Waseda, Tokijas, Japonija

Į vieną krūvą sulipdyti įrašai iš ankstesnio blogo, kuris buvo skirtas nuotykiams Japonijoje. Veiksmas vyksta 2007-2008 metais:

2007-09-03

こんにちは (konnichiwa),

Sveiki,

Esu Linas, PMDI studentas iš Vytauto Didžiojo universiteto ir pagal mainų programą šį rugsėjį metams išvykstu mokintis į Waseda universitetą Tokijuje. Šis blogas bus skirtas įspūdžiams ir nuotykiams Japonijoje.

Šiuo metu dar esu Lietuvoje, tad kažką naujo galėsite rasti po rugsėjo 18 dienos.

Pasimatysime vėliau :-)

またすぐに (mata suguni)

p.s. susidomėję Japonija ir norintys išmokti japonų kalbos, gali tai padaryti Kaune, Japonistikos centre. Priimami ne tik studentai.

___________________

2007-09-22

Jau nuo pirmadienio ryto esu Japonijoje. Kelionė buvo gana ilga – pusantros valandos iki Kopenhagos, ten septynios valandos laukimo, beveik dvylika valandų iki Tokijo ir dar dvi valandos traukiniais iki bendrabučio. Tad kai jau buvau ten, norėjosi tik ilsėtis :)

Tik nusileidus pasitiko karštis. Dabar rašant yra +32. Naktį nukrenta iki 22-25, bet tai mažai ką pakeičia :) Kai Lietuvoj būna +30, tai sakome, kad pats vasaros įkarštis, o čia jie kalba, kad jau rudenėja ir vasara pasibaigus, nes liepą ir rugpjūtį kartais būna apie +40 ar daugiau. Džiaugiuosi, kad to nepatyriau, bet tikriausiai teks kitais metais. Dabar tik laukiu, kol bent kiek pravės. Negana to, čia gana trumpa diena – saulė teka apie 5.30 ir leidžiasi apie 17.30. 18val. jau beveik tamsu.

Gyvenu nedideliame bendrabutyje. Jis Koenji rajone, kuriame daugybė smulkių ir painių gatvelių su mažom parduotuvėlėm ir paprastais gyvenamaisiais namais. Iki centro ar universiteto nelabai toli, apie pusvalandis kelio. Beveik visi bendrabučio gyventojai yra užieniečiai iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių, pradedant Europa, Amerika ir baigiant Australija. Pačioje universiteto “Internation Liberal Studies” programoje mokosi studentai iš 42 šalių. Tad žmonės patys įvairiausi.

Pirmomis dienomis Tokijas gana keistas – didelis, susigrūdęs, judrus, daugybė žmonių, neįprastos parduotuvės… Žmonės, kaip ir kituose dideliuose miestuose, lekia, skuba. Žodžiu, ramybės nėra, miestas gyvas visą parą. Net dauguma maisto parduotuvių dirba be sustojimo.

Gamtos ir žalumos Tokijuje labai mažai. Nors prie namų gali pamatyti medžių ar krūmų, bet didesnių parkų labai nedaug. Aplink bendrabučio Koenji rajona 3-4 kilometrų spinduliu nėra nei mažiausio parko, o ir toliau esantys nėra dideli. Tikriausiai japonams nėra poreikio pagulėti ant žolės :)

Su maistu čia nesudėtinga, galima visko skaniai ir nebrangiai surasti. Einant gatve galima pamatyti nemažai vaisių ir daržovių parduotuvių ar nedidelių prekybos centrų. Didelių parduotuvių gana nedaug. Veganiškų produktų taip pat yra, tik reikia žiūrėti, kad net ir paprasčiausiuose produktuose nebūtų kokių nors jūros “gėrybių”. Užtat tofu žymiai pigesnis nei Lietuvoje, ypač jeigu perki 100 ienų parduotuvės, kurios čia labai dažnos. Ko trūksta, tai tik juodos duonos, nes čia visos panašios į batonus :) Nors kiek pastebėjau, vietoje duonos tiesiog išsiverdama dubenėlis ryžių.

Prieš porą dienų įsigijau dviratį, nes pagalvojau, kad taip smagiau keliauti po miestą, gali daugiau pamatyti, pradėti susigaudyti gatvių raizgalynėje, be to, taip daug pigiau, nei važinėti metro (mėnesinis studentiškas metro bilietas kainuoja beveik tiek pat, kiek visas dviratis). Tiesa, kai lauke +30, minti pedalus nėra smagiausias dalykas, bet žiemą bus pats tas :)

Dviratininkų Tokijuj labai daug, prie metro stotelių, prie parduotuvių ar universiteto gali pamatyti dešimtis ar šimtus dviračių. Net yra specialūs darbuotojai, kurie prižiūri, kad viskas būtų tvarkoj ir visi dviračiai tilptų :) Pirmą dieną dar to nežinojau. Palikau universiteto aikštelėje, ateinu važiuoti, o dviratis dingęs. Pavaikščiojęs pamačiau jį už keliolikos metrų perstatytą į kitą vietą :)

Dviračio pagalba pirmą kartą susidūriau ir su Japonijos policija. Jie mieste patruliuoja su mašinom, motociklais, dviračiais arba sėdi nedidelėse būdelėse (kōban 交番). Aš papuoliau dviratuotiems :) Vieną vakarą jie mane sustabdė ir paprašė dviračio registracijos pažymėjimo (visi dviračiai Tokijuje turi būti registruoti). Kai parodžiau, to neužteko – paprašė ir paso. Jo su savimi neturėjau, tad teko kartu su vienu iš policininkų minti iki bendrabučio ir atnešus pasą parodyti. Atidžiai nagrinėjo vizą, o kai viskas tiko, atsiprašė už sugaištą laiką ir nuvažiavo :) Truputį keista sistema, nes aš jiems rodžiau savo studento pažymėjimą, kuris galioja iki kitų metų, tad akivaizdžiai nebuvau kažkoks nelegalas. Kitą kartą, jeigu vėl reikės važiuoti iki bendrabučio paso, važiuosiu per aplinkui ir iš lėto :)

Tokios tad trumpos pirmos savaitės naujienos :) Kita savaitė gal bus kiek laisvesnė, tai galėsiu daugiau parašyti.

Nuotraukų ir ne tik galite rasti čia: Japonija

___________________

2007-09-29

Antra savaitė Tokijuj buvo gana rami. Universitete paskaitos dar neprasidėjo, bet vyko įvairūs pristatymai, paaiškinimai, anketų, popierių pildymai ir registracijos. Popietės ir kai kurios atskiros dienos buvo visai laisvos, tad naudodavausi proga, sėsdavau ant dviračio ir mindavau į dar nematytą miesto kampelį. Taip aplankiau keletą parkų, buvau knygynų kvartale Jimbocho, be to tiesiog važinėdavau ir žiūrėdavau kaip žmonės gyvena :-)

Didieji parkai Tokijuje visai gražūs. Daug įvairiausių medžių, dažnai suaugusių labai tankiai, o tarp jų siauri takeliai. Įėjęs gali pasijausti kaip miške. Visuose parkuose būtinai yra po tvenkinį arba upelį su tilteliais, o žmonės kartais tiesiog sustoję žiūri, kaip vanduo teka per akmenis. Tiesa, prižiūrėtų pievelių pas juos mažoka, po medžiais ruduoja žemė, o atėję žmonės sėdi ant suolelių arba kažką pasikloja.

Kitas kiekvieno didelio parko akcentas yra šventykla. Kiekviena iš jų būna kažkam skirta ir kažką simbolizuoja. Pavyzdžiui, Inokashira parke esanti šventykla yra skirta meilės deivei, kita, pastatyta viename iš didžiausių Yoyogi parke, – imperatoriui Meiji. Pati šventyklų aplinka būna labai graži, apsodinta įvairiausiais medžiais, į ją veda įspūdingi išpuošti vartai.

Darbo dienomis parkuose gana ramu, bet savaitgaliais jie atgyja. Kai sekmadienį buvau Yoyogi parke, ten vyko muzikantų pasirodymai, kai kas atsinešę maisto valgė, kiti žaidė, važinėjo dviračiais, dar kiti tiesiog repetavo su atsineštais instrumentais… Darbo dienomis juose galima pamatyti mokinių grupes arba daugiausiai senesnius žmones.

Beje, viename iš parkų radau persimonų medį su jau beveik prinokusiais vaisiais :-)

Jau nuo pirmadienio universitete prasidės paskaitos. Per savaitę turėsiu septynias japonų kalbos pamokas ir dar du pasirenkamus dalykus anglų kalba. Dėstytojų yra ne tik iš Japonijos, bet ir iš kitų šalių, daugiausiai JAV.

Po patį universitetą dar nedaug pavaikščiojau, tik buvau užėjęs į biblioteka, kuri labai didelė ir turi ne tik japoniškų, bet ir angliškų knygų. Pagrindiniame jos pastate pristatyta daug stalų skaitymui, minkštų fotelių ir sofų, tad gali pasiimti knygą iš lentynų, atsisėsti ir skaityti. Beje, šie baldai turi ir kitą paskirtį. Per trumpą buvimo laiką jau sugebėjau pamatyti nemažai miegančių studentų. Vienas buvo net nusiavęs batus ir išsitiesęs per visą sofą :-) Kita buvo užmigus ant stalo, kur skaitė knygą. Atrodo, niekam tai nekelia problemų, tuo labiau, kad biblioteka dirba iki vėlaus vakaro, o kitame pastate esanti kompiuterių klasė – visą parą. Todėl norint mokintis, galima būti universitete kad ir kiaurą parą, o pavargus – eiti į biblioteką pamiegoti :-) Gal kada reikės išbandyti ;-)

Vakar (penktadienį) pirmą kartą išvykau už Tokijo ribų. ICC (International Community Center) organizavo kelionę į Edo laikų parką-kaimelį ir tofu gamyklą. Aišku, labiausiai laukiau tofu gamyklos, bet Edo parkas irgi nenuvylė :-)

Edo Wonderland yra prie Nikko miesto, apie 140 km į šiaurę nuo Tokijo. Vien norint išvykti už Tokijo ribų tenka važiuoti apie valandą (kamščiai čia gana populiarūs), tad visa kelionė pirmyn ir atgal užtruko beveik 6 valandas.

Už miesto iš karto prasideda laukai, kuriuose auga, kaip pasirodė, daugiausiai ryžiai ir kviečiai. Jie gana maži, nėra didelių plantacijų. Matėsi ir keli maži traktoriukai pjaunantys ryžius. Tikriausiai jiems naudoti didelius kombainus nebūtų labai praktiška.

Važiuojant dar toliau prasidėjo miškai ir kalvos. Pagal Lietuvos kalvas tai jau visi kalnai, tik kad ne akmeniniai, bet tankiai apaugę medžiais. Edo parkas būtent ir buvo slėnyje apsuptas tokių kalnų.

Pačio parko idėja yra atkurti Edo laikotarpio (17-19a.) miestelį ir parodyti, kokia buvo to meto architektūra, kultūra, žmonės ir pan. Viskas kažkiek primena mūsiškes Rumšiškes, tik čia, be visų kultūrinių dalykų, prikaišiota įvairių pramogų ir atrakcijų lankytojams. Pavyzdžiui, kone kas valandą įvairiose vietose vyksta trumpi spektakliai, po miestelį laksto nindzės, vaikšto samurajai, vyksta geišų eisena ir kita. Be to, yra pastatytas nindzių labirintas, „svyrantis“ namas (su optinėmis apgaulėmis) ir dar kelios kitos atrakcijos. Laikas gana greitai pralekia ir net nebuvo laiko viską pamatyti.

Po pietų važiavom į netoliese esančią Taishi tofu gamyklą. Kaip žinia, Japonijoje soja yra vienas iš populiariausių augalų ir iš jos jie daro daugybę įvairiausių valgių. Turguje galima nusipirkti sojos daigų, kurie truputį paverdami ir naudojami salotoms. Iš nesunokusių ir išvirtų pupelių gaunasi labai skanus patiekalas “edamame”. O iš sunokusių sojų gaminami arba miltai, kurie naudojami įvairiausiais tikslais, arba sojų „pienas“ (pupelės sumalamos su vandeniu, iškošiamos ir gaunamas maistingas baltas skystis). Štai iš sojų pieno, sumaišius jį su sutraukiančia medžiaga („nigari“), ir gaunamas tofu – sojų sūris. Gamykloje jį gamina kelių rūšių, be to, vėliau iš pačio tofu dar ruošiami ir keliolikos rūšių atskiri patiekalai – virtas, keptas, šaldytas, naudojamas desertams (sausainiams, saldainiams) ir t.t. Pamėginom ir patys padaryti savo tofu, gavosi labai skanus :-)

Beje, tofu yra vienas iš labiausiai paplitusių japoniškų produktų pasaulyje, jo galite surasti ir Lietuvoje. Išbandykite :-)

Tiek šį kartą naujienų. Nuotraukų puslapis vis atnaujinamas, tad žvilgtelkite.

Mata suguni.

http://www.edowonderland.net

http://en.wikipedia.org/wiki/Tofu

___________________

2007-10-08

Tokijuje yra virš penkiolikos milijonų dviračių, čia šiukšlės rūšiuojamos į 5 kategorijas, o gatvėse švaru nors eidamas nepamatysi nė vienos šiukšlinės. Tačiau kiek tai parodo ekologišką japonų gyvenimo būdą jau yra kitas klausimas.

Dėl žemės trūkumo šiukšlės Japonijoje visada buvo problema. Šiuo metu Tokijas ir visi 30 milijonų jo gyventojų turi tik vieną sąvartyną, kuris vis pilnėja, nes statistiškai kiekvienas japonas per dieną išmeta apie 1 kilogramą šiukšlių. Tai tikrai nemažai. Tačiau jau ne vieneri metai kai gyventojai privalo savo šiukšles rūšiuoti ir suskirstyti jas į mažiausiai 5 kategorijas: degias (popieriaus pakuotės, virtuvės atliekos, TETRA-PAK gėrimų pakuotės, rūbai, smulkūs mediniai daiktai ir pan.), nedegias (plastikas, folija, keramika, baterijos, elektros lemputės), stiklą, metalą (skardines, stiklainių dangtelius) ir plastikinius butelius (PET). Be to, atskirai reikia išmesti į pundelius surištus laikraščius, žurnalus ar knygas, o norint atsikratyti didelių daiktų, reikia kviesti specialią tarnybą. Visa tai daroma kiekvienuose namuose, o šiukšlės sudedamos į skaidrius maišus, kad matytųsi, kas juose yra ir nebūtų „sukčiaujama“. Mat šiukšliavežiai yra griežti ir pamatę neišrūšiuotas atliekas jų tiesiog nepaima. Įdomi detalė ir tai, kad degios atliekos išvežamos antradieniais (japoniškai ši savaitės diena vadinama „ugnies diena“), o nedegios – trečiadieniais („vandens diena“).

Visas aprašytas šiukšlių rūšiavimas yra labai sveikintinas dalykas, tačiau tolimesnis jų likimas nėra pats ekologiškiausias. Ne veltui šiukšlės Tokijuje skirstomos į degias ir nedegias, nes pirmosios iš tiesų ir yra deginamos. Visoje Japonijoje yra apie 1800 didelių atliekų deginimo krosnių, kuriose 700-900 laipsnių temperatūroje į pelenus paverčiama du trečdaliai visų šalies šiukšlių. Rezultatas – oro užterštumas ir nemažai kenksmingų medžiagų turintys pelenai, kurie laidojami žemėje arba, Tokijo atveju, pakrančių vandenyje. Kadangi pelenuose esanti medžiagų koncentracija yra didelė, didelio jų kiekio buvimas vienoje vietoje kelia nemažai ekologinių problemų. Iš kitos pusės – šios krosnys gamina elektrą ir šilumą. Tačiau ilgesnėje perspektyvoje tai mažai atperka padaromą žalą.

