Universiteto užsienio studentų skyrius karts nuo karto vis pasiūlo tai bilietus į renginius, tai nemokamą išvyką, tai dar kažką įdomaus. Vietų skaičius dažniausiai būna ribotas, todėl tenka išbandyti sėkmę loterijoje. Paskutinius kelis kartus vis nepavykdavo papulti tarp atrinktų laimingųjų, bet galiausiai nuskilo ir gavau bilietą į koncertą, kuris vyko Ikebukuro rajone esančiame Tokijo metropoliteno teatre. Bet apie jį po kelių nuotraukų, kurias padariau pakeliui:
Tipiškas vaizdelis laukiant stotyje traukinio.
Prekybinė pėsčiųjų gatvė.
Japoniškų saldumynų krautuvėlė.
Neįprasta Tokijuj architektūrą.
Dažna situacija: maža gatvelė apstatyta ženklais, kad negalima palikti dviračių, tarp kurių sukaišioti dviračiai.
Viena iš pagrindinių Ikebukuro gatvių.
Prie teatro vyko senų knygų mugė.
Nespėjau labai apžiūrėti, tik pamačiau visą Sazae-san komiksų skyrelį.
Sazae-san yra vienas iš žinomiausių komiksų Japonijoje. Pradėtas leisti Asahi laikraštyje tik tik po karo ir gyvavo keliasdešimt metų. Kai susikaupdavo didesnis kiekis trumpų kasdieniškų istorijų, kurių pagrindinė herojė yra Sazae-san, jas išleisdavo surinktas į knygą. Nuo 1969 m. iki dabar yra kuriamas ir Sazae-san animacinis serialas. Jeigu įdomu, youtube yra daugybė serijų. Tarkime, čia viena iš jų.
Teatro pagrindinė erdvė iš trečio aukšto balkono.
Ir pati koncertų salė. Vietos buvo pačiame viršuje ir prie pat krašto. Atlikėjai pakankamai toli, net jausdavosi kaip garsas vėluoja žiūrint į pianisto pirštus, bet akustika gera.
Koncerto programa švelni: Bethoveno pirmasis koncertas pianinui, Sen Sanso trečiasis smuikui ir Rachaminovo antrasis pianinui. Visiems žinomiausias tikriausiai pastarasis. Net jeigu pavadinimas nieko nesako, paklausius antrąją dalį, manau, dauguma galės pasakyti, kad kažkur kažkada motyvas girdėtas, nes buvo išpopuliarintas vienos 1970-ųjų pop dainos ir galybės vėlesnių jos koverių:
Klausantis orkestro įdomu stebėti jo muzikantus. Vis akys užkliūna už grojančių retesniais instrumentais, tarkime, lėkštėmis. Paprastai per visą kūrinį jiems reikia kažką nuveikti gal tik porą kartų, todėl didesnį laiko tarpą ramiai stovi laukdami savo dalies. Bet kai pamatai, kad lėkštininkas prastovėjęs kokias 20 minučių pagaliau sujuda ir iš lėto pradeda ruoštis savo lemtingam momentui, iš karto žinai, kad tuoj bus viena iš kūrinio kulminacijų. :) Tuo tarpu kiti muzikantai kažką svarbaus veikia visą laiką, bet nėra tokie išsiskiriantys. Kaip kad tas Bolero būgnininkas, kuris groja nuo pradžios iki galo, bet stovi pačiame gale ir per daug nekrenta į akis:
senbeiten.wordpress.com 
Parašykite komentarą