Atgal į Kiotą

Praėjusią savaitę teko tris dienas praleisti Kiote. Jame buvau trumpam stabtelėjęs visai neseniai, pačioje gruodžio pabaigoje ir nesiruošiau artimiausiu metu sugrįžti. Bet… sužinojau, kad ten rengiama visai įdomi konferencija ir kviečiami studentai, norintys pristatyti savo tyrimų plakatus. Pagalvojau, kodėl gi ne, ir nusiuntęs aprašymą po kiek laiko gavau teigiamą atsakymą. Teko vėl ruoštis į kelionę: dieną prieš išvykti iš Tokijo, antrą ir trečią dieną prabūti konferencijoje ir jai pasibaigus grįžti atgal.

Nuo Tokijo iki Kioto beveik 400 km ir juos galima įveikti keliais būdais. Patogiausias – greitasis traukinys. Deja, jis gerokai paplonina kišenę, nes kainuoja į vieną pusę apie 13 500 ienų arba beveik 400lt. Pigesnis būdas – lėtesni vietiniai traukiniai. Su jais užtrunka kone trigubai ilgiau, bet galima išsiversti su 8000 ienų (~230lt). Galiausiai tarp miestų kursuoja ir autobusai. Užtruks septynias valandas, bet pasisekus gauti pigesnį bilietą tereikės atsisveikinti su 3000 ienų (~90lt). Aš į vieną pusę važiavau lėtesniu traukiniu, o atgal išbandžiau naktinį autobusą. Tiek taip, tiek anaip nei labai patogu, nei įdomu. Na, gal išskyrus pirmas porą valandų, kada dar turi šviežios energijos dairytis pro langą.

Konferencija nepasirūpino apgyvendinimu, reikėjo pačiam kažkaip suktis. Savaitę prieš pradėjau rašinėti į couchsurfing, kad kas nors priimtų. Sekėsi sunkiai, geriausiu atveju gaudavau atsakymus, kad užsiėmę. Likus porai dienų jau ėmiau ieškotis hostelių, bet galiausiai atrašė vienas Kioto universiteto doktorantas, kad gali mane priimti abiem naktim. Deja, jis buvo labai užsiėmęs savo disertacijos baiginėjimu, todėl praktiškai neteko pabendrauti. Atvykus aprodė savo kambariuką, davė raktą, nenaudojamą dviratį ir beveik tiek per tas tris dienas ir tesimatėm :-)

Jo namas ramioje gatvelėje, kuri iš vienos pusės atrodo taip:

O apsisukus į kitą pusę – va taip:

Tiek Tokijuj, tiek ir kituose miestuose galima prisižiūrėti visokių apkuistų namų, kur daiktais dėję apsidėję, bet šitas atvejis vienas iš rimtesnių. Rakandynas apima tris namus, kurie neva priklauso vienam žmogui ir jų vidus panašiame stovyje. Detaliu apie šios kolekcijos savininką nežinau, bet matomai neeilinė asmenybė.

Pats Kiotas pasitiko žiemišku apniukusiu žvarboku oru, bet be sniego:

Beveik europietiškas vaizdas:

Konferencija vyko naujai pastatytame tyrimų institute, kuris vykdo įvairius tyrimų projektus apie aplinką, aplinkosaugą, išteklius ir pan. Mokymais neužsiima, studentų nepriima, todėl aplinka buvo labai rami. Čia holas prie konferencijų salės:

Čia pati salė:

O čia vienas iš kambarių, kur laiką leidžia patys tyrinėtojai. Tuo metu buvo pietų pertrauka, todėl taip tuščia.

Pastatas gan netradicinės konstrukcijos, šviesus ir jaukus. Turi prisimontavęs visokių technologijų, kurias hole ekranas reklamavo. Nuotraukoje skelbia apie saulės baterijas, kad jos dabar pagamina 13,5 kW arba 0,5 kW iš kvadratinio metro (vadinasi, turi 27 kvadratus užsikloję ant stogo). Apačioje rašo, jog per šias 24 sausio mėnesio dienas iš viso pagaminta 1017 kilovatvalandžių.

Kaip ir kiekviena save gerbianti japoniška organizacija, taip ir ši turi savo pieštinius herojus, dedamus ant ženkliukų, plakatų ir kitur. Pagrindiniai du: baklažanas ir ridikas. Ruoniukas gal koks epizodinis dalyvis, nes kitur jo nebūdavo :-)

Pati konferencija pasirodė visai įdomi, nuobodžiauti neteko. Tema – regioninis aplinkosauginis bendradarbiavimas Europoje ir Rytų Azijoje, bet pristatymai gana stipriai tarpdisciplininiai, iš įvairių mokslo sričių, ne tik tarptautinių santykių. Pristatinėjantys taip pat kas iš kur: JAV, Vokietijos, Šveicarijos, Korėjos, Kinijos, Japonijos. Visi pasirodė draugiški, pavyko pabendrauti tiek su atvykėliais, tiek ir su vietiniais. Jeigu ką labiau domina konferencijos turinys, galite puslapyje surasti pristatymų aprašymus, o jeigu dar labiau sudomins, rašykite man ir galėsiu gauti pristatymų skaidres, o gal net ir garso įrašus.

Nors konferencija nedavė apgyvendinimo, bet užtai skaniai valgydino. Pačio tyrimo centro valgykla sudariusi sutartis su vietiniais ūkininkais ir gamina labai paprastus, bet tuo pačiu labai skanius ir gražius valgius. Vieni iš pietų:

Orkaitėje keptos morkos ir ridikai, kelių rūšių ridikų salotos, ryžiai, burokėlių salotos ant duonos… Viskas praktiškai be jokių prieskonių, daug gryno pačių daržovių skonio. Labai patiko.

Vakarienei visi kartu ėjome į tradicinį japonišką restoraną. Plastikiniai valgių maketai prie įėjimo:

Galiu tik pagirti restorano virėjus, kad priėmė mano iššūkį ir be kito ko pagamino sušių be žuvies. Vienas su kabočia, kitas su grybais, trečias su juba, o likę su agurku. Buvo skanu.

Paskutinę dieną bendros vakarienės nebuvo, todėl vakare pasibaigus oficialiajai daliai turėjau nemažai laiko pavaikštinėjanti po sutemusį Kiotą mat naktinis autobusas išvažiavo tik pusę dvylikos. Nieko ypatingo nesuradau, tiesiog išlandžiojau didesnes ir mažesnes gatveles.

Kitą kartą jau reikės bandyti į Kiotą atvykti pavasarį arba rudenį, nes lig šiol visi trys kartai buvo žiemą :-)