Senokai berašiau (nors ir yra apie ką), nes užsikasęs visokiais darbais, ypač sėdėjimais prie knygų. Anksčiau tai darydavau namuose, nes biblioteka netoliese, galima knygas parsinešti, bet prieš kelias dienas pabandžiau padaryti atvirkščiai – sėdėti bibliotekoj, o prireikus pareiti iki namų. Ir visai patinka: mažiau blaškanti aplinka, patogūs stalai, norimos knygos ranka pasiekiamos. Panašu, kad kurį laiką popietės prabėgs ten.
Galiu pasigirti, kad neseniai pradėjau skaityti japoniškas knygas. Lig tol tik visokias adaptuotas esu bandęs, „tikros“ neprisiruošdavau išsirinkti. O dabar kaip ir priverstas, nes ne viską galima angliškai surasti. Aišku, skaitydavau japoniškai visokius tekstus internete – nuo kasdienių straipsnių ar blogų iki šalies įstatymų. Bet kompiuteryje viskas paprasčiau: nesunku copy-paste į žodyną persikelti nežinomus žodžius, susirasti frazių paaiškinimus, arba tiesiog naudoti visokius Rikaichan ar pan., kur užvedus pele ant hieroglifo išmeta jo skaitymą ir reikšmę. Tuo tarpu su popierine knyga sunkiau. Vien neaiškių hieroglifų iššifravimas užtrunka, kol juos susirandi žodyne pagal brūkšnelius. Smagu bent tiek, kad dalykuose, kuriuose daugiausiai japonų kalbą tenka naudoti, jau ne kas antras ir ne kas trečias hieroglifas neaiškus, bet gal kas dešimtas, o ir tą galima iš konteksto „pagauti“ :-)
Japonų kalboje žodžių „pagavimas“ įgyja visai kitokią prasmę, nei kad, tarkime, anglų ar vokiečių kalbose. Kadangi hieroglifai perteikia prasmę, o ne garsus, skaitant juos mintyse labiau išlieka ne pats žodis, o reikšmė. Gal ateity tai pasikeis, bet akimis bėgant per japonišką sakinį, galvoje tiesiog susilipdo jo prasmė, o garsai lieka kažkur nuošalyje. Aišku, norint būtų galima mintyse kiekvieną žodį ištarti, bet… ne visus mokėčiau perskaityti, nes kai aktyvesnis skaitymas prasmėmis, nei garsais, ne visų žodžių tarimus ir įsimeni :-) Iš to gaunasi, kad skaityti gali geriau nei kalbėti tomis temomis, apie kurias daugiau skaitai, o kalbėti nei skaityti tomis, kuriomis daugiau kalbi. Kažkaip su fonetinio rašto kalbomis tokio skirtumo nesijaučia, jeigu tik supratote, apie ką aš čia :-)
Nesigilinant į turinį, japoniškos knygos turi savo vizualių ypatumų. Galbūt kažkas bus jau pažįstama, bet gal kažkas ir nauja.
Pirmiausia, jos gali prasidėti tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės. Dažniausiai reikia pradėti versti iš kairės į dešinę, kaip kad čia, kur atverstas titulinis puslapis:
Tekstas gali būti surašytas irgi tiek horizontaliai, tiek vertikaliai. Pirmu atveju reikės skaityti iš kairės į dešinę, antru – iš viršaus į apačią, o eilutės išsidėstys iš dešinės į kairę.
Jeigu pasitaikys ne japoniškas tekstas, jis pavirs šonu:
Panašiai ir ten, kur ne japoniško teksto dauguma, kaip kad išnašų dalyje:
Pastebėjot, kad skaičiai horizontaliai? Taip būna ne visur, o kai kur naudoja skaičių hieroglifus. Štai turinyje tie apatiniai brūkšneliai nurodo puslapio numerius. Kažkodėl arabišku skaitmenų tam nepasitelkė.
Bet… pačioje knygoje puslapiai jau bus sunumeruoti arabiškai:
Galiausiai rodyklė jau išdėstyta horizontaliai:
Visa tai iš vienos knygos, kuri nei kažkokia tipiškai, nei labai išskirtinė. Kitose galima ir dar daugiau ne visai įprastų dalykų surasti :-)
Geras! :)
kartais sako “skaitė aštuoniom kalbom, kalbėjo keturiom“(apie S. Valiulį taip tikrai rašė). Tai čia turbūt irgi turima omeny tą prasminį kalbos mokėjimą. Keista, kad tokia betvarkė tose knygose, bet čia turbūt tik ne japonam taip atrodo.