Degios šiukšlės sudeginamos, o kur keliauja nedegios? Pasirodo, jos nėra perdirbamos, o tiesiog susmulkinamos ir keliauja į sąvartyną kartu su jau minėtais pelenais. Gal tai nebūtų didelė problema, jeigu prie nedegių atliekų būtų priskirtos tikrai sunkiai perdirbamos medžiagos, bet Japonijoje į „nedegių“ konteinerį metami labai įvairūs daiktai: nuo plastikinių pakuočių iki baterijų, elektros lempučių ir mažų elektros prietaisų. Plastikas nėra deginamas dėl jo sukeliamos didelės taršos, tačiau kodėl jis nėra perdirbamas, nepavyko sužinoti.

Tad po viso kruopštaus rūšiavimo į tikrą antrinį panaudojimą patenka tik stiklas, metalas, plastikiniai buteliai ir atskirai sudėta makulatūra. Nors gyventojai stengiasi tvarkyti savo šiukšles ir, kaip pasirodė, tikrai mano, jog prisideda prie švaresnės aplinkos išsaugojimo, tačiau atliekos Japonijoje nėra uždarame rate, kai vieną kartą panaudotos jos vėl grįžta pas vartotoją. Milijonai tonų šiukšlių yra palaidojama sąvartynuose, o daiktai vėl iš naujo gaminami panaudojant dažniausiai neatsinaujinančius šaltinius.

Beje, kaip atrodo Tokijo sąvartynas? Jis daug kuo panašus į europietiškus, tačiau įkurtas jūros pakrantėje. Iš žemės pylimų vandenyje yra atskirtos teritorijos, į jas verčiamos šiukšlės ir formuojami nauji sausumos plotai. Dėl tokių veiksmų Tokijo pakrantėse sugautos žuvys turi net iki dešimt kartų didesnius dioksino kiekius nei leistina norma, o mokslininkai yra įvardinę kone 200 kenksmingų medžiagų, kurios iš sąvartynų išsiskiria į aplinką.

Visa tai verčia pagalvoti, ar tikrai kiekvienas gyventojas gali prisidėti prie ekologiškesnės aplinkos vien tik rūšiuodamas? Dažnai atrodo, kad žmonės tuo yra įsitikinę. Universiteto valgykloje galima gauti nemokamas medines valgymo lazdeles, kurias visi pavalgę išmeta. Taip per vienus pietus gali būti sunaudojama iki trečdalio kubinio metro medienos. Pažįstamas taip pat nusipirko šimtą porų vienkartinių lazdelių, kurias naudoja kiekvieno valgymo metu ir vėliau išmeta. Paklausus, kodėl nenaudoja jų kelis kartus arba neįsigyja daugkartinių, atsakė, kad jos pigios, nereikia vargti plaunant, o be to – jos juk perdirbamos. Deja, „perdirbimas“ šioje vietoje reiškia sudeginimą. Prekių gamintojai, atrodo, taip pat mano, kad „perdirbimas“ yra problemos sprendimas. Pakuotės dažnai būna labai lengvai išskirstomos į sudėtines dalis, kad kiekvienas nesunkiai galėtų atskirti plastiką nuo popieriaus. Etiketės ant butelių taip pat nėra tvirtai priklijuotos. Visa tai palengvina rūšiavimą. Tačiau pačių pakuočių kiekis yra labai didelis. Kiekvieną kartą kažką pirkdamas namo gali parsinešti ir daugybę įpakavimų, kurie dažnai nėra būtini. Apie tai internetiniame žurnale „Metropolis“ Craig Briggs yra parašęs: „Tarkime eini į parduotuvę pirkti obento (japoniški pietūs dėžutėje). Jį suvalgęs pamatai, kad turi tokias šiukšles: pirkinių krepšelį, obento dėžutės plastikinį viršų ir apačią, dvi lazdeles, vieną popierinį lazdelių įpakavimą, dantų krapštuką ir jo popierinį įpakavimą, plastiko juosteles, kuriomis atskiriamas maistas dėžutėje, lėkštelę iš folijos, kurioje būna sudėti oshinko (japoniški konservuoti ridikėliai), vieną servėtėlę ir jos plastikinį įpakavimą bei vieną parduotuvės čekį. Ir visa tai atliekos nuo vienų pietų.“

Atliekų problemoms išspręsti Japonijos mokslininkai tikriausiai sugalvos ne vieną būdą. Tačiau nemažai žmonių sako, kad viskas yra kiek paprasčiau – tereikia nustoti tiek daug vartojus. Tame yra tiesos. Jeigu žmonės ir toliau manys, kad rūšiavimas išsprendžia visas atliekų problemas, šiukšlių nemažės tol, kol bus pigių resursų. Vartotojai ir toliau pirks jiems nebūtinus daiktus nesusimąstydami, kokią įtaką jų pagaminimas ir sunaikinimas daro aplinkai, o sąžinė dėl įtakos ekologijai bus nuraminama prie šiukšlių dėžės viską gražiai išrūšiavus. Kaip žinome, tai mažai kuo išsprendžia pagrindinę problemą, nes svarbiausia turėtų būti mažesnis vartojimas iš pat pradžių ir mažesnis atliekų palikimas po savęs. Kai tai bus suprasta, šiukšlių problema turėtų tapti ne tokia grėsminga. Ir tai liečia ne tik Japoniją, bet ir Lietuvą ar kitas pasaulio šalis.

Galiausiai, palikę šiukšles pakalbėkime apie dviračius. Tai trečia su ekologija susijusi detalė, kuri lengvai pastebima tik atvykus į Tokiją, nes čia šių transporto priemonių yra be galo daug. Prie parduotuvių, metro stotelių, bankų, šventyklų, mokyklų, universitetų – visur gali pamatyti stovinčius šimtus dviračių. Su jais važiuoja mokiniai, jaunimas, pensininkai ir švarkuoti verslininkai, patruliuoja policininkai, o mamos ir tėčiai vežiojasi vaikus. Mieste dėl didelio dviračių kiekio net kyla problemų, nes kai dešimtys jų būna pastatomi ant šaligatvių, tai ima trukdyti pėstiesiems. Tuomet netvarkingai paliktas dviratis gali būti policijos nuvežamas į specialią aikštelę, iš kurios jį reikia išsipirkti.

Dviračiai dažnai nėra vienintelė keliavimo priemonė, kurią naudoja japonai. Su juo kartais važiuojama tik apsipirkti arba pasivėžinti parke, bet dažniausiai – nusigauti iki artimiausios metro stotelės. Dėl to prie metro galima pamatyti tik dviračiams skirtas mokamas stovėjimo aikšteles. Taupant vietą jie būna sukeliami net dviem auštais.

Neaišku, kiek žmonių mėgsta dviračius dėl ekologinių priežasčių. Bet tai tikrai nėra vienintelė jų teigiama savybė. Dauguma tikriausiai tai daro ir dėl to, kad dviratis, kaip ir daugelyje didelių miestų, piko metu yra viena greičiausių transporto priemonių. Be to, jie nebrangūs ir atsiperka labai greitai. Visus šiuos pliusus sudėjus į vieną vietą tampa nenuostabu, kodėl dviratį Tokijuje turi kas antras žmogus ir jų populiarumas nemažėja. Reikėtų tik palinkėti tokių permainų didiesiems Lietuvos miestams.

Iki kitos savaitės

また来週 Mata raishuu

___________________

2007-10-17

Štai jau prabėgo visas mėnesis Tokijuj. Viskas pasidarė ne be taip keista, akys apsiprato su vaizdais, ausys priprato prie kalbos, o važinėjant gatvėmis nebereikia žemėlapio. Be to, prasidėjus paskaitoms atsirado šiokia tokia rutina, kuri paverčia tave ne šiaip atvykėliu, kuris nežino, ką čia daro, bet studijuojančiu ir darančiu kažką svarbaus :-)

Viso mėnesio bendri įspūdžiai apie Tokija yra visai geri. Nors miestas triukšmingas ir neramus, bet čia galima atrasti kažką sau mielo ir gražaus. Japonai taip pat malonūs, mandagūs, bet, atrodo, nesielgia su tavimi kažkaip ypatingai vien todėl, kad esi ne japonas. Tikriausiai apsipratę su begale čia gyvenančių užsieniečių. Gretimoje nedidelėje parduotuvėlėje, į kurią nueinu beveik kas antrą dieną, jau pažįsta ir klausia kaip sekasi, ar skanūs dalykai, kuriuos nusipirkau ir pan. Nors prisiklausęs visokių gandų, kad jie keistai į užsieniečius nežiūri tol, kol jie prastai kalba japoniškai. Vos tik nedarai jokių gramatinių klaidų ir naudoji retesnius žodžius – tampi įtartinas :-) Bet mano kalbai iki tokios dar toli, nors po dešimties mėnesių gal ir galėsiu pasakyti, ar tai tiesa.

Truputis kasdienių detalių.

Gyvenu nedideliame bendrabutyje, kuriame vien tik vienviečiai kambariai su keliais paprastais baldais. Viskas nėra labai tvarkinga, bet ir neapšiurę. Turime didelę virtuvę su reikalingais indais, prietaisais ir pan. Be to, yra didelis stalas ir televizorius. Tad čia paprastai verda visas gyvenimas – kažkas darosi valgyti, kažkas klausia, ką čia darai, kažkas valgo ir žiūri televizorių, kiti susėdę kalba, planuoja, ką veiks vakare ir t.t. Lig šiol pagrindinė tarptautinė kalba yra anglų, bet su kiniečiais visada reikia bendraut japoniškai, nes jie angliškai vos vos moka. Aišku, susitikę prancūzai kalbasi prancūziškai, ispanai – ispaniškai, kiniečiai – kinietiškai, o rusai – rusiškai. Nors viena mergina iš Belgijos gerai moka angliškai, olandiškai, prancūziškai ir japoniškai, tai kartais kalba visomis kalbomis iš karto :-)

Į universitetą vis važinėju dviračiu. Orai dar geri, o įpratus prie eismo galima nuvažiuoti per pusvalandį. Tad kasdien pirmyn ir atgal numinu mažiausiai 16 kilometrų. Sąlygos čia gana patogios, nes dviračiais galima važiuoti tiek gatvės kraštu (kairiąja puse, nes eismas “atvirkščias”), tiek šaligatviais. Tad renkiesi kas patogiau: kai matai mašinų kamštį, peršoki į šaligatvį, o kai šaligatvis pilnas žmonių, važiuoji gatve. Be to, su dviračiu gali kirsti mašinoms skirtus šviesoforus, kurie skirti per gatvę praleisti pėsčiuosius, nes esi tarsi pėstysis :-) Tad piko metu su dviračiu važiuoji greičiau nei su autobusu ar automobiliu. O ir pasportuoji.

Su maistu čia visai paprasta. Nors pirmomis dienomis parduotuvėse akys raibsta nuo nežinomų hieroglifų, bet dabar daugelį jų išmokau ir atsirinkau, kas skaniausia. Dar puikus dalykas yra nedidelės vaisių ir daržovių parduotuvės. Jose galima labai pigiai nusipirkti įvairiausių skanumynų. Kainos čia nėra labai didelės, bet gali labai svyruoti priklausomai nuo vietos ar net laiko. Pavyzdžiui, tvarkinguose ir prašmatniai atrodančiuose prekybos centruose tas pats produktas gali kainuoti net dvigubai brangiau nei mažoje ir kiek apšiurusioje parduotuvėlėje. O kas dėl laiko, tai vaisiai ir daržovės prieš užsidarant kai kurioms parduotuvėms yra parduodami pigesnėmis kainomis. Neįprasta ir tai, kad čia jie nesveriami, bet parduodami vienetais, pundeliais, krepšeliais ir kitokiais matavimais išskyrus kilogramus.

Kelios kainos (kad gauti litus, reikia dalinti iš 47):

5 bananai – 180 ienų (bet galima rasti ir už 100)

krepšelis mandarinų – apie 300

tofu (400 gr.) – 55 ienos

5 kilogramai ryžių – 1800 ienų

5 bulvės – 100 ienų

litras aliejaus – 300 ienų

balta duona (500 gr.) – 200 ienų

šokoladas – pradedant 200 ienų

Pabaigai apie orus :-) … Čia jau rudenėja, dienomis būna apie +20, o kartais ir palyja.

じゃまた

___________________

2007-10-17

Vakar labai anksti ryte (kėliausi 4.20) kartu su grupele japonų iš Wasedos keliavome į didelį Tokijo turgų. Iš jo paskirstomos žuvys, vaisiai ir daržovės po daugelį parduotuvių. Visa prekyba vyksta daugiausiai didmeniniu mastu – vyksta aukcionai, pirkėjas susikrauna dėžes į mašiną ir išvažiuoja. Nors turgaus teritorija nemaža, bet jis visas užsikimšęs – daugybė žmonių, daug zujančių pakrovėjų, viskas tarsi skruzdėlynas.

Didžiausią turgaus dalį užima žuvų turgus. Vaizdas ten gana kraupus. Kur pažvelgsi, visur žuvis. Indai, statinės, dėžės – viskas ja užpildyta. Nemažai jų dar gyvų, dūstančių, besiblaškančių. Daug kur ant žemės pritaškyta kraujo ir mėtosi žuvų dalys, nes čia pat joms kapojamos galvos, išdarinėjamos ir pakuojamos. Ne pats maloniausias reginys, o ir pačių žuvų gaila, suprantant kiek jos skausmo patiria.

Kita turgaus dalis, kurioje prekiaujama vaisiais ir daržovėmis, ramesnė ir tvarkingesnė. Visa žemė nukrauta dėžėmis ir tik vyksta jų pervežimas ir pakrovimas. Daugybė tonų vaisių aplinkui… Būčiau neprieštaravęs jeigu kiekvienam lankytojui būtų davę po dėžę vynuogių :-)

Galiausiai, po tokio įspūdingo ryto dar užėjom į vietinę “sušinę” išgerti žalios arbatos ir išsiskirstėm su savais reikalais.

Keliolika nuotraukų

じゃまた

___________________

2007-10-29

Praeitą savaitę teko kiek daugiau pavažinėti po Tokiją. Bandom kartu su drauge surasti jai darbą, tai su dviračiais apmynėm gana nemažai miesto. Tačiau konkrečios vietos ar pastato suradimas čia nėra labai paprastas dalykas. Pirmiausia, Tokijui nėra gatvių pavadinimų. Visas miestas suskirstytas į “seniūnijas”, jos į “kvartalus”, o šie į dar smulkesnius sunumeruotus blokus . Tad turint užrašytą adresą reikia pradėti nuo stambiausio vieneto, tada ieškoti smulkesnio ir taip teoriškai turėtum patekti prie reikiamo pastato. Deja… :-) Net žinant žemėlapyje konkrečią vietą, ją surasti ne visada pavyksta, ypač kai pasimeti smulkių gatvelių labirinte ir negali pasitikrinti, kurioje vietoje esi. Tuomet tenka prašyti pagalvos praeivių. O japonai labai draugiški ir visada pasirengę padėti :-) Viena pora vaikščiojo su mumis gal 10 minučių, klausinėjo kitų japonų, kol galiausiai atvedė iki vietos. Kitas mažos parduotuvėlės darbuotojas taip pat nepasivargino nueiti nemažą atstumą. O jeigu praeivis ir nenuves iki vietos, tai bent pasakys, kur eiti, kur pasukti ir tada kur vėl pasukti. Šiaip ar taip, gatvių pavadinimų nebuvimas atrodo labai nepraktiška, jau nekalbant apie vargšus paštininkus. Nors prie visko priprantama :-)

Jeigu apie daugiau nepraktiškų dalykų Tokijuje, tai vienas iš jų yra policininkų ir įvairių reguliuotojų gausa. Juos gali pamatyti pačiose netikėčiausiose ir, atrodo, nereikalingiausiose vietose. Pavyzdžiui, prie įvažiavimo į kiekvienų statybų teritoriją stovi uniformuotas žmogus, kurio pareigos – reguliuoti eismą. Jeigu į statybų aikštelę atvažiuoja sunkvežimis, jis stovi priešingoj gatvės pusėj ir mojuoja iš priekio atvažiuojančioms mašinoms, kad šios sustotų. Tarsi vairuotojai nematytų didelės krovininės mašinos. Be to, toks darbuotojas būna net tada, kai statybos vyksta visiškai ramioje ir nejudrioje gatvelėje.Kitas pavyzdys – kelio remontas. Nors kelio kraštas, kuriame vyksta darbai, ir aptvertas raudonais bokšteliais, prie jų būtinai stovi vienas arba du “mojuotojai”, kurie rodo mašinoms “nevažiuokite ant bokštelių, čia kelio darbai, važiuokite į šoną”. Reguliuotojai rodo kelią net pėstiesiems, jeigu darbai vyksta ant šaligatvio. Po kelis reguliuotojus turi automobilių stovėjimo aikštelės, kurios padeda jiems įvažiuoti ir išvažiuoti. Policininkai tuo tarpu mėgsta stovėti sankryžose, nors jie nerodo jokios kitokios važiavimo tvarkos nei tuo metu puikiausiai veikiantys šviesoforai.

Visa tai dažnai atrodo labai juokinga. Tarsi žmonės patys nesuprastų kur eiti, nematytų kelio darbų, nukreipto eismo ir pan. Reikės kada išsiaiškinti, kodėl čia taip yra :-) Gal kažko svarbaus nežinau…

___________________

2007-10-29

Jau daugiau kaip savaitė mėgaujuosi tik japonams žinomu patiekalu “natto” – fermentuotomis sojų pupelėmis. Gaminamas jis labai paprastai: pupelės išverdamos, sudedamos į indus ir sumaišomos su tam tikra bakterijų kultūra. Per tam tikrą laiką įvyksta fermentacija ir gaunamas natto. Tai labai senas ir tradicinis japoniškas patiekalas, kuris lig šiol labai populiarus. Kiekvienoje parduotuvėje yra nemažas natto pasirinkimas. Prieš tai buvau apie jį visko prisiskaitęs, kad tai keisčiausias valgis, neįprasto skonio, stipraus kvapo, kad vieni jo visiškai negali pakęsti, o kiti labai mėgsta. Aš tikriausiai iš pastarųjų, nes vos pabandęs jį labai pamėgau ir kasdien suvalgau po dėželę :-) Skonis – truputį rūgštokas, truputį saldokas, kvepia kaip kava, vaizdas primena gleivėtas pupeles, o tvarkingai jį valgyti praktiškai neįmanoma, nes natto labai tąsus :-) Žodžiais to nenupasakosi, reikia pamatyti ir paragauti.

Geras apie natto papasakojantis video: Natto (YouTube)

___________________

2007-11-04

Pagaliau čia pradeda rudenėti. Nors naktimis nebūna mažiau nei +12, bet kai kurių medžių lapai jau tampa spalvoti ir ima kristi. O ir man pačiam pradėjo pabosti iki lapkričio besitęsianti vasara ir pasiilgau vėsesnio oro. Bet turiu nuojautą, kad ruduo truks iki balandžio mėnesio, nes sniegas čia didelė retenybė :-)

Šis savaitgalis buvo kiek ilgesnis, nes dėl įvairių festivalių penktadienį buvo atšauktos paskaitos. Bet nesėdėjau bendrabutyje ir važiavau į konferenciją apie klimato kaitą. Ji vyko Jungtinių Tautų universitete, o pagrindinis kalbėtojas buvo R. K. Pachauri, šiemet Nobelio Taikos premiją gavusios Tarpvyriausybinės Klimato Kaitos Grupės (IPCC) pirmininkas. Konferencija buvo “virtuali”, t.y. Pachauri kalbą sakė Indijoje, Delyje, o vaizdo įrašas internetu keliavo į aštuonis Azijos šalių universitetus. Be to, visi universitetai galėjo matyti vieni kitus, uždavinėti klausimus, diskutuoti ir pan. Tad nebuvo vien tik sėdėjimas ir transliacijos žiūrėjimas. Pachauri kalba buvo labai įdomi ir verčianti dar kartą pergalvoti, kokią įtaką Žemei turi žmonija. Tiesa, jo išsakytos prognozės nėra labai optimistinės, bet tuo pačiu manoma, jog dar ne vėlu imtis priemonių klimato kaitai sulėtinti.

Šeštadienį ir sekmadienį daugiausiai laiko praleidau Wasedoje, studentų festivalyje “Wasedasai”. Tai nemažas renginys, kuriame turi progą save parodyti įvairūs universiteto klubai, būreliai ir draugijos. Taip pat iš anksto ruošiami atskiri projektai. Abi dienas nuo ryto iki vakaro visas Wasedos miestelis buvo pavirtęs į žmonių šurmulį. Keliose scenose vyko koncertai, o visos laisvos erdvės buvo užimtos staliukų ir stendų. Aktyvių studentų čia gana daug, pradedant susibūrusiais tam tikro maisto mėgėjais ir propaguotojais, mėgstančiais šokti, dainuoti, groti, vaidinti ir baigiant mezgėjais, puodų žiedėjais ar tam tikro animacinio herojaus fanais. Įdomu ir tai, kad tokiais atvejais japonai tampa labai triukšmingi – kiekvienas klubą pristatantis staliukas turi po vieną ar kelis “rėksnius”, kurie iš visų jėgų šaukia ir kviečia prieiti arba siūlo kažką su jais nuveikti. Tad triukšmas kaip reikiant. Mane patį tokia “reklama” labiau baidė, nei kėlė susidomėjimą :-)

Aš taip pat sudalyvavau renginyje ir truputį prisidėjau prie projekto “Bikkuri” (”staigmena”) rengimo. Jo esmė ta, kad užsienio studentai turėjo nufotografuoti didžiausią nuostabą sukėlusius dalykus Tokijuje, sulipdyti nuotraukas ant didelio stendo, o festivalio metu praeiviai galėjo balsuoti už labiausiai patikusias. Vaizdų buvo tikrai gerų ir linksmų, net japonai juokėsi pamatę, nors patys kasdien tai mato ir tikriausiai net nepastebi.

O paskutinis didesnis savaitgalio nuotykis – antras susidūrimas su policija. Šiandien jie vėl prisikabino važiuojant į Wasedos festivalį. Sakau “prisikabino”, nes tikrai nebuvo jokios priežasties sustabdymui.

Važiavom tvarkingai kelio kraštu dviese su drauge, kai policijos mašina mus aplenkė ir sustojus priekyje užtvėrė kelią. Išlipę du policininkai paprašė sustoti ir pradėjo klausinėti visokiausių klausimų: kieno dviratis, kuriuo aš važiuoju, kokiu vardu registruotas, kur pirkau, kada pirkau, kur važiuojame, kur gyvenu, iš kur atvykęs, kada atvykęs, kur mokinuosi ir pan. Ištraukęs parodžiau jiems visus turimus dokumentus, nuo studento pažymėjimo ir užsieniečio registracijos kortelės, iki dviračio registracijos pažymos. Vienas policininkas visus duomenis susirašė į kažkokį sąsiuvinį, o kitas dar domėjosi, ar šalta šiuo metu Lietuvoje, klausė kiek laiko mokausi japonų kalbą ir gyrė, kad gerai šneku :-) Kai paklausiau, ar yra kažkokių problemų, kad mus sustabdė, papurtė galvą ir nieko nepasakė. Galiausiai padėkojo, atsisveikino ir leido važiuoti. Taip ir nesupratau, kokia viso tardymo ir duomenų nusirašymo priežastis, jeigu aš iš karto parodžiau reikiamus tvarkingus dokumentus. Gal reikia kitą kartą konkrečiau klausti, koks tokio sustabdymo pagrindas. Vis gi jau antras kartas per mėnesį…

___________________

2007-11-11

Šią savaitę neįvyko nieko labai ypatingo. Universitete kiekvieną dieną japonų kalbos testai ir spartus žingsniavimas į priekį, o kiti dalykai taip pat ruošiasi užkrauti pristatomaisiais darbais ir referatais, tad laisvo laiko gali gerokai sumažėti. Tačiau artėja rudens atostogos. Turėsiu penkias laisvas dienas ir tikriausiai pavyks pakeliauti už miesto ribų. Daug kas ruošiasi važiuoti į Kyotą, bet man gal pradžiai užteks kažko artimesnio. Nors niekada negali žinoti :-) Vis gi didžiausi kelionų planai palikti žiemos atostogoms. Tik neseniai atradau, kad galima labai nebrangiai nusipirkti penkių dienų nuolatinį traukinių bilietą, kuris galioja visoje šalyje, tad su juo galima labai daug apvažiuoti. Be to, būtų smagu Japonijoje išbandyti ir keliavimą autostopu. O gal iki gruodžio galo ir kažką kito sugalvosiu…

Sukūriau dar vieną savo blogą, kuris bus skirtas japonų kalbai. Kviečiu užeiti, jeigu ja domitės – www.blogas.lt/nihongo (dabar perkeltas į japonukalba.wordpress.com)

Ir dar noriu parekomenduoti puikų japonišką filmą “Dare mo shiranai” (”Niekas nežino” arba “Nobody knows”). Neseniai teko jį pažiūrėti ir labai labai patiko. Be to, jame parodyta daug Tokijo vaizdų.

___________________

2007-11-17

Prieš kelias dienas įvyko pirmasis žemės drebėjimas nuo mano atvykimo. Jis buvo labai silpnas ir trumpas, tad nieko blogo nenutiko. Tiesa sakant, gal net nebūčiau patikėjęs, kad sudrebėjo žemė, jeigu tuo metu nebūčiau buvęs savo kambaryje ir pamatęs, kad vanduo stiklinėje pradėjo gerokai siūbuoti.

Žemės drebėjimai čia, aišku, anokia naujiena. Pirmomis atvykimo dienomis mums, užsienio studentams, universitete pažadėjo, kad per metus tikrai patirsime du arba tris stipresnius drebėjimus. Šią savaitę kaip tik vyko pratybos, ką tokiais atvejais daryti. Kiekvienas drebėjimo simuliatoriuje (kambaryje su judančiomis grindimis) galėjo patirti, koks jausmas, kai dreba žemė, ir aplankyti gaisrą imituojančią palapinę pilną dūmų. Be viso to, atvykę gaisrininkai norinčius kilnojo su savo mašina-bokšteliu į keliasdešimties metrų aukštį. Vis gi, kad ir kiek būtum pasiruošęs ir viską žinotum, apima keistas jausmas, kai nei iš šio, nei iš to sudreba žemė.

___________________

2007-11-17

Trečiadienį pabuvojau Koishikawa botanikos sode. Nors jame nėra labai didelės augalų įvairovės, bet žvelgiant lietuvio akimis visi medžiai, krūmai ir žolynai atrodo keisti ir įdomūs. Kad ir anyžiaus medis. Šiuo metu kaip tik derliaus metas, tad visa žemė po juo nuklota kvapniomis žvaigždelėmis. Be to, sodas labai jaukus ir jame galima praleisti kad ir visą dieną. Gal reikės į jį sugrįžti pavasarį, nes, kiek teko skaityti, žydinčios sakuros čia vienos iš gražiausių :-)

Netrukus pasistengsiu į nuotraukų puslapį įdėti keletą vaizdų.

___________________

2007-11-21

Praeitą šeštadienį su dviračiu numyniau virš 30 km, nes važiavau į visai Tokijo krašte vykusią „Design Festa“ parodą. Joje kiekvienas menininkas turi galimybę gauti kelių kvadratinių metrų erdvę, kurioje ir eksponuoja savo darbus. Tokių norinčių yra labai daug, keli tūkstančiai, ir visa paroda užima didžiulę erdvę, kurią vos galima apeiti per kelias valandas. Pristatomi darbai labai įvairūs: mezginiai, papuošalai, lipdiniai, piešiniai, fotografija, tapyba, muzika, kinas, kompiuterinė grafika, baldų dizainas ir dar daug visko kito. Daugiausiai darbų pristatė įvairūs dailininkai, kurie pardavinėjo savo atvirutes, paveikslus arba tiesiog stovėdavo pasidėję savo „portfolio“. Nemažai buvo ir rūbų bei įvairių papuošalų. Kaip ir buvo galima tikėtis, grafikoje vyravo manga stilius. Įdomu pasirodė ir tai, kad matėsi ne vienas menininkas, kuris pristatė savo sukurtą animacinį herojų. Ir tai neapsiriboja tik jo atvaizdo sukūrimu, bet viskas išplečiama į pačios įvairiausios atributikos gamybą: ženkliukai, minkštos lėlės, atvirutės ir t.t.

Tačiau įdomiausia buvo pamatyti ne atskirą kūrybą, bet patį šiuolaikinio japoniško meno skirtumą nuo europietiško. O jis tikrai didelis. Skiriasi ne tik pats stilius, bet ir tai, ką norimą pasakyti. Parodoje pasigedau menininkų, kurie savo kūryba norėtų išsakyti socialines problemas ar keltų jas į viešumą, verstų apie tai kalbėti. Kone visi darbai buvo sukurti dėl pramogos ar grožio ir neturėjo jokios gilesnės potekstės. Arba aš nesugebėjau jos įžvelgti :-) Be to, kaip jau pastebėjo ne vienas, japonai mėgsta mene vaizduoti tiek labai mielus dalykus, tokius kaip sužmoginti gyvūnėliai, kačiukai, šuniukai ir pan., tiek ir neįprastus žiaurumus: kraujus, nužudytus ir nukapotomis galūnėmis žmones, prievartavimus ir t.t. Knygynuose galima pamatyti ypatingai žiaurius anime (japoniškus komiksus), o metro – juos skaitančius žmones. Tad ir parodoje buvo galima pamatyti du greta stovinčius dailininkus, kurio vieno paveiksluose spalvoti gyvūnėliai, o kito – vaikai su nukapotom galvom paskendę kraujuose. Bet tai čia yra normalu. Viena iš japoniškų keistenybių :-)

Dalis “Design festa” dalyvių ir jų darbų pavyzdžiai: http://www.designfesta.com/02_en/00_df_e/vol26/artist/index.php

___________________

2007-11-23

Šiandien laisvadienis, nes Japonijoje darbininkų padėkos diena (kinrokonsha no hi). Nėra paskaitų, nors visos parduotuvės dirba kaip dirbę. Gal tik gatvėse kiek mažiau eismo…

Ta proga su drauge surezgėm mintį, kad reikia pabandyti išvykti už Tokijo ribų. Kaip pirmai išvykai pasirinkome Kamakurą, už 50 kilometrų esantį nedidelį miestą garsėjantį didžiule Budos statula. Nevažiavome nei traukiniu, nei autobusu, nes norėjome pabandyti, ar sudėtinga čia keliauti autostopu. Porą dienų prieš skaitėm įvairiausius kitų mašinų stabdytojų įspūdžius, prisipiešėm lapų su dideliais Kamakuros ir Tokijo pavadinimais, kuriuos patartina turėti, net pasidarėm didelį užrašą “日本語できる” („moku japoniškai“), mat japonų vairuotojai pamatę užsieniečius kartais išsigąsta, jog nesugebės su jais susikalbėti. Visa tai turėdami, anksti ryte su dviračiais numynėm iki kelio, kuris veda į Kamakurą. Jis prasideda pačiame Tokijuje, tad bandėm nusigauti kiek galima toliau nuo centro. Tačiau miestas toks didelis, kad net nuvažiavus 20 kilometrų nuo centro niekas nė trupučio nepasikeičia. Teko sustoti prie vienos iš sankryžų ir bandyti stabdyti mašinas, nors buvom skaitę, kad tai nėra pats geriausias sprendimas. 10 minučių, 20, pusvalandis… Mašinų srautas nemažas, bet vos keli vairuotojai žvilgteli į mūsų pusę ir niekas nesustoja. Tik taksistai pristabdo ir pasidomi, kas čia tokie iškėlę ranką…

Rytas pasitaikė vėjuotas ir vėsokas (apie +6 laipsniai) stovim sužvarbę ir jau praradę viltį. Ne gana to, praeiviai į mus šnairuoja, o vienas japonas net kelis kartus atsisuko ir skaitė mūsų „plakatus“ :-) Tikriausiai galvojo „tie užsieniečiai vis ko nors keisto prisigalvoja“ :-D Tad dar kiek palaukę nusprendėm, kad nieko nebus ir sėdę ant dviračių nuvažiavom į parką valgyti įsidėto maisto. Tačiau noras „tranzuoti“ neišblėso, tik kitą kartą tai reikės daryti išvažiavus už miesto ribų.

___________________

2007-11-25

Šiandien bevažiuojant visai atsitiktinai pamačiau kažką panašaus į mažą turgelį. Nutariau sustoti ir apžiūrėti. Iš tikro ten vyko tarsi šventė, kurioje darė įvairius tradicinius japoniškus patiekalus, pardavinėjo gyvas gėles ir sendaikčius.

Įdomiausia, kad ten gamino ir labai populiarų japonišką saldumyną “mochi”, kuris daromas iš ryžių ir saldžių pupelių. Tai tikrai neįprastas vaizdas. Pirmiausia ryžiai išverdami, sudedami į specialų kubilą ir daužomi su mediniais kūjais, kol pavirsta į tąsią masę. Tuomet ji išdalinama į nedidelius gabalėlius, apvoliojama pupelių uogienėje ir… gaunamas labai skanus saldumynas.

Beje, pupelių uogienė (koshian) daroma iš raudonų japoniškų pupelių “azuki”, kurios išverdamos ir sutrinamos su cukrumi.

Nuotraukos iš šio renginio ir video nufilmuotas Naroje.

___________________

2007-12-03

Pastaroji savaitė buvo gan judri. Atmetus visus mokslus universitete ir bandymus užbaigti porą referatų, pavyko ne tik pavažinėti po Tokiją, bet ir du kartus išvykti už jo ribų. Apie viską iš eilės :-)

Pirmiausia su drauge pakartojom prieš tai nepavykusią kelionę į Kamakurą. Šį kartą tiesiog sėdom į metro ir be jokių nuotykių už valandos jau buvom vietoje. Tiesa, kelionė nuvylė, nes naiviai tikėjomės pamatyti daugiau gamtos: miškų, laukų ir pan. Vietoje to visus 50 kelis kilometrus už lango tik miestas miestas miestas. Baigiasi Tokijas, prasideda Yokohama (antras pagal dydį miestas Japonijoje). O kai baigiasi Yokohama, prasideda Kamakura. Tuo labiau, kad visą kelią važiuoji su paprastu metro. Tad atvykus atrodo, kad esi tik kitame Tokijo rajone, kiek ramesniame ir prie vandenyno.

Kamakura prieš daugiau nei 800 metų buvo Japonijos sostinė, joje likę daugybė šventyklų ir senų pastatų, tačiau šiuo metu tai daugiau turistinis miestas. Pavaikščioję jo gatvelėmis patraukėme prie vandenyno pakrantės. Apima keistas jausmas, kai praleidęs daugiau nei du mėnesius namų tankumynę ir nematydamas horizonto staiga išvysti, kad gatvė baigiasi į niekur, o tolumoje tik dangus. Tarsi būtum prie pasaulio krašto :-)

Vandenynas tą dieną buvo gana ramus, nors matėsi, kad neseniai praūžus audra, nes krante suneštos juostos medžio gabalų, jūros žolių, kriauklių ir vandens gyvūnų. Paėję pakrante gal kilometrą prisirinkom krūvą gražių kriauklių ir akmenėlių. Bet visą laiką tenka galvoti, kaip viską sutalpinti į 20kg bagažo, kai teks grįžti :-)

Papietavę praėjom pagrindine miesto gatve, kurios viduriu eina graži sakurų alėja (turėtų atrodyti nuostabiai pavasarį), o kraštuose – dešimtys suvenyrų parduotuvių. Paskanavom įvairiausių tradicinių japoniškų marinuotų ir raugintų daržovių, nes vienoje parduotuvėje jų buvo galima paragauti gal net dvidešimt rūšių. Nors nė viena ypatingai nesužavėjo ir lietuviški agurkai tebėra skanesni :-)

Beeidami sutikom ir kiek keistą vyrą, kuris priėjo prie mūsų, paklausė ar mokame angliškai, davė savo adresą ir pasiūlė susirašinėti :-) Sakė, kad jis ieško susirašinėjimo draugų iš užsienio, kad galėtų praktikuotis anglų kalbą. Bus galima nusiųsti jam atviruką.

Tad tokia ta Kamakura. Palyginus su Tokiju daug ramesnė, žalesnė ir turinti pasaulio kraštą :-)

Po kelių dienų, šeštadienį, su dviračiais mynėme į Asakusą, didelę šventyklą Tokijo šiaurės rytuose. Tiesa, ten vienoje vietoje yra tiek šintoistinė, tiek budistinė šventykla. bet čia šios dvi religijos labai susipynę ir tie patys žmonės nueina ir vieną, ir į kitą. Asakusa tikrai graži vieta ir verta pamatyti: didžiuliai pastatai, Budos skulptūros, mažas japoniškas sodas… Tik šeštadienis gal nėra pati geriausia diena, nes visur minios žmonių.

Netoliese yra ir dar vieną įdomi vieta – virtuvės įrankių gatvė :-) Joje kiekviena parduotuvė parduoda indus, stalo įrankius, pyragų ir sausainių formas, kepimo įrangą ir dar daugybę visokių kitokių daiktelių. Tiesiog mėgstančių daryti valgyti kampelis, kuriame galima rasti viską, ką tik sugalvosi.

Na o šiandien vyko kaimo turizmas. Visai atsitiktinai gavau galimybę nemokamai išvažiuoti į išvyką „į kaimą“. Kažkokia turizmo kompanija tikriausiai planuoja organizuoti tokias keliones užsieniečiams, o mes buvome bandomoji grupė, kuri turėjo viską įvertinti ir po visko užpildyti klausimyną.

Vėl naiviai tikėjausi, kad nuveš bent į kažką atrodančio kaip kaimas, tačiau tai buvo panašiau į Tokijo krašte, bet vis dar miesto apsuptyje esantį didoką kolektyvinį sodą su sodu, daržu ir keliais namais. Kadangi tai buvo „kaimo turizmas“, bandė parodyti kelis tradicinius dalykus ir į juos įtraukti mus, bandomuosius užsieniečius :-) Tad darėm jau anksčiau aprašytus saldumynus mochi ir ryžių patiekalą onigiri, valgėm tradicinę daržovių sriubą, dažėm su persimonų sultimis medžiagą ir ėjom kasti japoniškų taro bulvių. Namas kuriame pietavome buvo gana tradicinis, su pora didelių kambarių, žemu stalu, tatami grindimis ir pagalvėlėmis sėdėjimui. Tačiau visa kita aplinka buvo „modernesnė“: arbatą dalino vienkartiniuose puodeliuose, medžiagą dažėme plastikiniuose induose, daržas buvo apstatytas keliais šiltnamiais, o kitas namas labiau vakarietiško stiliaus. Nors visas šis „kaimo turizmas“ atrodė kiek netikroviškas, o ir pati programa dar su nemažai trūkumų, bet diena praėjo gan smagiai ir įdomiai. Be to tiek daug mochi vienu kartu dar nebuvau privalgęs :-)

___________________

2007-12-12

Šiandien aplankiau Ghibli muziejų.Tai viena garsiausių animacijos studijų Japonijoje, sukūrusi tokius filmus kaip „Mano kaimynas Totoro“ (となりのトトロ, tonari no totoro), „Raganėlės siuntinių tar nyba“ (魔女の宅急便, majo no takkyūbin), „Princesė Mononoke“ (もののけ姫, mononoke hime), „Sen ir Chihiro paslaptingas pradingimas“ (千と千尋の神隠し, sen to chihiro no kamikakushi) bei kitus. Labai rekomenduoju pasitaikius progai juos pažiūrėti. Nenusivilsite ;-)

Pats patekimas į muziejų yra gana komplikuotas. Būtina bilietus pirkti iš anksto, tik tam tikrų parduotuvių bilietų automatuose, kuriuose viskas tik japoniškai. Juose parduoda ir daugybę kitų bilietų į įvairiausius renginius, tad neužtenka paspausti vieno mygtuko. Prie vieno tokio prastovėjau gal pusvalandį, kol galiausiai gavau bilietą. Nors internete prigąsdinta, kad reikia užsisakyti labai iš anksto, mat būna didelės eilės ir gali pavykti patekti tik už mėnesio ar pan., bet bilietą gavau sekančios savaitės viduriui, t.y. šiandienai :-)

Muziejus yra didelio Inokashira parko kampelyje, Tokijo vakaruose. Priėjus matosi keli spalvoti ir įdomios architektūros namai: jokių stačių kampų, daug apvalumų, vitražiniai langai su filmų herojais… Visa teritorija nedidelė ir pats muziejus gana nedidelis.
Nors buvo rytas, bet jau daug žmonių laukė prie įėjimo. Kiekvienas įeidamas gavo po tris mažus kadrus iš kažkurio Ghibli filmo (man teko iš Pom Poko) ir… griežtą draudimą fotografuoti bei filmuoti. Tad visi įspūdžiai galvoje, nors būtų tikrai įdomu, kai ką parodyti nuotraukose.

Įspūdingiausias visame muziejuje – pirmame aukšte esantis kambarys, kuriame parodyta judančio vaizdo bei animacijos kūrimo istorija. Buvo galima pamatyti tokius įrenginius kaip (nežinau lietuviškų pavadinimų) „zoetrope“ arba „phenakistoscope“, bet įdomiausias iš jų – didelė greitai besisukanti plokštuma, ant kurios ratu išdėlioti iš molio nulipdyti „Mano kaimynas Totoro“ herojai. Kiekviena figūrėlė truputį skiriasi nuo kitos, tarsi būtų nulipdytas judesys po vieną kadrą. Kai plokštuma pradeda greitai suktis, įjungiamas stroboskopas ir viskas pavirsta į judesį. Atrodo labai įspūdingai. Šitame video galima tai pamatyti nuo 1min iki 1min 30sek.

Pirmame aukšte dar yra kino salė. Joje buvo galima pamatyti vieną niekur neišleistą Ghibli trumpametražį filmą. Antrame aukšte – animatorių studija, kur bandoma parodyti visas animacijos sukūrimo procesas, nuo eskizų iki montavimo. O trečiame – Ghibli parduotuvėlė, vaikų žaidimo kambarys su katinu-autobusu (kas matė Totoro – žinos ;-) ) ir išėjimas ant muziejaus stogo.
Muziejuje yra ir vienas kambarys su besikeičiančiom parodom. Šiuo metu ten viskas pagal pasakos apie tris meškas ir mergaitę (kuri užmigo mažiausio meškiuko lovelėje) motyvus. Labai gražiai atkurta visa meškų trobelė :-) Ir net trys diiiiideli jos gyventojai. Gaila, kad nebuvo galima nufotografuoti.

Viskam apžiūrėti užteko nepilnų dviejų valandų ir daug kas labai patiko. Nors ir tikėjausi kažko truputį kitaip ir daugiau :-)

___________________

2007-12-14

Smulkmena praskaidrinti dieną: http://www.engrish.com

Palandžioję po kairėje esantį meniu galite surasti daug nuotraukų, kuriose nufotografuoti užrašai japonų-anglų kalba, dar vadinama Engrish arba Japlish.

Japonai labai mėgsta daug ką rašyti angliškai. Kartais nustembi paėmęs žur nalą su angliškai aprašinėtu viršeliu, o viduje randi visą tekstą tik japoniškai. Ant daiktų, gatvių reklamų, parduotuvių vitrinų – visur galima pamatyti angliškų frazių. Anglų kalba čia laikoma gana madinga, o užrašai ja yra komercijos ir pop kultūros dalis. Kartais atrodo, jog svarbiau pats jos buvimas, o ne prasmės perteikimas ir supratimas. Gal panašiai, kaip europiečiai žavisi hieroglifais, bet nemoka jų perskaityti ir nežino, ką jie reiškia :-) Kaip bebūtų, japlish frazės neretai yra labai juokingos. Iš dalies tai yra todėl, kad japonai ne iki galo supranta angliškų žodžių reikšmes ir paima juos atskirus iš žodyno, nekreipdami didelio dėmesio į kontekstą. Be to, įtariu, kad įtakos turi skirtingos anglų ir japonų sakinių konstrukcijos, gramatika, o gal ir pomėgis naudoti automatinius vertėjus, kurie linkę sukonstruoti pačius keisčiausius sakinius. Tad įdėmiau pasidairius nuotaiką gali pakelti parduotuvių iškabų arba užrašų ant rūbų skaitymas. O knygyne buvau radęs ir visą tam skirtą knygą. Ilgai juokiausi vartydamas :-)

Dar keli pavyzdžiai čia: http://koi-ni-ame.livejournal.com/3327.html

___________________

2007-12-20

Artėja dviejų savaičių žiemos atostogos ir atrodo, jog visas bendrabutis išsilakstys kas sau. Vieni ruošiasi atgal į savo šalis, kiti – į Azijos valstybes, o dar kiti, tarp jų ir aš, bandys pakeliauti Japonijoje. Bus pirmosios Kūčios, Kalėdos ir Naujieji Metai ne Lietuvoje. Truputį keista…

Ne per seniausiai įsigijau vieną iš keleto Japonijoje esančių nuolatinių traukinių bilietų. Jų yra gal penkios rūšys, leidžiančių važinėti skirtingose vietovėse ir su skirtingais traukiniais. Norintys keliauti po visą Japoniją gali pirkti JR bilietą, kuris galioja visuose traukiniuose ir kainuoja savaitei virš 600lt. Pigesnis variantas yra atostogų metu pardavinėjami 青春18きっぷ (Seishun 18, išvertus „jaunimo 18“) bilietai, kurie galioja tik negreituosiuose traukiniuose, tačiau yra žymiai pigesni (5 dienos apie 245lt). Būtent tokį dabar turiu ir aš :-)

Vienas iš šio bilieto minusų yra tai, kad su juo negalima važiuoti jokiu greituoju traukiniu. Tenka rinktis tik iš vietinių, kurie gana lėti ir važiuoja palyginti trumpus atstumus. Todėl esi priverstas dažnai persėsti iš vieno į kitą, žiūrėti tvarkaraščius ir t.t. Iš kitos pusės, lėčiau judėdamas daugiau pamatai, gali išlipti mažuose miesteliuose, aplink tave būna daug kasdienybėje paskendusių vietinių gyventojų, ir pan. Be to, net ir su tokiais traukiniais per dieną galima įveikti nemažus atstumus. Pabandžiau nubraižyti, kiek nuvažiuosiu per 5 dienas, sustodamas ir pabūdamas keliuose miestuose. Visa kelionė užtruks apie dvi savaites.

(paspauskite, kad pamatytumėte didesnę)

Su šiuo bilietu kai kurie keliautojai bando siekti ir rekordų – nuvažiuoti kuo toliau per vieną parą. Buvo tokių, kuriems pavyko nuo Tokijo nusigauti iki Fukuokos (Kyushu saloje, pietuose, apie 1100 km) arba iki Sapporo (Hokaido saloje, šiaurėje, apie 1200 km). Mano kelionėje didžiausias atstumas bus tarp Tokijo ir Hiroshimos – apie 900 km, kuriuos tikiuosi įveikti per 14 val. ir 35 minutes. Teks dardėti nuo 5 val. ryto iki 8 val. vakaro, bet gal nebus labai sunku. O ir važiuosiu su drauge, tai nebus liūdna :-) Kaip viskas pavyks – parašysiu turėdamas galimybę prisėsti prie interneto. Jeigu nebūtų greitų laiku tokios progos, sakau iš anksto: gerų visiems švenčių, skanių Kūčių ir kūrybingų bei sėkmingų Naujųjų! :-)

___________________

2008-01-08

Štai ir grįžau po visų keliavimų. Per daugiau nei dvi savaites pabuvojau 6 skirtingose Japonijos vietose, sutikau įdomių žmonių ir prisižiūrėjau visokiausių japoniškų „keistenybių“ :-) Bet smagiausia, kad bent trumpam ištrūkau iš Tokijo ūžesio ir nemažai laiko praleidau gamtoje. Prisiminiau, kas yra grynas oras ir ramybė, bei pamačiau, kaip žmonės gyvena bent truputį į kaimą panašiose vietose.

Kaip ir minėjau – dardėjau traukiniais, kurie nebuvo labai jau lėti, bet dėl nemažų atstumų tekdavo juose praleisti nemažai laiko. Jau pačia pirmą dieną kėliausi prieš keturias ryte, kad suspėčiau į anksčiausią traukinį važiuojantį link Hirošimos. Mano turėtas bilietas galiojo tik taip vadinamuose „vietiniuose“ traukiniuose, kurie paprastai važiuoja 100-200km atstumus tarp didesnių miestų. Todėl iki Hirošimos teko pakeisti apie 7 traukinius, bet tai nesudarė jokių sunkumų. Internete galima surasti visus grafikus ir susidaryti maršrutus, o japoniški traukiniai yra tikslūs ir retai vėluoja. Kai kuriuose stotyse būdavo tik pora minučių peršokti į kitą traukinį, bet visus kartus sėkmingai suspėjau.

Keliaudamas turėjau penkių dienų nuolatinį bilietą „Seishun 18“. Pačioje pirmoje stotyje kontrolierius prie vartelių uždeda ant jo štampą su data ir tada galima važiuoti iki 12 nakties kur tik nori. Todėl stengėmės turimas penkias dienas išnaudoti pilnai keliavimui. Jos ir prabėgo praktiškai sėdint traukinyje ir skaitant, miegant arba žvalgantis pro langą. Vaizdai dažniausiai labai gražūs: kalvos, kalnai su daug tunelių, slėniai, ryžių laukai (bet be ryžių), jūra… Vis gi praleidus vagone virš 12 valandų truputį pabosta.

Pirmos dienos vakare jau buvome Hirošimoje, bet iš karto važiavome į netoliese (Japonijos mastais) esantį miestelį Mijoši. Jame į savo namus priėmė amerikietis, kuris pagal JET programą dirba vietinėje mokykloje anglų kalbos mokytoju. Visas nakvynes susiradome per Couchsurfing.com puslapį, kuris Lietuvoje tikriausiai gana žinomas. Deja, Japonijoje juo naudotis gana keblu, nes mažai žmonių priima į savo namus, o didesnė dalis tų, kurie priima, yra čia gyvenantys užsieniečiai. Gana įdomus fenomenas ir sociologai tikriausiai turėtų smagaus darbo jį išnarpliojant :-)

Mijoši miestas įsikūręs slėnyje ir apsuptas aukštų miškais apaugusių kalvų. Gamta labai graži ir visą kitą dieną praleidome bevaikštinėdami. Įkopėme į dvi kalvas, radom skanių japoniškų gervuogių ir iki vakaro nuėjome gal 20km. Kojos tuo nebuvo labai patenkintos… O ir mes vaikščiodami tikriausiai atrodėme gana keistai, nes per visą dieną sutikom gal tik 5 kitus pėsti einančius žmones. Visi čia važiuoja su mašinom ir kojų nemankština. Vėliau, pakeliavus po kitas vietas, paaiškėjo, kad mažuose miesteliuose visi važiuoja net iki parduotuvės esančios už kilometro.

Prabuvę Mijošyje tik vieną dieną, iš pat ryto keliavome toliau, į už maždaug 80km esantį kitą nedidelį miestelį Mitoja. Noras tranzuoti po nesėkmių Tokijuje nebuvo išblėsęs, tad nusprendėme išmėginti vairuojančių draugiškumą ne mieste. Visai netoli namo, kuriame buvome apsistoję, kaip tik ėjo kelias link Mitojos. Nelabai išmanydami, ar tai gera vieta, nesėkmingai prastovėjome joje gerą pusvalandį. Rytais čia būna tirštas rūkas (tikriausiai dėl to, kadaplink aukštos kalvos), kuris irgi negelbėjo. Staiga lyg iš niekur prie mūsų atsirado japonas valgantis onigiri (populiarus užkandis iš ryžių, jūros žolių ir kitokių priedų. Tarsi vakarietiško sumuštinio atitikmuo) ir paaiškino, kad čia nelabai gera vieta stovėti ir geriau paeiti kelias minutes iki sankryžos. Juokingiausia, kad jis kalbėjo valgydamas, ryžiai vos nebyrėjo iš bu rnos, o ir suprasti, ką sako, buvo nelabai lengva. Tačiau patarimo paklausėm ir už dešimties minučių stovėjome geresnėje vietoje. Rūkas po truputį sklaidėsi ir neilgai laukus sustojo pirma mašina. Vairuotojas važiavo ne į Mitoją, bet bent jau į tą pusę. Tačiau vėliau paaiškėjo, kad su juo mes pasistūmėsime gal tik 10km. Išleido prie kelio esančioje aikštelėje, pasakė, kad mašinų šiame kelyje daug, todėl „ganbatte“ – stenkitės. Nelabai suspėjom ir kažką daugiau pakalbėti… Atsidūrėme kone laukuose ir bandėme stabdyti mašinas atsistoję prie netoliese esančios autobusų stotelės. Už poros minučių sustojo mašina važiuojanti link Mitojos, vairuotojas prasidarė langą, ir vietoje to, kad mus pavežtų, pasakė „greitai atvažiuos autobusas“ :-D Bent pakėlė nuotaiką :-) Tačiau visai greitai sustojo dar viena mašina ir japonas važiuojantis darbo reikalais kažkur už Mitojos nuvežė visą kelią.

Prieš kelionę buvau skaitęs, kad vairuotojai tranzuotojais labai rūpinasi, net išsuka iš savo kelio ir nuveža keliasdešimt kilometrų iki reikiamos vietos. Visa tai pasirodė tikra tiesa, nes privažiavus mums reikalinga miestą nepavyko išprašyti, kad paleistų tiesiog kažkur pakelėje. Mums reikėjo patekti prie traukinių stoties ir vairuotojas net sustojo prie parduotuvės paklausti, kur ji yra. Tada dar nuvažiavo porą kilometrų nuo pagrindinio kelio ir tik tuomet galėjo mus ramiai išleisti. Į kelionę pasiėmėme lietuviškų saldainių, kurie buvo gera dovanėlė. Tad ir gerajam japonui įteikėme keletą „Aguonėlių“ :-)

Bus daugiau…

___________________

2008-01-13

Mitoja buvo tikriausiai labiausiai per visą kelionę patikęs miestelis. Jis nėra labai didelis, išsibarstęs nemažame slėnyje apsuptame aukštų kalvų. Apsigyvenome vėl pas kitą amerikietį, anglų kalbos mokytoją Natan, nedideliame, bet mielame jo butuke. Čia praleidome keturias dienas vaikštinėdami ir keliaudami aplinkui. Kiekvieną dieną įkopėme bent po vieną nemažą kalvą, nuo kurių atsiveria gražūs vaizdai. Be to, beveik visose viršūnėse galima rasti po nedidelę šventyklėlę, dažniausiai su lapių skulptūrėlėmis. Buvo įdomu pamatyti nemiestietišką Japoniją, kitokį gyvenimo tempą, žmonių namus su didokais sodais ir daržais… Aišku, per kelias dienas galima susidaryti ir labai klaidinantį įspūdį, bet bet kuri kaimiška vietovė man pasirodė daug mielesnė už Tokijų.

Vieną popietę kartu su Natan vykome iki jūros (gal 40km). Pakeliui pravažiavome keletą miestelių, kurie atrodė labai panašiai kaip ir Mitoja. Beje, keliai čia geri net iš pažiūros visai atokiose vietose, tačiau kartais visai siauri. Kalnuotose vietovėse jie labai vingiuoja, todėl vairuotojai važiuoja gal tik 60 km/val. greičiu.

Atvykus prie jūros vaizdas nustebino: didelis švyturys, į vandenį besileidžiančios uolos, daug medžių… Viskas atrodė labai įspūdingai. Pravaikštinėjom pakrante iki sutemstant ir grįžom visai vakare.

Kadangi Hirošimoj neradom nakvynės, o šį miestą pamatyti norėjosi, nusprendėm vieną dieną paskirti kelionei pirmyn ir atgal, vakare sugrįžtant į Mitoją. Iki Hirošimos kelias nelabai artimas, apie 160km, bet tikėjomės, kad per vieną dieną turėtume suspėti pamatyti bent truputį.

Apsidžiaugę sėkmingų keliavimu autostopu, vėl anksti ryte jau stovėjom prie kelio. Šį kartą sekėsi puikiai, nes mašina sustojo gal už dešimties minučių ir vairuotojas važiuojantis darbo reikalais pavežė mus visą kelią. Kaip ir kiti mus paėmusieji, tranzuotojus jis matė kone pirmą kartą ir sakė, kad japonai tuo niekada neužsiima – visi turi mašinas arba naudojasi traukiniais ir autobusais. Važiavom visai negreitai ir Hirošimą pasiekėm per beveik tris valandas. Vėl pasireiškė minėtasis japonų draugiškumas, nes buvom tiek pavaišinti kava, tiek ir nepaleisti kažkur mieste, bet nuvežti į pati Hirošimos centrą, nors jis vairuotojui ir nebuvo pakeliui.

Pačiam mieste pabuvom visai neilgai. Pasivaikščiojom po taikos parką, kuris skirtas bombardavimams atminti, apžiūrėjom vienintelį paliktą neatstatytą po atominės bombos numetimo pastatą ir netrukus ėjom į traukinių stotį. Pats miestas iš pirmo žvilgsnio nelabai skyrėsi nuo kiek pabodusio Tokijo, tad norėjom pabėgti kažkur arčiau gamtos. Tą ir padarėme – nuvykome į netoliese esančią Itsukushima salą, kuri garsėja vandenyje stovinčiais šventyklos vartais. Jie per jūros potvynius užliejami vandens, todėl dėl šio neįprastumo pritraukia daugybę juos norinčių pamatyti žmonių. Pačiam jie labai didelio įspūdžio nepadarė, o ir pats miestelis pasirodė labai jau turistinis – vien suvenyrų parduotuvės. Nors turint daugiau laiko būtų buvę įdomu pavaikščioti po salos kalvas… Dar viena neįprasta šios salos detalė yra ta, kad tik išlipus iš kelto galima pamatyti daugybę nedidelių elnių, kurie pripratę prie žmonių ir leidžiasi paglostomi. Tačiau užmatę maistą gali būti labai įkyrūs ir įžūlūs. Mums taip ir nepavyko papietauti ant suoliuko, nes turima salota iš karto susidomėjo pora elnių, kuriems įvairus baidymas nedarė jokio įspūdžio. Bandžiau paieškoti, bet taip ir neradau informacijos, ar jie vietiniai salos gyvūnai, kurie pripranta prie didelio žmonių skaičiaus, ar kažkokia dirbtinė „atrakcija“ turistams…

Parvykus atgal į Hirošimą buvo metas grįžti į Mitoją. Tačiau buvo tik traukinus iki pusiaukelėje esančio ir jau aplankyto Mijošio. Turėjom atsarginį planą, kad Natan mus „išgelbės“ atvažiavęs su mašina, tačiau neturėdami nieko prarasti, sugalvojom pabandyti, ar įmanoma Japonijoje keliauti autostopu sutemus. Sankryža, kurioje stovėjome, buvo visai neblogai apšviesta, o ir tebuvo dar tik 6 valanda vakaro, tad gal neatrodėm labai įtartinai :-) (Nors Japonijoje visi tranzuotojai atrodo įtartinai :-D)
Iš pradžių atrodė, kad nieko iš to gero nebus, bet sėkmė mus lydėjo ir po gero pusvalandžio sustojo mašina, kurią vairavo jauna moteris su dviem mažais vaikais. To tikrai negalėtum tikėtis Europoje, bet Japonija yra Japonija… Susigrūdę į mašiniuką visai linksmai nuvažiavom beveik visą reikiamą kelią (mat ji važiavo gal du trečdalius atstumo). Vaikai klykavo, moteris klausinėjo visokių dalykų, buvom pavaišinti spurgomis, mes juos pavaišinom „aguonėlėmis“… O tada vairuotoja pasiėmė telefoną, kažkam paskambino, pasakė, kad paėmė „studentus tranzuotojus“ ir suorganizavo, kad mus nuvežtų nuo jos miestelio iki pat Mitojos. Pasirodo, kad jos pažįstamas kasdien darbo reikalais važinėja tarp šių miestų ir kaip tik vakare keliaus namo. Tad buvom persodinti į kitą mašiną ir netrukus grįžome „namo“.

Tai buvo paskutinė proga keliauti autostopu ir visos patirtys parodė, kad Japonijoje tai visiškai įmanoma, jeigu tik sugebi išvykti už didelių miestų ribų. Japonai labai draugiški, visada pasiruošę padėti ir pasirūpina tavimi tol, kol pasieki reikiamą vietą. Įlipęs į mašiną tampi jų svečiu ir jie jaučia pareigą padėti viskuo, kuo tik gali. Tad norėdami Japonijoje patirti daugiau nuotykių, pabandykite turėdami progą pastovėti šalikelėje su iškelta ranka. Tik prieš tai nepamirškite į kuprinę įsimesti kokių paprastų, bet mielių dovanėlių ;-)

Bus daugiau…

___________________

2008-01-31

Palikę Mitoją patraukėme link Kijoto. Dar viena diena prabėgo dardant traukiniais, bet teko važiuoti pro kalnus ir vaizdai buvo nuostabūs: traukinys tai įlįsdavo į tunelį, tai išlįsdavo įspūdingame slėnyje. Pakeliui nebuvo jokių didesnių miestų tik išsimėtę kaimeliai ir atskiri namai.

Kijote teturėjome vieną diena tad pamatėme nelabai daug. Atvykus vakare stipriai lijo, bet ryte nurimo ir galėjome visą dieną smagiai vaikščioti. Apžiūrėjom didelį imperatoriaus parką ir keletą iš daugelio miesto šventyklų. Viena iš jų buvo skirta atnešti laimę besimokantiems, todėl mokiniai ir studentai čia ateina prašyti sėkmės. Viskas kaip ir nieko, bet kai kurios tradicijos gan keistos. Tarkime, šventyklos teritorijoje yra buliaus skulptūra, kurią patrynus su ranka tampi protingesnis :-) Arba gali sumokėti 5000 ienų (apie 110 litų) ir gauti pažadą, kad vienuolis pasimels už tavo sėkmę įstoti į universitetą. Jeigu kam reikės, galit pervesti pinigų ir nuneščiau ;-)

Kitą dieną išvykome iš Kijoto į Sado salą, kuri yra netoli nuo Nigatos miesto. Teko plaukti daugiau nei dvi valandas su keltu per gana audringą jūrą, nors čia 3 metrų bangos nėra laikomos kažkuo ypatingu.

Sado saloje gyvena pažįstama japonė Yuko, kuri mus apgyvendino visas keturias dienas, o jos tėvai buvo labai draugiški, apvežiojo po įvairias gražias salos vietas bei gamino tradicinius nematytus vietinius valgius. Gyvenome paprastame name, kuris mūsų akimis žiūrint buvo gan neįprastas: tik su vienu šildomu bendru kambariu, kuriame verda pagrindinis gyvenimas, o miegamieji, virtuvė, vonia ir pan. labai šalti – žiemą apie 3 laipsniai. Langai taip pat niekuo neizoliuoti, vienstikliai, pro juos pučia vėjas… Atrodo, kad žiemai čia niekas nesiruošia ir tiesiog prabūna tuos du-tris mėnesius per daug dėl nieko nesijaudindami, o paklausus kodėl taip yra tiesiog gūžteli pečiais. Bet žiemos Sade nėra labai šaltos, temperatūra apie -1, tačiau kone visą laiką pučia labai stiprus vėjas ir atrodo, kad iš tikro yra daug šalčiau. Tuo tarpu vasarą būna karšta, apie +30, ir drėgna.

Didelę laiko dalį pratupėjome namelyje bešnekėdami, žaisdami japoniškus stalo žaidimus ir gamindami valgyti. Lietuvių „komanda“ bandė padaryti pyragėlių su uogiene ir aguonomis (tiesa, vietoje jų teko naudoti sezamą) bei bulvinių blynų, o Yuko mama ir tėtis prigamino pačių įdomiausių ir neragautų Sado salos patiekalų: įvairių vietinių jūros žolių, lelijos šaknų, koniaku augalo su geriamu actu, suši, ir visokių kitokių. Buvo visai įdomu juos išbandyti.

Sado saloje prieš kelis šimtus metų buvo atrastas auksas ir ji kurį laiką buvo labai populiari. Žmonių tada gyveno kelis kartus daugiau nei dabar, tačiau išsekus auksui visi išsiskirstė kas sau ir šiandien gyventojai verčiasi turizmu arba žemdirbyste. Vienas iki šių dienų iš to laiko išlikusių salos simbolių yra aukso ieškotojų per patį vidurį iškastas kalnas.

Paskutinę dieną Yuko mama nusprendė mus pavežioti po salą ir aprodyti jos gražiausias vietas. Aplankėme seną kaimą, kuriame pastatai išlaikyti autentiškai, su siaurom gatvelėm ir akmenimis ant stogų, kad stiprus vėjas nenuplėštų čerpių. Tačiau žiemą ten viskas atrodė tarsi negyvenama – matėme tik vieną žmogų. Tada dar užsukome į didelę šventyklą ir pakeliavome pajūriu. Pakrantės Sade gražios ir vasarą jos būna pilnos žmonių, bet žiema pučiant stipriam šaltam vėjui vaikščioti po jas nėra pats smagiausias užsiėmimas…

Kitą dieną vėl sulipom į keltą ir gan ramiai grįžom į pagrindinę Japonijos salą. Pusė dienos vėl prabėgo traukinyje kol pasiekėm Akitos miestą. Jis buvo šiauriausias mūsų kelionės taškas ir tą patvirtino nemažas sniego kiekis. Apsigyvenom pažįstamų japonų šeimoje, jų nedideliame, bet labai įdomaus išplanavimo butuke su aukštom aukštom lubom :-) Jiems kaip tik tuo metu buvo atostogos, tad kitą dieną sėdom į mašiną ir važiavome po gražesnes vietas. Akitos apylinkės taip pat pakankamai kalvotos, tad užkilom į kelis kalniukus nuo kurių atsiveria įspūdingi vaizdai ir tolumoj matosi jūra. Dvi dienos prabėgo tai vaikštinėjant po aplinkines vietas, tai vėl bandant daryti kokį nors japonams neįprastą tradicinį lietuvišką patiekalą :-)

Jau ėjo į pabaigą dvi savaitės ir buvo metas grįžti „namo“. Paskutinė ilga diena traukinyje ir visai vakare jau buvome Tokijuje, kuris po visko atrodo dar triukšmingesnis, judresnis ir labiau susigrūdęs nei anksčiau. Tad galvoje kirbena mintis kažkada vėl iš jo ištrūkti ir pabandyti viską pakartoti ;-)

___________________

2008-02-01

Pas mane nieko labai naujo. Vakar baigėsi rudens semestras, sėkmingai atlaikiau visus egzaminus ir dabar turiu du ilgus mėnesius atostogų. Visiškai tinginiauti nelabai norisi, tad bandysiu įveikti pas japonus esančią užsieniečių baimę ir susirasti bent mažą darbelį. Kaip seksis dar neaišku, bet būtų labai smagu turėti galimybę bent kelias valandas per savaitę gyvai praktikuotis japonų kalbą. Jau kitą savaitę bandysiu į kelias vietas nunešti CV. Tiesa, lig šiol nė vienoje parduotuvėje nepastebėjau dirbančio žmogaus su europietiška išvaizda… Tikriausiai ne pats geriausias ženklas.

Žiema Tokijuje gan šilta. Buvom sulaukę porą valandų trukusios šlapdribos, apie kurią tarsi sensaciją paskui rašė visi laikraščiai, bet kitom dienom čia apie +8.

Beje, šiuo metu kaip tik prasidėjęs kumkvatų sezonas – kilograminį maišiuką galima įsigyti už kelis litus ir visą dieną skaniai krimsti ;-) Baigiu po truputį atsivalgyti…

P.S. Įdėjau keletą naujų kelionių nuotraukų.

___________________

2008-02-05

Papasakosiu apie mokslo japoniškame universitete ypatumus, nes sulaukiau komentarų, jog iš mano blogo susidaro įspūdis apie kas mėnesį duodamas atostogas :-)

Iš tikro, Waseda tvarka man pasirodė labai panaši į manęs nuo rudens laukiančio VDU. Kiekvieną semestrą studentai gauna apie 20 kreditų ir gali juos naudoti renkantis dalykus. Žinoma, kažkiek jų iš karto „suryja“ privalomos ir nuo specialybės priklausančios paskaitos, bet dalis lieka ir laisvai pasirenkamiems dalykams. Man buvo privaloma turėti japonų kalbą, o visa kita galėjau laisvai rinktis iš gan didelio sąrašo angliškų paskaitų. Esu taip vadinamoje „Tarptautinių laisvųjų studijų“ programoje (kaip ir dauguma čia atvykstančių mainų studentų), kuri reiškia, kad galiu mokytis bet ką ir naudoti kreditus man patinkantiems dalykams :-) Tuo nesiskundžiu, nes anglų kalba dėstomų dalykų tikrai daug: nuo menų iki fizikos. Dėstytojai iš įvairiausių šalių (nuo japonų iki škotų), o neanglakalbiai šneka visai gerai, nors prie akcento kartais reikia priprasti. Visi darbai, atsiskaitymai ir pan. aišku irgi angliškai.

Po pirmo semestro, palyginus su studijomis Lietuvoje, japoniškosios yra kelis kartus lengvesnės. Ne gana to, anglų kalba dėstomos paskaitos yra sudėtingesnės už dėstomas japoniškai. Tai patvirtina tiek patys japonai studentai, tiek pats universitetas, kuris anglų paskaitose gautą balą prilygina didesniam japoniškų dalykų balui (nors tai tikriausiai daugiausiai dėl to, kad anglų kalba čia laikoma gan sunki). Tačiau jau prieš tai teko girdėti, kad japoniukai nors vargsta mokyklose, bet paskui gali pailsėti universitetuose :-) Palyginimui ir tai, kad jeigu VDU iš rašto darbo (analizės, ataskaitos ir pan.) reikalaujama ne mažiau 10 psl., tai čia pakanka 4 psl. :-)

Galiausiai apie atostogas ;-) Čia jų studentai turi tiek pat, kiek ir Lietuvoje – maždaug 4 mėnesiu per metus. Skirtumas tik tas, kad čia viskas išdėliota kiek kitaip. Mokslo metai prasideda ne rudenį, bet pavasarį – balandžio mėnesį. Pavasario semestras baigiasi liepos gale ir visi gali pailsėti iki spalio pirmųjų dienų. Tada prasideda rudens semestras, kuris tęsiasi iki sausio galo. Todėl čia nėra ilgų vasaros atostogų, o tik po du mėnesius tarp kiekvieno semestro. Be to, kaip ir Lietuvoje, taip ir čia, visi gauna pora laisvų savaičių Kalėdų laikotarpiu. Tad nors atostogauju dabar, bet vėliau teks paplušėti iki pat vasaros vidurio. Tačiau prisiminus praėjusių metų karščius, kai kone visą mėnesį Tokijuje buvo apie +40, sunku pagalvoti, ką tokiu metu galima išmokti…

Keli šio ryto įspūdžiai… Numyniau iki internete atrastos didžiausios Tokijuje nejaponiško maisto parduotuvės. Ją galima rasti brangiajame Azabu rajone, kur įsikūrę dauguma užsienio šalių ambasadų. Jų darbuotojai (ar kiti sunkiai prie japoniško maisto prisitaikantys užsieniečiai) pasiilgę savo šalies valgių ateina čia ieškoti reikiamų gėrybių. Tai akivaizdu tik įėjus į vidų: 90% klientų nejaponai, pro garsiakalbius groja kažkokia amerikietiška radijo stotis, o ant etikečių prie japoniškų užrašų galima rasti ir angliškus. Aš užsukau tik iš smalsumo bei norėdamas pažiūrėti, gal tai būtų gera vieta ieškoti darbo. Labai kažko įdomaus neradau, viskas gan brangu, nors smagu pamatyti, jog yra tokių retenybių, kaip linų aliejus :-) Tad nieko nepirkau, o grįždamas iš mažos parduotuvėlės pačiupau japoniškų ryžių traškučių – ner čia ko remti prekių transportavimo tūkstančius kilometrų ;-)

Ir dar… bevažiuodamas sugebėjau nusiversti nuo dviračio :-) Bet viskas tvarkoj – sveikas gyvas tik su nubrozdinta alkūne.

___________________

2008-02-07

Buvo pageidavimas pasidalinti japoniškais gardumynais, o šiandien kaip tik pietums dariau suši, tad nusprendžiau aprašyti visą procesą :-)

Japonai suši turi kelių rūšių su gausybe porūšių. Kiekviename jų pagrindas yra ryžiai, kurie gali pagardinami praktiškai viskuo, kas pakliūna po ranka. Suši gali būti sūrus, aštrus, saldus, rūgštus ar bet kokio kito skonio.

Aš lig šiol gaminęs tik į jūros dumblius “nori” įvyniotą suši, kuris vadinamas “makizushi”. Jo pagaminimui būtina turėti tik ryžių ir jūros dumblių lapų, o visa kita priklauso tik nuo vaizduotės :-) Čia panašiai kaip su picos gaminimu – tereikia turėti picos padą,
o ant jo galima dėti, kas kiekvienam patinka.

Aš naudojau:

Viršuje: sojų padažas, malti sezamai (labai populiarūs japoniškoje virtuvėje), virti ryžiai.

Ant lentelės: česnakas, šparaginės pupelės, morka, “wasabi” padažas (žaliose tūtelėse), bambukinis kilimėlis (”makisu”), jūros dumbliai “nori”.

Sojų padažą nesunkiai galima rasti visose parduotuvėse. Tas pats ir su sezamais (juos nesunkiai sumala kavamalė). Ryžiai gali būti tiek balti, tiek ir rudi (nevalyti). Svarbiausia, kad jie būtų nekaršti ir lipnūs. Ryžius reiktų virti apie 20 minučių uždengtame puode, užpylus tik tiek vandens, kad vos apsemtų ir ant labai mažos ugnies. Nuėmus nuo viryklės juos reiktų palaikyti keletą minučių uždengtus, o paskui atidengus dar kelias minutes pamaišyti, kad išgaruotų daugiau drėgmės. Ryžiai turi būti nešlapi, o tik truputį drėgni. Geriausia rinktis tokius, kurie patys lipniausi. Kitaip suši gali tiesiog pabirti. Tradiciškai į išvirtus ryžius įmaišo truputį acto su cukrumi, tačiau aš taip dariau tik kartą ir labai didelio skirtumo nepastebėjau.

„Wasabi“ padažą siūlau pakeisti paprasčiausiais lietuviškais krienais. Jų skonis praktiškai nesiskiria. Bambukinis kilimėlis nėra visiškai būtinas, tačiau kiek palengvina gaminimą. Jeigu namuose turite kažką panašaus – panaudokite. Jeigu ne – galite išsiversti ir be jo. Jūros dumblių lapų galima rasti visų didesnių parduotuvių rytietiško maisto skyriuose.

Pirmiausia susmulkiname česnaką:

Ir pakepiname su trupučiu aliejaus kol pradės ruduoti:

Laikomės taisyklių :-) (tokiais visa virtuvė nukabinėta)

Supjaustome juostelėmis morką:

Tuomet tiesiame kilimėlį ir ant jo dedame vieną nori lapą šiurkštesne puse į viršų. Jeigu kilimėlio neturite, dėkite nori tiesiog ant stalo ar ant pjaustymo lentos:

Sekantis žingsnis – ant nori plonai paskleisti ryžius. Prieš juos imdami susidrėkinkite rankas, nes kitaip nieko nesigaus :-) Ryžių sluoksnis turi būti plonas – apie dviejų-trijų ryžių storio. Man vienam nori lapeliui pakanka vienos rankos saujos ryžių. Jį padenkite visą, išskyrus apie 2 cm viename krašte.

Pačiame ryžių viduryje išdėliokite “įdarą”. Jam geriausiai tinka tai, ką galima supjaustyti juostelėmis: morka, agurkas, avokadas… Smulkūs gabalėliai (pavyzdžiui pupelės) nesunkiai išbyra, todėl sušiui verčiau jų nenaudoti. Aš dėjau morką, dvi eilutes šparaginių pupelių, ant viršaus užtepiau wasabi ir apibarsčiau sezamu.

Ir dar kepto česnako:

Laikas linksmajai daliai – vyniojimui. Prieš tai darant būtina likusį laisvą nori lapelio krašta truputį sudrėkinti – jis tampa lipnus ir suvyniojimas nepabėga. Jeigu turite kilimėlį darykite taip: imkite už tolimesnės pusės ir lenkite nori lapą iki ten, kur pasibaigia ryžiai. Jeigu neturite – viską darykite taip pat tik stenkitės neįplėšti nori lapo. Turėtumėte gauti kažką panaušaus į tai:

Turintys kilimėlį imkite už artimesnio krašto ir suvyniokite visą suši. Atkreipkite dėmesį į sudrėkintą nori lapo kraštą, kad jis gražiai prisispaustų. Neturintys kilimėlio atsargiai bet tvirtai užspauskite sudrėkintą nori kraštą ir suvyniokite sušį, kad jis taptų apskritas. Pabandykite suši kiek paspaudyti, kad ryžiai ir įdaras geriau susipresuotų. Jeigu įvynioję į kilimėlį, jį paimkite į rankas ir taip pat paspaudykite:

Išvyniojus turėtų gautis kažkas tokio:

Tuomet imkite aštrų peilį ir jį kiek sudrėkinę supjaustykite suši į maždaug 1,5cm gabalėlius (kad būtų patogaus dydžio suvalgyti vienu kasniu). Patys galai dažniausiai nebūna taip gerai susispaudę ir juose nebūna tiek daug ryžių, tad tiesiog nupjaukite po vieną centimetrą iš kiekvienos pusės ir čia pat suvalgykite :-)

(aš kiek persistengiau ir supjausčiau per storai…)
Štai ir turime suši:

Viską kartojame kol prigaminame visiems išalkusiems :-)

Valgyti suši labai paprasta: tiesiog imkite gabalėlį su ranka ir padažykite į sojų padažą.

Skanaus! :-)

___________________

2008-02-08

Šiandien parduotuvėje pamačiau kai ką netikėto – naują ir dar neragautą saldumynų mochi rūšį :-) Nors paprastai jie atrodo kaip ryžių kamuoliukai dėžutėje, bet šįkar buvo suvynioti į žalią lapą:

Iš pradžių galvojau, kad jau artėja pavasaris ir pradedami pardavinėti sakura mochi (桜餅) – mochi suvynioti į sakuros lapus. Bet tik paskui išaiškėjo, kad tai kashiwa mochi (柏餅) ir lapai visai ne vyšnios, o ąžuolo. Išvyniojus atrodo taip:

Pats mochi žalias, nes į jį įdedama sumalto tam tikros rūšies kiečio lapų. Viduje, žinoma, saldžių pupelių džemas “anko”. Skonis įdomus, nes lapas, nors ir nevalgomas, bet priduoda labai gero medžio aromato. Gardumėlis :-P

___________________

2008-02-24

Nuo vakar popietės Tokijuj didelis vėjas. Anot prognozių stiprumas 45 m/s – net langai barška nuo gūsių. Nusprendžiau apvažiuoti su dviračiu kelių kilometrų ratą ir pažiūrėti, ką jis prikrėtęs. Nieko labai ypatingo… Tik gatvėse daugiau šiukšlių ir mažiau žmonių. Dar kartais ant šaligatvio mėtosi vienas-kitas nuverstas gėlių vazonas ar dviratis.

O čia panašu į grandininę reakciją – griuvo vienas, o tada ir kiti:

Užtat važiuoti smagu – jeigu kryptis kartu su vėju, tai ir minti nereikia, užtenka, kad į nugarą pučia :-) Aišku, prasčiau, kai priešingai…

* * *

Palengva ieškau darbo – einu į man patinkančias vietas ir tiesiog klausiu, ar jiems nereikia darbuotojų :-) Bent trijose vietose buvo parodytas šioks toks susidomėjimas ir žadėjo paskambinti, bet kitur iš karto purto galvą. Tad nežinia kuo viskas baigsis… Užtat sužinojau ir pamačiau kone visas Tokijo ekologiškas ir veganiškas/vegetariškas vietas, nes jas pirmiausia ir aplankiau. Idealiausia, jeigu rasčiau jose darbą.

O šiandien kaip tik netikėtai gavau laišką iš vienos kavinukės, kuri pasirodė visai miela. Prieš kelias dienas palikau CV, o dabar kitą savaitę kviečia į interviu. Tikiuosi, kad savininkas neišsigąs mano dar šleivos-kreivos japonų kalbos… Reikia iki tol pasimokyti kokių „mandrų“ frazių :-)

Čia tos vietos nuotrauka:

___________________

2008-03-02

Štai jau ir pavasaris. Ta proga pirma jo diena buvo gana šilta, apie +13 laipsnių. Nors žiemos (mano supratimu) ir nebuvo, medžiai kaip žaliavo taip ir žaliuoja, pirštinių reikia tik vakare arba anksti ryte važiuojant dviračiu, o sniegą buvo galima pamatyti vos kelias valandas, bet vis tiek smagu laukti pavasario. Kaip tik aptikau ir visai gražiai žydinčią ankstyvą sakurą:

Šiandien bevažiuojant mažomis gatvelėmis ir apžiūrinėjant namus, vis negalėjau atsistebėti tokiu ankštu žmonių gyvenimu: siena prie sienos, durys dažnai tiesiai į gatvę, o apie sodelį, darželį ar kiemą nėra net kalbos.
Daug namų yra tipiškos daugiaaukštės dėžutės, bet nemažai ir individualių. Juos irgi galima suskirstyti į „gyvus“ ir „negyvus“. Pirmuosius galima atskirti pagal daugybę gėlių vazonų, įdomių niekučių ar papuoštų langų ir durų:

„Negyvi“ savo ruožtu pasižymi uždengtais langais, augalų nebuvimu, vaiduokliška nuotaika, o ir šiaip būna gana apšiurę:

Malantis po gatveles galima dairytis ne tik į namus, bet ir „daikteliauti“. Gan dažnas toks vaizdas:

T.y. kažkas kažką išmeta, bet prieš tai tą daiktą padeda prie gatvės ir užkabina raštelį どうぞ (douzo, prašom) ar pan. Aišku, kažko labai įdomaus radimas priklauso nuo lydinčios sėkmės, bet jeigu reiktų susirinkti baldus ar šiaip kokių niekelių, tai per mėnesį rastum viską, ko tik reikia. Vien šiandien užtikau šias nufotografuotas spinteles, didelį kilimą, mano mėgėjiškom akim visai gerai atrodžiusias slides, televizorių, video magnetofoną bei daugybę virtuvės rakandų, pradedant puodais ir baigiant mikseriu.

Kiek kitoks daikteliavimas, o tiksliau “knygeliavimas“, galimas popieriaus metimo dieną – tuomet vien manga komiksų būtų galima pririnkti visą kambarį :-) Knygas taip pat riša pundeliais ir tiesiog palieka prie gatvės. Žodžiu, telieka tik nebūti labai išrankiam :-)

___________________

2008-03-11

Prieš porą dienų buvo jau antras čia patirtas žemės drebėjimas. Šįkart irgi visai nestiprus – tik kartą viskas aplink sukrutėjo ir nurimo. Vis gi to užteko, kad ateitų mintis “lįsti po stalu, ar nelįsti?”. Bet turiu tvirtą stalą, o ir po juo nemažai vietos, tai drebėjimai nebaisūs :-)

Su darbo paieškom nieko gero. Palikau nemažai CV, pabuvojau dviejuose interviu (bent gera treniruotė japonų kalbai), bet taip ir likau bedarbis. Nors dar ne viskas prarasta.

Artėja sakurų žydėjimas. Jau vieną kitą galima pamatyti, bet už savaitės ar dviejų turėtų subaltuoti visi parkai. Tuo metu prasideda ir žiedų žiūrėjimai “hanami” kuomet japonai keliauja į parkus, pasitiesia kažką ant žemės ir susėdę džiaugiasi sakuromis bei valgo atsineštus skanumynus. Bet apie tai parašysiu, kai viskas vyks gyvai :-)

Ir apie petražoles kempinėje. Šiandien nutariau virti lęšių sriubą, tad parsinešiau iš turgaus japoniškų petražolių. Jos skoniu panašios į lietuviškas tik truputį skiriasi išvaizda.

Mėlyna dalis slepia kai ką įdomaus ir išpakavus galima pamatyti:

Pasirodo petražolės iš “modernių” šiltnamių ir niekada nebuvę žemėje – augalas užaugęs kempinėje, kuria tekėjo patręštas vanduo.

Nepaisant to sriuba gavosi skani :-)

___________________

2008-03-12

Bendra virtuvė yra vienintelė bendrabučio vieta su televizoriumi, todėl jį žiūriu tik valgydamas. Apie japonų televiziją būtų galima prirašyti labai daug, nes ji ganėtinai skiriasi bent jau nuo lietuviškosios. Bet gal apie tai kada vėliau… Šį kartą apie trumpą laidelę vaikams “ピタゴラスイッチ” (pitagora suicchi), kurioje be viso kito rodo ir trumpus video apie sudėtingas konstrukcijas atliekančias paprastus dalykus :-)

http://www.collegehumor.com/video:1682247

Yuotube.com galite rasti ir daugiau į paiešką įrašę “pythagoras switch” arba “Rube Goldberg”. O jeigu atsiras įkvėpimas kažką panašaus sumeistrauti namuose – parašykite kaip sekėsi :-)

___________________

2008-03-14

Šiandien einant gatve pamačiau kai ką netikėto – veganiški ramen!

Apačioje – ラーメン野菜さん (ponas daržovių ramen) :-)

“Ramen” yra japoniškas makaronų patiekalas panašus į sriubą. Dažniausiai tai sultinyje virti makaronai su trupučiu daržovių, jūros žolių, grybų ar mėsos. Ramen yra viena iš japoniško greito maisto rūšių ir kiekvienoje didesnėje Tokijo gatvėje galima pamatyti nedidelius tik ramen gaminančius restoranėlius. Prie jų per pietus neretai nusitęsia ištisos papietauti atėjusių žmonių eilės. Kai kurios tokios užeigėlės yra visai mažytės, jose nėra kėdžių ir valgoma tiesiog stovint.

Vegetariškų ramen surasti sunku, nes vien sultinys, kuriame verdami makaronai, dažniausiai būna gaminamas iš mėsos. Bet šįkart vienas iš restoranų tinklų matomai nusprendė išbandyti naują jų rūšį ir pagamino vien tik daržovinį ramen. Bandau skanauti :-)

Užėjus į vidų pasitinka… automatas:

Tai dažnas dalykas daugelyje kavinių. Apskritai, japonai mėgsta automatus ir jų galima aptikti visur ir visokių. Šiuo atveju tereikia sumesti reikiamą sumą, paspausti patiekalo mygtuką, gauti užsakymo lapelį ir jį paduoti priėjusiais padavėjai. Gal už dešimties minučių atkeliauja ir lėkštė:

Kiek valgęs ramen užeigose, visur porcijos laaabai didelės. Iš nuotraukos gal sunku suprasti, kokio dydžio šis indas, bet jį įveikęs jautiesi truputį persivalgęs. Be makaronų jame dar buvo pomidorų, česnakų, žalių “misome” lapų, morkų, bulvių, mažų kukurūzų ir gabalėlis japoniško ridiko “daikon”. Skonis gan paprastas, nei aštrus, nei sūrus, nei rūgštus, kaip, beje, ir daugelio japoniškų valgių. Bet buvo visai skanu. Dabar praėjus jau 3 valandoms vis dar jaučiuosi sotus :-)

___________________

2008-03-23

Pagaliau prisiruošiau ir įdėjau keletą naujų – a.fluxus.lt/lidi/japonija

Be to, video iš auksinio drakono šventės – youtube.com/watch?v=i3az-y7cuPM. Tik youtube kažkodėl labai suprastina kokybę… Bet šis bei tas matosi :-)

___________________

2008-03-30

Sakuros pražydo visai netikėtai – dar prieš kelias dienas medžiai buvo pilki, o šiandien jau paskendę žieduose. Bet to buvo galima tikėtis, nes japonai į šį reiškinį žiūri rimtai: per žinias pranešamas žydėjimų laikas atskirose Japonijos dalyse, per radiją tam skiriamos atskiros laidos, apie tai rašo laikraščiai, o internete galima rasti patarimus, kur aptikti gražiausius vaizdus arba kaip pasirengti sutikti “hanami” šventę.

Hanami pažodžiui galima išversti kaip “žiedų žiūrėjimas” (hana – gėlė, žiedas; mi – žiūrėti). Tai yra šimtmečiais besitesianti tradicija, kurios esmė – džiaugtis pavasariu, gamtos atgijimu ir gėrėtis sakurų žiedais. Tas “gėrėtis” gali būti kiekvieno suprantamas įvairiai. Nežinau, kaip hanami švenčia kitos Japonijos dalys, bet bent Tokijuje tai susiję su ėjimu į parką kartu su draugais tam, kad smagiai praleisti laiką ir skaniai pavalgyti :-)

Parkai šiomis dienomis apgulti žmonių, todėl gali būti taip, kad populiariausius plotus būsimiems pasisėdėjimams žmonės užsiima iš anksto (ryte atėjęs gali pamatyti miegmaišiuose ant žolės miegančius žmones, kurie per naktį “laiko” vietą). Sutartu laiku čia ateina grupelė draugų, bendradarbių ar tiesiog šeima su vaikais, atsineša krepšį maisto, atsisėda ant plėvele ar kažkuo kitu užklotos žemės, šnekasi, valgo, žaidžia žaidimus ir pan. Apžvelgus parką galima pamatyti, kad sėdėti būtina po sakuromis, nes ten kur jų nėra – nėra ir žmonių.

Aš irgi prisijungiau prie hanami mėgėjų ir kasdien sėdu ant dviračio ir numinu vis į skirtingą parką. Jau aplankiau keturis, bet jų neturėtų pritrūkti per visą sakurų žydėjimų laiką, mat tai trunka neilgai – geriausiu atveju apie 2 savaites.

Įdedu nuotraukas iš pirmojo, Wadabori parko – a.fluxus.lt/lidi/japonija/
Eksperimentuoju ir su HDR (didelio dinaminio diapazono) nuotraukomis, tad keli bandymai iš ten pat – a.fluxus.lt/lidi/japonija/tm9/hdr/

P.S. Atsakau į prieš tai komentaruose keltą klausimą: taip, japonai hanami metu geria sakę (ir ne tik) :-)

___________________

2008-04-06

Trečiadienį sulaukęs gražių orų ir turėdamas dvi laisvas dienas sėdau ant dviračio ir važiavau už Tokijo ribų. Gyvenu vakarinėje jo dalyje, todėl ir maršrutas buvo į vakarus, kad kuo greičiau pasiekčiau miesto kraštą. Kaip tik toje pusėje, maždaug už 100km galima rasti didžiausią Japonijoje Fuji kalną, tad pagalvojau, kad galima pasistengus pasiekti ir jį. Tačiau turėjau tik dvi dienas ir galėjau vieną skirti mynimui į priekį, o kitą palikti grįžimui atgal. Vis gi tie ne tokie jau ir dideli teoriniai 100km praktikoje pasirodė esantys visai kitokie :-)

Trečiadienį papusryčiavęs jau prieš 7val ryto sėdau ant dviračio ir pradėjau kelionę. Pasiėmiau tik kelis paprastus dalykus: maisto, vandens, GPS’ą, fotoaparatą ir miegmaišį. Orai buvo puikūs – saulėta, šilta (apie +17), nestiprus vėjas. Viskas idealu :-)

Pirmiausia teko išvažiuoti už miesto. Nelygūs šaligatviai, pėstieji, daug mašinų… Spartos nėra ir tik už 5 valandų ir nuvažiavus 40km pagaliau baigiasi namai ir prasideda laukuose išsimėtę kolektyviniai sodai (bent jau taip tai atrodo). Sustoju papietauti nedidelėje pievelėje prie miško. Lyg iš niekur per ją iš lėto besidairydamas ateina japonas. Pasisveikina ir truputį pakalbame. Pasirodo jis yra drugelių fotografas iš Tokijo ir ieško kažkokio ypatingo reto pavasarinio drugelio. Nustemba, kad atvažiavau su dviračiu, perspėja, kad toliau kelias kyla į kalnus, todėl bus nelengva ir toliau nužingsniuoja per pievą.

Važiuoju toliau. Kelis kilometrus tęsiasi lygumos, bet toliau prasideda „linksmieji“ kalneliai: kelias kyla į kalną, tada leidžiasi į apačią, vėl kyla, vėl leidžiasi, bet viską sudėjus, kiekvieną kartą užkopi daugiau nei tenka nuriedėti žemyn. Taip po truputį pakilau iki beveik 600 metrų aukščio (Tokijas yra maždaug 10-20 metrų pagal jūros lygį), tačiau pabaigos nebuvo matyti. Galiausiai po kelinto tokio kilimo-leidimosi pamačiau, kad judu į priekį gana negreitai ir Fuji galėčiau pasiekti nebent tik sutemus. Todėl nutariau nesivarginti ir geriau pavažinėti į šonus.

Pirmiausia nusileidau iki kempingo, kuris įsikūręs slėnyje prie upės. Vieta ir vaizdai labai gražūs – visas horizontas vien tik miškais apaugę kalnai, o nusileidus į slėnį jie atrodo dar didesni ir įspūdingesni. Ten pravaikščiojau kol ėmė po truputį vakarėti.

Buvo metas ieškoti vietos nakvynei. Naktys čia jau pakankamai šiltos, tad tereikėjo rasti tinkamą miškelį, pievą ar kažką panašaus. Kiek pavažiavus aptikau dar vieną (o gal tą pačią?) upę su ramią pakrante, kuri pasirodė kaip tik. Po visos dienos važiavimo vos sutemus prieš miega buvo sunku atsilaikyti ir greit jam pasidaviau. Bet vienas iš miegojimo po atviru dangumi smagumų yra tas, kad visada natūraliai atsikeli kartu su saule, todėl jau prieš 5 val. ryto buvau iki soties išsimiegojęs ir nusteikęs važiuoti atgal į Tokiją.

Grįžimas buvo paprastesnis – nuo kalnų į lygumą nusileidau dvigubai greičiau nei kad pakilau ir jau 6 val. pusryčiavau toje pačioje pievelėje, kurioje vakar valgiau pietus. Aišku, grįžimas per miestą buvo toks pats lėtas. Galiausiai per pietus jau buvau pažįstamose gatvelėse ir netrukus laimingai pasiekiau bendrabutį.

Kelionė buvo labai įdomi ir smagi. Nors Japonijos lygumos visos užstatytos miestais, bet kalnai likę mažai paliesti ir po juos pakeliauti tikrai verta :-) Suradus kelias laisvesnes dienas reikės būtinai pakartoti.

Maršrutas (iš viso įveikiau maždaug 130km):

Nuotraukos: paprastos ir hdr.

___________________

2008-04-08

Atsakau į BlackBoUnTy komentare pateiktus klausimus:

kaip ten del rasizmo apraisku? nes esu girdejusi ne viena uzsieniecio, gyvenancio Japonijoje, pasakojima apie sia problema. Teko paciam su tuo susidurti?

Tiesa, rasizmas čia egzistuoja, o ir Jungtinių Tautų organizacija yra apie tai išleidus ataskaitą (http://en.wikipedia.org/wiki/Ethnic_issues_in_Japan). Jis daugiausiai pasireiškia pasyviais veiksmais: paslaugų nesuteikimu, sunkumais ieškant darbo ir pan. Tarkime, norint išsinuomoti kambarį ar butą, kai kurios agentūros nesuteiks paslaugų dėl to, jog esate ne japonas. Ieškant darbo į tautybę taip pat gali būti atsižvelgiama. Kartais tai dėl japonų atsargumo ir baimės, kad su kitataučiu reikės kažkaip ypatingai elgtis, todėl nenorima apsikrauti rūpesčiais. Iš kitos pusės, užsieniečiai kartais yra “prisidirbę” ir ta kaltė krenta ant visų. Girdėjęs, kad kai kur į japoniškas pirtis “onsen” leidžiami tik japonai, nes buvę atvejų, jog atvykėliai tiesiog nežinojo, kaip jose elgtis. Kai kur geriausia eiti su draugais japonais, kad jie laiduotų jūsų patikimumą, geras manieras ir pan. :-) Ypač tai galioja būsto paieškose. Tais atvejais kartu esantis japonas tampa atsakingas, jog jūs elgsitės gerai, mokėsite nuomą, ir t.t. Tokios čia jau tradicijos, kad dažnai pasitikima ne individu, o jo aplinka, turimais ryšiais ir pan.

Dar svarbu dalykas yra kalbos mokėjimas. Jeigu prastai kalbi japoniškai – japonai bus mandagūs, bet į tave žiūrės kiek įtartinai. Tačiau gerai kalbant – viskas pasikeičia. Tai susiję ir su baimės išnykimu, kad užsienietis nesupras kažkokių taisyklių ir pasielgs netinkamai. Jeigu moki kalbą, duodi ženklą, kad esi Japonijoje netrumpą laiką, esi susipažinęs su kultūra, papročiais, o tuo pačiu ir kažkiek sujaponiškėjęs :-)

Nors galima aptikti minėtą daugiau “pasyvią” diskriminaciją, tačiau nesu girdėjęs, kad Japonijoje būtų grupuotės, kurios vykdytų išpuolius prieš užsieniečius ar imtųsi smurto. Todėl atvykėliai, kurie įsikuria ilgesniam laikui ar turistauja tikrai to gali nebijoti.

Pats asmeniškai su visu tuo nesusidūręs, nes neieškojau nei būsto, nei ėjau pats vienas į kažkokias ypatingas japonams vietas. Tiesa, ieškojau darbo, bet dėl jo neradimo greičiausiai buvo kalta ne diskriminacija, o dar nepakankamai geros kalbos žinios.

Keliaujant žiemą teko apsistoti pas du anglų kalbos mokytojus amerikiečius, kurie gyvena mažuose miesteliuose. Jie taip pat nepapasakojo nė vieno nemalonaus nuotykio. Bet tikriausiai viena yra atvykti pagal organizuojamą programą ar mainus, kai viskas už tave paruošta ir sutvarkyta, ir visai kas kita atvykti savarankiškai ir bandyti įsikurti savo jėgomis.

butu idomu isgirsti kokios japonu zinios apie Lietuva. Tas policininkas, klauses ar Lietuvoje salta tikriausiai zinojo kur ji yra? Siaip pastaruoju metu ten retkarciais pasirodo laidu apie Lietuva, tai ir idomu pasidare. Mano nuomone japonai labiau issilavine uz statistini vakarieti, tai tikriausiai neteko isgirsti, kad Lietuva yra kazkur salia Afganistano? :)

Lig šiol visi japonai žinojo, kur yra Lietuva. Tas tikrai stebina, nes retas atvykėlis iš kitų šalių (ypač neeuropietis) gali pasakyti “Aaa… Žinau… Yra trys Baltijos šalys: Lietuva, Latvija, Estija. O sostinės… Talinas, Ryga ir Vilnius. Ar ne?” :-) Na, gal ne visada taip, bet bent jau tai, kad Lietuva priklauso Baltijos šalims lig šiol žinojo visi. Tad japonų geografijos žinios tikrai geros.

Televiziją žiūriu retai todėl apie Lietuvos populiarumą joje nežinau. Tačiau kaip tik neseniai per laidą “Pasaulio Japonai”, kurioje pasakojama apie įvairiausiuose pasaulio kampeliuose gyvenančius įdomesnius japonus, rodė apie Lietuvą ir joje gyvenantį Fumito Tomoi (tikriausiai pamenate iš “Takešio pilies” ar iš kitur). Tuo pačiu papasakojo apie Sugiharą, parodė Lietuvos vaizdų… Toks teigiamas ir gražus reportažas.

Beje, po geografinių žinių apie Lietuvą būtent ir seka žinojimas apie Sugiharą ir jo veiklą. O vienas pažįstamas japonas, kuris studijavo filosofiją, paminėjus Lietuvą pirmiausia įvardino ją kaip Emanuelio Levino gimtinę.

Tad afganistanų tikrai nepasitaiko :-)

___________________

2008-04-20

Dar vienas kiek neįprastas japoniškas valgis, kurį galima nesunkiai aptikti kiekvienoje didesnėje parduotuvėje:

Jis vadinamas “warabi mochi” arba tiesiog “warabi”. Žali rutuliukai dešinėje yra minkšti ir tąsūs. Jie gaminami iš vandens, tirštiklio (gaunamo iš tam tikros jūros žolės arba japoniško paparčio) bei arbatos ekstrakto, kuris ir suteikia žalią spalvą. Kairėje – sojos miltai sumaišyti su cukrumi. Taip pat dėželėje galima rasti valgymui skirtą pagaliuką. Viskas, ko tik gali prireikti :-)
Šio patiekalo paruošimui didelio išmanymo nereikia – imame sojų miltus ir suberiame ant rutuliukų. Štai taip:

Nors atrodo, kad čia tik tirštas vanduo ir truputis miltų, bet iš tikro suvalgius tokią krūvą būni visai sotus. Skonis… sojinis, arbatinis ir kiek glitus, o tekstūra panaši į marmeladinius saldainius. Nieko labai ypatingo, bet verta pabandyti, jeigu norisi kažko tikrai japoniško :-)

Be keistų patiekalų valgymo šį savaitgalį dar buvau Tokijo Žemės Dienose. Apie tai trumpas pasakojimas “Gyventi Sąmoningai” bloge.

___________________

2008-05-04

Senokai berašiau, bet prasidėjus paskaitoms laisvo laiko lieka visai nedaug ir nenuveikiu kažko labai ypatingo. O gal jau įpratau ir anksčiau nuostabą kėlę dalykai atrodo savaime suprantami :-) Bet pildau sąrašą to, kas vis dar pas japonus atrodo įdomu ir neįprasta, kad vėliau pačiam būtų smagų paskaityti, kiek aš čia adaptavausi. Įdėsiu tai į blogą gal kitą mėnesį.

Viena iš smagesnių naujienų yra ta, kad pagaliau netikėtai gavau darbą – toje pačioje jau prieš tai minėtoje veganiškoje kavinukėje. Dirbsiu visai nedaug, parduosiu tik savaitgalius, bet tikiuosi, kad jie atsipirks gera kalbos praktika. Galva prikimšta gramatikos, žodžių, derinių, o progų pašnekėti ir visai tai panaudoti nepasitaiko ne tiek daug, kiek norėčiau. Jau mokausi visokius mandagius pasakymus, nes čia su klientais reikia kalbėti aukštesniu ir mandagesniu lygmeniu. Bet ten užuka pavalgyti gan paprasti žmonės, tad jeigu ką, mano nemandagumu gal nepasibaisės.

Dar pagaliau prisiruošiau įkelti du video su pasivaikščiojimais. Pirmasis naujesnis, padarytas prieš savaitę Yoyogi parke ir sulipdytas iš 687 nuotraukų:

[http://www.youtube.com/watch?v=Fs5djo1gCzA]

Antrasis kiek senesnis, fotografuotas dar žiemą ir sudarytas iš 845 nuotraukų. Maršrutas: bendrabutis – Wadabori parkas – bendrabutis:

[http://www.youtube.com/watch?v=arI06zZnrXc]

Tiek trumpai. Tenka grįžti prie namų darbų, bet reikės pasistengti parašyti ir dažniau :-)

___________________

2008-05-08

Praeitą naktį netikėtai prabudau. Buvo apie 1 valanda ir apsimiegojęs nelabai supratau, kas vyksta. Atrodė, kad kambarys keistai juda. Užtruko keliolika sekundžių, kol galiausiai supratau, kad vyksta žemės drebėjimas. Papurtė visai neblogai, gal apie pusę minutės ir tada nurimo. Bendrabutyje subildėjo durys, pasigirdo kalbos ir šūkčiojimai, matomai visi čia gyvenantys ir dar nemiegantys užsieniečiai buvo sužavėti tokių japoniškų atrakcijų :-)

Ryte žvilgtelėjau į dienraščio asahi.com puslapį, kad įsitikinčiau, jog nesapnavau. 7 ryto jau buvo maža žinutė, jog netoli nuo Tokijo buvo drebėjimo epicentras, stiprumas 5 balai iš 7 galimų (japoniška sistema, ne pagal Richterį), bet kol atėjo iki miesto, sumažėjo iki 3. Vis gi tai buvo stipriausias lig šiol čia buvęs nuo mano atvykimo. Tačiau japonams tai nieko ypatingo. Per japonų kalbos paskaitą pasakiau, kad šiąnakt buvo stiprus drebėjimas, o dėstytoja tik nusišypsojo – “ar nebuvo baisu?” :-) Ir nors delfi.lt parašęs gana dramatiškai ir įdėjęs dar dramatiškesnę nuotrauką, bet bent važiuodamas su dviračiu į universitetą ir atgal nemačiau jokių drebėjimo padarinių, gyvenimas teka įprasta vaga (po pietų tame pačiame asahi.com jau nebuvo jokios žinutės apie jokį drebėjimą), o japonai prisistatę pastatų atlaikančių ir dar stipresnius supurtymus į tokius mažus pasiūbavimus atrodo nekreipia per daug dėmesio :-)

___________________

2008-05-12

Yessuz savo bloge įdėjo trumpą video iš Japonijos, tad nutariau pakomentuoti :-)

[http://www.youtube.com/watch?v=Fk2R_mqV4ts]

Keli patarimai tiems, kurie būdami Japonijoje norėtų patys sudalyvauti panašiose linksmybėse. Kaip sakė vienas draugas – būtina bent kartą gyvenime tai pajausti ;-)

1) Laikas. Rinkitės piko metą: ryte nuo 7.30 iki 8.30 arba po pietų apie 17 val. Taip pat puikiai tinka penktadienių ir šeštadienių vėlyvi vakarai, kuomet važiuoja patys paskutiniai metro (apie vidurnaktį). Tuomet visi vakarojantys stengiasi žūtbūt į jį patekti, kad netektų namo grįžti su gana brangiu taksi.

2) Vieta. Tam idealios didžiosios stotys: Shinjuku, Tokyo, Shibuya ir pan. Vien Shinjuku stotimi kasdien pasinaudoja beveik tiek žmonių, kiek yra visoje Lietuvoje – 3,3 mln., todėl surasti spūstį bus gana paprasta.

3) Metro linijos. Vienos būna populiaresnės nei kitos. Stebėkite, kur eina didžiausi žmonių srautai.

4) Būkite mandagus. Japonai perone sustoja į tvarkingas eilutes, darykite tą patį.

5) Grūskitės. Kai tik atvyks traukinys – aktyviai dalyvaukite įsigrūdime. Tokiu atveju pamirškite 4 punktą. Aplink pastebėsite abejingus veidus, kurie pripratę prie tokių dalykų ir nekreips jokio dėmesio į stumdymąsi. Kartais vagonas gali atrodyti apgaulingai pilnas. Tokiu atveju viena iš populiariausių taktikų yra atsisukti nugara į jau sulipusius žmones, paimti rankomis už viršutinės durų staktos ir įsistumti save atbulą į vidų.

6) Mėgaukitės. Tokiose spūstyse galėtumėte pabūti nebent per populiarios grupės koncertą. Tam įsivaizduoti puikiai tiks ausinukas su patinkančia muzika. O norintys ekstremalesnių iššūkių gali pabandyti skaityti laikraštį :-)

___________________

2008-06-25

忙しい… Isogashii, t.y. esu užsiėmęs ir trūksta laiko blogo rašymui. Paskutinius porą mėnesių dienotvarkė užpildyta nuo…iki… Darbo dienom – paskaitos ir ruošimasis joms. Savaitgaliais – darbas. Neieškau jokių didesnių nuotykių, niekur nekeliauju, tad ir parašyti nėra labai apie ką. Be to, jau liko tik mėnesis ir teks palikti Tokijų.

Pasistengsiu įdėti šį tą naujo gal kitą savaitę, nors bijau prisižadėti ir neištesėti :-) Šiam kartui tik vakarinė vienos iš triaukščių japoniškų sąnkryžų nuotrauka:

___________________

2008-07-14

Kad jau pažadėjau parašyti apie dalykus, kurie man Japonijoje pasirodė išskirtiniai, pabandysiu po truputį juos prisiminti ir aprašyti. Pradžiai – apie japonų pomėgį mieliems dalykams.

Tikriausiai vienas iš pirmųjų kiekvieno išmoktų japoniškų žodžių yra かわいい (kawaii, tariasi kaip kavay su ilga y), kuris reiškia “miela(s)” arba “žavinga(s)”, nes jį galima išgirsti labai dažnai. O dažnai todėl, kad Japonijoje pilna mielų ir žavingų daiktų, pradedant žaislais ir baigiant statybininkų plakatais ant statybos aikštelę aptveriančios tvoros. Aišku, visokius mielus japoniškus personažus galima vardinti be galo… Kad ir Rirakuma

arba Mamegoma

bet šįkart kaip pavyzdį pasirinkau tikriausiai niekam nežinoma būtybę vardu Namisuke.

Jis yra Suginami miesto (kuriame aš gyvenu) simbolis ir naudojamas įvairiausiomis progomis. Pavyzdžiui, plakatuose apie šiukšlių rūšiavimo taisykles galima pamatyti Namisuke rūšiuojantį šiukšles ir pan. :-)

Pačio Suginami miesto puslapyje yra atskira skiltis šiam padarėliui, o norintys gali parsisiųsti ir kiekvienam mėnesiui atskirai nupieštą foną darbastaliui – http://www2.city.suginami.tokyo.jp/guide/guide.asp?n1=150&n2=200&n3=400#wp

Kawaii ne… Miela, ar ne? :-)

Tai dažnas dalykas daugelyje kavinių. Apskritai, japonai mėgsta automatus ir jų galima aptikti visur ir visokių. Šiuo atveju tereikia sumesti reikiamą sumą, paspausti patiekalo mygtuką, gauti užsakymo lapelį ir jį paduoti priėjusiais padavėjai. Gal už dešimties minučių atkeliauja ir lėkštė:Tai dažnas dalykas daugelyje kavinių. Apskritai, japonai mėgsta automatus ir jų galima aptikti visur ir visokių. Šiuo atveju tereikia sumesti reikiamą sumą, paspausti patiekalo mygtuką, gauti užsakymo lapelį ir jį paduoti priėjusiais padavėjai. Gal už dešimties minučių atkeliauja ir lėkštė: