Sniego miestas Matsudai (1)   4 comments

Savaitgalį pavyko ištrūkti iš Tokijo ir nukeliauti apie 250 km į šiaurės vakarus, beveik iki pat priešingos pakrantės. Apie kelionę sužinojau iš vieno universiteto grupioko, o jis dar iš kitų draugų. Buvo aišku tik tai, kad galima nemokamai nuvažiuoti iki Nigatos, kur reikės pasavanoriauti padedant ruoštis vietiniam festivaliui kasant sniegą. Nesigilinau į detales, svarbiausia, kad už dyką galima pakeliauti :) Įsivaizdavau, kad vyksime į patį Nigatos miesą, ten pakasiosime sniegą ir grįšime atgal, bet paaiškėjo, kad viskas daug įdomiau. Ką gi, pradėkime…

Du taškeliai: juodas žymi Tokiją, o raudonas - Matsudai miestelį. Jis ne per seniausiai buvo įtrauktas į didesnio miesto Tokamači sudėtį (kaip kokie Rokai Kaune ar pan.), o žiūrint dar plačiau viskas yra Nigatos prefektūroje, Čiubu regione. Tarp abiejų taškelių yra kokie 250 km, juos skiria nemaži kalnai.

Išvykome iš Tokijo ankstyvą šeštadienio rytą. Kelionę rengė vietinis klubas, kuris padeda pasiruošti Nigatoje vykstančiam tarptautiniam meno festivaliui. Žiemą vienas iš darbų yra vykti padėti nuo sniego gelbėti senus namus, kuriuose vyksta dalis festivalio renginių.

Tokijuj sniego nė ženklo, tad mes pakeliui stovėdavi viename iš greitkelio kamščių juokavom, koks čia sniego kasimas, nebus ten ką veikti :)

Po truputį iš lygumos išvažiuojame į kalnus. Vykome su nedideliu autobusiuku, iš viso važiavo 10 žmonių, tarp kurių 6 užsienio studentai iš Vokietijos, Belgijos, Šveicarijos, Kanados.

Kuo toliau į kalnus, tuo daugiau sniego.

Ajajai kiek daug sniego. Matosi, kad bus ką kasti ;) Bet... netrukus įlindome į vieną iš ilgesnių Japonijos kalnų tunelių (11 kilometrų) ir kai išlindome...

...sniego atradome dar daugiau.

Pravažiavome ir pro vietines slidinėjimo trasas.

Kuo toliau, tuo snieguočiau.

O kai atvykome į patį Matsudai keliukai atrodė maždaug taip.

Pasirodė pirmieji ženklai koks čia mūsų laukia likimas.

Pakeliui stabtelėjome vietinėje užeigėlėje papietauti.

Grikiniai „soba“ makaronai ir lėkštutė marinuotų daržovių.

Atvykus į vietą radome mūsų laukiančią „brigadą“. Kaip supratau tai vietiniai festivalio organizavimu užsiimantys entuziastai, sniego kasimo ekspertai.

Pirmą dieną susiskirstėm į dvi komandas. Norintys galėjo gauti guminius batus ir viršutines neperšlapamas kelnes. Be to dar aprūpino pirštinėmis, šalmais ir iš banbukų ir virvių padarytais sniegbačiais „kandžiki“.

Tokiais ir panašiais keliukais nuėjom iki vieno užsnigto namelio, kurį reikėjo bent kiek atkasti.

Pačio namuko nenufotografavau, bet čia kitas pavyzdys kaip atrodo to miestelio pastatai. Jeigu niekas nieko nedaro, juos užgula iki trijų metrų sniego sluoksnis, o vietose, kur papusto, ir dar daugiau.

Sniego čia tiek daug dėl kalnu „sienos“, kuri sulaiko nuo jūros atslenkančius debesis, o šie per žiemą išmeta maždaug tris metrus sniego (palyginimui: Lietuvoje metinis kritulių kiekis nesiekia 1 metro).

Nors sniego gausybė, bet nėra šalta. Visą žiema laikosi apie nulį, todėl sniegas šlapias ir sunkus, pats tas ką nors lipdyti. Dienomis jis pastoviai tirpsta ir girdisi kaip šalia gatvių esančiuose šuliniuose čiurlena upeliai.

Bet grįžkime prie darbų. Čia jau antros dienos rytas. Šįkart visi buvome vienoje krūvoje.

Kiek pavyko važiavome, o paskui kelis šimtus metrų bridome iki to, į pusnį panašaus ir vargiai matomo namelio. Kadangi nešalta ir sniegas nėra purus, su sniegbačiais galima visai nesunkiai eiti. Kartais koja giliau įsmunka, bet iki pilvo neįlendi. Aišku, be sniegbačių būtų sudėtinga.

Buvom ant kalniuko, visa laiką matėsi gražus slėnio vaizdas.

Vienas iš kasėjų apžiūri namo būklę. Iš šitos pusės matosi tik sienos kraštelis, kitur kiek geriau, bet šiaip ar taip visur sniego mažų mažiausiai iki antro aukšto, ant stogo galima laisvai per pusnį užlipti.

Kitoje pusėje kyšo antro aukšto langas.

Svarbiausia nuvalyti stogą, kad jis neįlūžtų. Pirmiausia užlipo geriau šį darbą išmanatys ir padarė kelias aikšteles su aiškesnėm ribom. Mat sniego pusnys išeina apie metrą už krašto ir labai nesunku nugarmėti netyčiom į apačią.

Pagrindinis kasimo prietaisas yra plati šiūpėlė su dviem rankenom iš šonų. Jos nereikia kilnoti, tiesiog pakabini sniego ir nušliuožini jį kur reikia.

Kitas išradimas yra plastiko gabalai, kuriuos sukloji nuolydį turinčioj vietoj vieną po kito. Pradžioj paleidus sniego gabalą, jis pats nuvažiuoja tokiais linksmaisiais kalneliais į apačią.

Su pertraukėlėm padirbėjom apie 4 valandas. Gera mankšta, visi smagiai nusiteikę :)

Ant kaimyninio namo stogo taip pat virė darbas.

Štai kaip atrodė galutinis rezultatas. Jeigu sugrįžtumėt iki pirmos namelio nuotraukos, galėtumėt surasti kelis skirtumus.

 Šiam kartui gal pakaks. Kitam įraše papasakosiu apie nakvynę, vakaro pramogas, grįžimą ir truputį apie vietinių žmonių kasdienybę šiame sniego krašte.

Posted 2012/02/06 by linasd in Japonija

Tagged with ,

4 responses to “Sniego miestas Matsudai (1)

Subscribe to comments with RSS.

  1. Na su musu metro nesiekianciomis pusnimis nera net ko lygintis… :)

  2. O cia tai geras.Ziauriai geru emociju turejai patirti.
    :)

  3. Super :) Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad taip netoli nuo Tokijo (sąlyginai, aišku) tokios net Hokaidui gėdos nedarančios pusnys galėtų būti :)

    P. S. labai informatyvus blogas. Ar nesupyktum, jei nuoroda pasidalinčiau su moksleiviais ir kolegomis?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: