Matsudai (2)   1 comment

Tęsiu apie Matsudai. Prieš tai dar du aptikti paveiksliukai, kurie paaiškina didelį sniego kiekį vakarinėje Japonijos pakrantėje žiemą ir vasaros pradžioje būnantį lietingąjį sezoną rytinėje dalyje. Viskas susiję su viduryje esančiais kalnais ir besikeičiančiais vyraujančiais vėjais.

Čia Japonijos pjūvis žiemą. Vėjas drėgmę atneša nuo Japonijos jūros.

Tuo tarpu vasarą drėgmė atkeliauja iš Ramiojo vandenyno. Tokijuje kaip tik gegužės gale prasideda lietingos dienos.

Bet grįžkime į Matsudai :)

Po pirmos dienos darbų buvom nuvežti į savo „viešbutį“. Tai tiesiog tradicinio tipo japoniškas namas, be jokių ypatingų patogumų ir, kaip kad priklauso, šaltut šaltutėlis.

Atvykusieji iš Europos ir kitų šaltesnių kraštų vis suka galvą, kaip galima turint 3-4 mėnesius trunkančią žiema visiškai nepasirūpinti namo apšiltinimu.

Langai tokiuose namuose vieno stiklo, sienos plonytės, durys nesandarios, pro visur košia vėjas. Viduje termometras rodė +1, vėliau įjungus pečiuką šiaip taip užkilo iki +13.

Štai šis daiktas buvo pagrindinis visų draugas. Šildo degindamas žibalą, tuo pačiu juo prakvėpinantis visą kambarį.

Vienam kambary iškabinti vietinių šventųjų paveikslai.

Čia mes klojamės ant šaltų grindų patalus. Be jų visiems išdalino elektra šildomus užklotus ir siūlė specialias metalines talpas, į kurias prisipili karšto vandens, apvynioji rankšluosčiu ir gali šiltai apsikabinęs miegoti. Žodžiu, visko prigalvota, bet iki sandarių dvigubų langų įdėjimo neprieita. Šiaip ar taip apsiklojęs keliais sluoksniais išmiegojau visai šiltai.

Prieš miegą dar keliavom į kitą namą, kuris skirtas bendruomenės reikmėms. Ten mūsų ir kitų savanorių atvykimo proga vyko vakarienė.

Sutūpėm visi aplink atvirą ugniakurą, buvo pridaryta visokių valgių, kas norėjo gavo sakės ar alaus, kas ne, tiems buvo sulčių.

Be mūsų komandos dar buvo keli kiti savanoriai, o ir šiaip prigūžėjo visai daug vietinių gyventojų. Visi gerai nusiteikę, susidarė įspūdis, kad tokių mažų miestelių žmonės gerokai skiriasi nuo tokijiečių: atviresni, emocingesni, kalbesni, smalsesni. Buvo pakankamai šilta atmosfera.

Pasisėdėjom kelias valandas, prisivalgėm, laikas gan greit prabėgo.

Ryte kėlėmės anksti, reikėjo 8 val. jau būti susiruošus išvykti prie jau anksčiau aprašyto apipustyto namelio. Aš išėjau 7 val. pasivaikščioti, pažiūrėt kaip žmonės gyvena. Tuo metu jau buvo išlindę keli gyventojai, kasiojo prie namų sniegą.

Pagrindinius kelius nuvalo sunkesnė technika, kuri tiesiog permeta sniegą į kraštus (dėl to keliai ir tampa panašūs į tunelius). Tą naktį nemažai pasnigo, bet ryte keliai jau buvo nuvalyti.

Visgi prie namų jau patys žmonės turi apsikasioti ne tik tai, kas prisngo, bet ir tai, ką traktoriai nuo kelio atmetė.

Prieš aštuonias jau virė darbas. Kas su šiūpėlėm, kas su mažesniais traktoriukais.

Panašu, kad čia kiekvieną dieną vietoje rytinės mankštos einama pakasioti sniego. Kaip pasakojo vietiniai gyventojai, prie sniego čia visi daugmaž įpratę, normalu matyti pusnis iki antro aukšto.

Po darbo, jau prieš išvažiuodami atgal į Tokiją, užėjome papietauti į restoranėlį. Jis „valgyk kiek nori“ tipo. Būtų visai nebloga vieta, jeigu turėtų didesnę veganiškų valgių įvairovę. Labiausiai sužavėjo tik tos spalvingos daržovės, o visa kita pakankamai įprasta.

Apie 4 val. pajudėjom namo. Kelias pirmus 50 kilometrų buvo gan tuščias, o paskui mašinų daugėjo, daugėjo, kol galiausiai visai užsikimšo ir likusius 200 kilometrų važiavom gal 4 valandas. Vairuotojų manieros, beje, labai panašios į matomas Lietuvoje. Tarkime, keliose vietose dvi juostos kuriam laikui praplatėdavo iki trijų, todėl atsirasdavo „gudručių“, kurie išlindę greičiau nuvažiuodavo kilometrą ar du, o paskui rodydavo posūkį, kad būkite geri, priimkite atgal į kamštį :)

Jeigu kamščiai kelyje, tai sausakimša ir sustojimo aikštelėse. Jose paprastai be tualetų būna po greito japoniško maisto valgyklą, kur galima nusipirkti makaronų ar kitokių kasdieniškų valgių.

Šalimais būtinai ir parduotuvėlė, kur be bulvių traškučių, kolos ir kitokių įprastų dalykų dažnai būna ir vietinių įdomybių (tarkime, tam tikrų toje vietovėje kepamų sausainių ar pyragėlių). Tik tiek, kad kainos būna kiek užkeltos, nėra pigu.

Lauke taip pat verda gyvenimas - iš kioskelių arba autobusėlių prekiauja karštais valgiais, saldumynais ir pan.

Ir, savaime aišku, stovėjimo aikštelė neapseina be keliolikos aparatų, kurie dalina ne tik gėrimus, bet ir šiltus valgius arba ledus.

Tuo ir baigiasi pasakojimas. Be jo dar turiu šiaip pluoštelį „meniškesnių“ nuotraukų, iš kurių turėtų susidaryti trečioji dalis :)

Posted 2012/02/08 by linasd in Japonija

Tagged with , , ,

One response to “Matsudai (2)

Subscribe to comments with RSS.

  1. Jau net pas mane šilčiau!

    O šiaip tai labai įdomi išvyka :)

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: