Kur buvęs, kur nebuvęs   2 comments

Atėjau nupūsti ant blogo susikaupusias daugiau nei mėnesio senumo dulkes. Teko rinktis, arba per rugpjūčio mėnesį pabaigiu disertaciją ir blogą atidedu į šalį, arba neaišku ar pabaigiu, bet neatidedu. Ką nusprendžiau, tikriausiai aišku :-)

Taigi, disertacija laukia komisijos nuosprendžio, beliks tik už kelių savaičių apginti. Pasiekus tokią stadiją, galima papasakoti, kaip čia viskas Japonijoje vyksta (kituose universitetuose gali būti variacijų, bet neteko iš ko nors nugirsti, kad būtų labai didelės).

Pirmi metai prasideda nuo bendravimo su vadovu ir tyrimo plano nušlifavimo. Jeigu įstoji su ambicijom padaryti kažką labai didingo ir plačiai užgriebiančio, jas reikės apkarpyti, susiaurinti, sutikslinti ir nuleisti ant žemės. O jeigu iš karto su labai aiškia tyrimo problema ir metodologija, tuomet gal net ir nieko nereikės daryti. Aš buvau kažkur tame tarpe, todėl teko truputį padirbėti. Ne itin detalus planas (iki 10 psl.) turi atsirasti per pirmą mėnesį.

Sekantis žingsnis yra susirinkti bent trijų narių komitetą, kuris padės su disertacija ir bus teisėjai per gynimą. Naujame universitete tai gan sudėtinga, nežinai, ko iš ko tikėtis. Kaip ir visur, yra tingesnių profesorių, kurie su studentais nebendrauja, ir yra tokių, kurie per valandą atsiunčia pakomentavę keliolika lapų. Jeigu universitetas mažas, tada net ir pasirinkimo prabangos nėra, tenka kviestis tuos, kurie kažkiek arčiau tyrimo temos.

Su komitetu iš pradžių tenka bendrauti gan aktyviai, nes reikia išlaikyti jų duodamus kandidatūros egzaminus. Vieniems pasiruošimui rašai nedidelius straipsnius jų siūlomomis temomis, kiti duoda skaityti krūvą knygų, treti dar ką sugalvoja… Galiausiai antrų metų pradžioje eini kartu su kitais doktorantais į kabinetą su prižiūrėtoju, gauni voką, ten randi komiteto profesorių užduotis, sėdi prie jų kelias valandas ir paskui apie porą savaičių lauki rezultatų. Jeigu išlaikai, tampi pretendentu į doktorantus. Jeigu ne, po kelių mėnesių laikai egzaminą iš naujo.

Be visų šitų veiklų pirmais ir vėlesniais metais gali lankyti kokias nori paskaitas (neprivaloma, tad jeigu pats nori arba vadovas kažką siūlo). Aš kibau į japonų kalbos kursus, kurie suvalgė daug laiko. Aišku, sėdi kažkiek ir prie tyrimo, pasidarai bent jau literatūros apžvalgą ir teorinę dalį.

Išlaikius egzaminus, antrų metų pirma pusė skiriama detalesnio tyrimo plano rašymui. Šis jau apie 30-50 psl., surašai ką ir kaip ir kodėl darysi. Metų viduryje tenka jį prieš komisiją apsiginti. Tuo pačiu gauni visokių pasiūlymų ir patarimų, kuriuose reikia nepasiklysti, mat kiekvienas narys žiūri iš savo specializacijos taško ir suka tavo planą arčiau savo srities. Kaip bebūtų, po pusantrų metų turi (daugmaž) aiškią kryptį, kuria eiti tolyn.

Su komisija jau nebereikia bendrauti beveik visus ateinančius metus, tik raportuoji, kaip sekasi, vadovui. Be to, kad sėdėtum prie savo tyrimo, taip pat bandai ieškoti konferencijų arba žurnalų, kur galėtum padaryti pranešimą arba išspausdinti straipsnį. Nors nėra griežtai privaloma, bent kelis išėjimus į viešumą reikia turėti.

Trečių metų pirmoje pusėje nieko naujo, bet antroje jau reikia (mano atveju, kad neprarasčiau stipendijos) turėti beveik pabaigus disertaciją ir sėkmingai praeiti jos katedrinį (išankstinį) gynimą. Vėl pabendrauji su komisija, gauni krūva komentarų ir eini toliau darbuotis, kad per likusius kelis mėnesius į juos visus atsižvelgtum. Jeigu greitai susisuki, gali spėti viską galutinai apsiginti trečių metų gale. Man taip nepavyko, nes darbo vadovas buvo metam išvykęs į savo „sabbatical“ atostogas ir grįžo tik šiandien. Dėl to viskas nusikėlė ir panašu, kad galutinis gynimas bus rugsėjo pabaigoje.

Kažko trūksta, ar ne? Taip, lyginant su Lietuva doktorantai neturi dėstymo praktikos. Vietoje jos, dirbi universitete kaip dėstytojo asistentas: padedi pasiruošti paskaitoms, vedi seminarus, taisai darbus ir pan. Nieko rimto, bet su universiteto virtuve truputį susipažįsti.

Dar reikia pridurti, kad treji metai yra minimumas ir daugelis, nespaudžiami stipendijos reikalavimų, mokosi penkerius, šešerius ar septynerius metus.

Tiek trumpai, su daug praleistų detalių. O kad įrašas neatrodytų liūdnai be nuotraukos, čia priešpaskutinę savaitę nusmigusio laptopo dėlionė. Sustojo ventiliatorius ir kad jį pasiekti ir išimti, reikėjo iki tiek išardyti.

_IGP8415

 

Posted 2014/09/04 by linasd in Japonija

Tagged with

2 responses to “Kur buvęs, kur nebuvęs

Subscribe to comments with RSS.

  1. Toks jausmas, kad disertacijos rašymas mokslininkui yra vos ne vienas didžiausių visos karjeros darbų. Čia gal toks įspūdis susidaro pastebėjus kokiomis veiklomis mano dėstytojai užsiima ir daugelis tų veiklų yra visokie projektai, pavieniai straipsneliai ir viena kita išleista knyga.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: