGP9647

Užsiregistravę kaip atvykėliai, iš karto patraukėme link pažadėtojo paplūdimio. Registracijos knygoje matėsi, kad miško takais pasivaikščioti atvyksta gal kokie trys interesantai per mėnesį. Žodžiu, sala visai nepopuliari.

_IGP9649

_IGP9652

Miške nieko ypatingo nepamatėm, o tie du ar tai trys kilometrai gerokai ištįso, nes takas buvo tai į kalną, tai į nuokalnę. Teko gerokai paplušėti. Vienintelis sutiktas didesnis gyvūnas buvo štai šis saulėkaitoje tupėjęs driežas:

_IGP9657

O kai jau buvome visai netoli tikslo, pasirodė ir varanas:

_IGP9670

Priėjus paplūdimį laukė nusivylimas. Paaiškėjo, kad prieš porą metų jį įsigijo kokia tai kompanija ir pakrantėje pristatė prašmatnių vilų. Mes pro jas niekam netrukdydami praėjome, išlindom prie jūros ir prisėdome atsikvėpti.

_IGP9678

Netoliese buvo lauko kavinė, prie kurio sukiojosi žmonės, todėl nuėjau ten paklausti, ar nėra kito kelio atgal, o gal ir laivai iš čia plaukia. Vienas darbuotojas draugiškai viską paaiškino, paklausė, ar turime pakankamai vandens ir siūlė prieš einant atgal dar užeiti. Grįžau iki tolėliau sėdinčios Auros, o ten jau buvo prisistatę keli visos šios vietos apsauginiai. Paaiškinome, iš kur atėjome, kad truputį pabūsime paplūdimyje ir trauksime atgal, bet mums buvo šaltai paaiškinta, kad čia privati valda, todėl eikite už jos ribų. Per daug nesivėlėm į diskusijas ir patraukėme tuo pačiu taku atgal.

_IGP9694

Parėjus į ten pat, iš kur išėjome, laukė dar galiukas pakrante iki kitos prieplaukos, nes iš ten laivelis susirenka grįžtančius keleivius. Šis takas jau buvo lygesnis, o dalis jo ir per mangroves.

_IGP9697

_IGP9706

Viskas, pasivaikščiojimai baigėsi. Teliko laukti laivo, o belaukiant galima ir jūroje pamirkti. Krantas nors ir ne toks smėlėtas, iš kurio mus išvarė, bet grožiu nenusileidžia.

_IGP9741

Tereikėjo tik daiktus saugoti nuo makakų :-)

_IGP9725

Paieškojus, tarp pakrantės akmenų galima rasti daug bangų išmestų koralų:

_IGP9753

Nors grįžimą susitarėm su pačiu paskutiniu laivu, 17 valandą, išmokyti malaizietiškos tvarkos nusprendėm, kad reikia eiti į prieplauką palaukti ankstesnio laivo ir paklausti, ar tikrai bus sekantis. Ir iš tikro, atplaukia 16 val. laivelis ir dievagojasi, kad jis jau tikrai paskutinis. Neaišku, kuo tikėti, dar norėtųsi valandą jūroj pamirkti, bet nerizikavom ir išplaukėm ankstesniu. Pakeliui praplaukėm ir netoliese esančias mažesnes saleles. Į jas irgi galima išsilaipinti.

_IGP9764

Prisivaikščioję ir išalkę, vos grįžę į sausumą (o iš tikro, tik į didesnę salą :-)), patraukėme ieškoti, ką pavalgyti. Užsukom į vieną iš minėtų „akropolių“. Bene visi jie turi po mažų restoranėlių aukštą, o jame paprastai būna ir bent viena vegetariška užeigėlė. Ta, kurioje valgėme, bufeto stiliaus. Paprastai tokiose vietose prisikrauni į lėkštę visko, ko nori, ir sumoki už svorį. Tačiau čia vietoje svarstyklių dirbo moteris, kuri pažiūrėdavo į lėkštės turinį ir kainą pagal kažkokį algoritmą pasakydavo iš galvos. Algoritmas geras – labai soti vakarienė kainavo apie 8 litus.

_IGP9911

_IGP9786

Bendras vaizdas:

_IGP9904

Pavalgę nepamirškite lėkščių sudėti į kibirą ant žemės. Ir malonėkite nesumaišyti kibirų.

_IGP9906

Matomai yra tokia problema, kad ženklas kabo:

_IGP9905

Antra diena prabėgo leidžiant laiką pačiame mieste. Į jokias salas jau nevykome, užteko tos vienos :-)

_IGP9923

_IGP9928

_IGP9800

_IGP9819

_IGP9815

_IGP9934

_IGP9826

Reklamos. Pirmoje valstijos vyriausiasis ministras sveikina su naujaisiais, o antroje vietos rinkai bando įtikti kokakola.

_IGP9600

_IGP9936

Pakrantėje garniai ir krabai:

_IGP9833

_IGP9881

O turgus ruošiasi naktiniam šurmuliui:

_IGP9938

_IGP9953

Stabtelėjome išgerti kokoso. Po to galima paprašyti, kad jį praskeltų ir su šaukštu išvalgyti minkštimą. Vieni kokosai jo turi daug, visai sočiai privalgai, kituose – tik plonas sluoksnelis.

_IGP9940

_IGP9949

Su kokosais ir baigėsi mūsų įspūdžiai Kota Kinabale. Susikrovę kuprines nužingsniavome iki vietinės autobusų stoties, laukti autobuso į oro uostą. Ten verda savas gyvenimas.

_IGP9970

_IGP9979

_IGP9972

Autobuso tvarkaraščių nėra, tiesiog lauki ir tikiesi, kad atvažiuos reikiamas maršrutas. Buvo pakankamai laiko mums prisižiūrėti į aplinkinius, o jiems – į mus.

_IGP0010

_IGP9965

_IGP9962

_IGP0012

Autobusas atvyko gal už valandos laukimo, bet šįkart mes niekur neskubėjom, todėl ir jaudintis nebuvo ko. Skrydis tik kitos dienos šeštą ryto ir naktį planavom praleisti pačiam oro uoste. Šis visai prie pat pakrantės, todėl buvo dar viena proga pamirkti jūroje. Beje, vanduo čia pakankamai vėsus ir atgaivinantis, nors tikėjausi, kad bus panašus į oro temperatūrą.

_IGP0020

_IGP0037

Paskutinis malaizietiškas šios kelionės saulėlydis:

_IGP0058

Prieš grįžtant į Japoniją, beliko paskutinė stotelė – Taipėjus. Apie tai – kitą kartą.

 

Posted 2013/04/05 by linasd in Malaizija

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: