Iki, Pietų Korėja

Paskutinis įrašėlis iš Pietų Korėjos. Galvojau, kaip čia apibendrinti tuos tris mėnesius, bet nėra kada leistis į gilesnes analizes, tai parašysiu šiaip minčių kratinį, kas man labiausiai įstrigo.

Atrodo, kad trys mėnesiai yra pakankamai geras laiko tarpas apsišlifuoti pirmuosius įspūdžius ir pradėti jausti kuo gyvena vietiniai žmonės. Tamtyč atvykęs iš karto užsiprenumeravau dviejų Pietų Korėjos laikraščių naujienų RSS – Chosun Ilbo ir Korea Herald. Su pirmuoju truputį prašoviau, nes tik neseniai išsiaiškinau, kad jis stipriai konservatyvios dešiniosios pakraipos, todėl neskelbia nemažai įdomių liberalių ir kairiųjų naujienų. Kaip bebūtų, šie laikraščiai buvo bene geriausias informacijos šaltinis, nes… šiaip korėjiečiai studentai ne visada seka naujienas ir dažnai jų kažko paklausus jie tik gūžteldavo pečiais. Ypač kai mano korėjietiškas pažįstamų ratas susidėjo praktiškai vien iš studijuojančių arba inžineriją, arba tarptautinius santykius, todėl vidaus įvykiais jie nelabai domėjosi. O jeigu ir domėjosi, tai teko pastebėti, kad nebuvo linkę tų dalykų labai analizuoti. Pusiausvyrą pataisė jau nuo pirmų dienų per CS sutiktas Jun, kuris buvo be abejonės labiausiai kritiškai savo šalies atžvilgiu nusiteikęs korėjietis, kokį man teko čia sutikti. Be to, labai gerai kalba angliškai, todėl visada įdomu su juo pabendrauti. Vakar, susitikus jau paskutinį kartą prieš man išvykstant, pabandėm padaryti kelis apibendrinimus. Aš jam papasakojau, kas atkreipė mano dėmesį, ir klausiau, ar klystų, ar visgi jam pačiam irgi panašiai atrodo. Keli dalykai, kuriuos spėjom aptarti ir dėl kurių sutarėm (priklausomai nuo interpretacijos, juos galima vertinti kaip neigiamus, teigiamus arba neutralius; palieku šį suskirstymą pasidaryti patiems):

1) didelė dalis korėjiečių yra į pinigus orientuoti karjeristai. Jeigu pakalbi su aplinkiniais studentais, jie siekia dirbti prestižinėje didelėje kompanijoje (Samsung, Hyundai ir pan.), užimti geras pareigas ir uždirbti daug pinigų. Jeigu paklausi, ar jiems patinka jų profesiją, ką jie mokosi, atsako, kad nelabai, kad nuobodu, o būsimas darbas, kiek žino, irgi nelabai įdomus. Bet tai nesvarbu, nes pinigai viską pataisys.

2) iš to išplaukia kitas ypatumas: plačiai paplitęs noras prisitaikyti prie grupės, plaukti bendroje bangoje. Karjera yra tai, ko siekia visi, todėl to nevertinti yra kažkas negero. O kad darytum karjerą, turi baigti universitetą. Jeigu nenori to daryti, vėlgi esi kažkoks išsišokėlis. Pagrindiniai to formuotojai yra tėvai, kurie čia ypatingai spaudžia vaikus mokytis, samdo jiems papildomus mokytojus, kad tik atžalos išlaikytų egzaminus į prestižinį universitetą, o iš prestižinio universiteto atviresnės durys ir į prestižines kompanijas.

3) taip prieinam prie trečio dalyko: tėvų autoriteto. Neretai jaunų žmonių pasirinkimas ką jie veiks gyvenime yra nulemtas tėvų sprendimo, kurie labai susirūpinę savo vaikų pritapimu prie bendros visuomenės tvarkos. Viena iš to pasekmių yra didelis stresas jaunimo tarpe, kad šie neįgyvendins aplinkos užkrautų reikalavimų arba dėl to, kad jie veikia ne tai, ko patys norėtų, bet tai, ko iš jų tikisi tėvai. Pavyzdžiui, Pietų Korėjos jaunimas yra nelaimingiausias tarp visų OECD šalių, o pagrindinė mirties priežastis jaunimo tarpe yra ne ligos ar nelaimingi atsitikimai, bet savižudybės.

4) ketvirtas pastebėjimas susijęs su pirmu. Pagrindinis dėmesys Pietų Korėjoje yra sutelktas į ekonomikos auginimą, žmogaus teises paliekant antrame plane. Ypatingai daug nutikimų susiję su prasta darbininkų padėtimi, net ir didžiausiose kompanijose. Viena iš pastarųjų mėnesių naujienų yra elgesys su valytojais Hongik universitete.

5) nors korėjiečiai dirba labai daug, turi vos savaitę ar dvi apmokamų atostogų per metus ir moka mokesčius, socialinės apsaugos sistema mažai išvystyta. Daug pensinio amžiaus žmonių kažką dirba, kad prisidurtų pragyvenimui: užsiima prekyba, gamina maistą, renka iš gatvių kartoną makulatūrai, atsisėdę čia pat ant šaligatvio ruošia pardavimui žoleles, lupa česnaką, ir t.t.

6) korėjiečiai yra dideli savo šalies patriotai. Gal todėl šiaip kalbant su studentais sunku sulaukti kritiškesnio požiūrio apie tai, kas aplink dedasi. Dauguma ypatingai džiaugiasi korėjietiškų produktų populiarėjimu pasaulyje, kad užsieniečiai važinėjasi su Hyundai mašinomis arba žiūri Samsung televizorius (nepaisant to, kad šios kompanijos stipriai susiję su 4-tu punktu). Tikriausiai iš patriotiškumo atsiradęs ir ant visų maisto produktų esantis kilmės žymėjimas (tarkime, skaitai sausainių sudėtį, o ten: miltai (vietiniai), aliejus (atvežtinis), cukrus (vietinis) ir t.t.)

7) Pietų Korėja yra saugi šalis. Čia atvykęs pamiršti visas vaikščiojimo vienam naktiniame mieste baimes, daiktus palieki be priežiūros, nes jų niekas nenuneš, iš aplinkinių žmonių niekad nedvelkia agresyvumu, ir pan. Žinoma, nusikaltimų čia padaroma, bet jų nėra daug.

8 ) korėjiečiai pakankamai draugiški ir šilti žmonės, su jais nesunku giliau įsibendrauti, tapti draugais. Lyginant su buvimu Japonijoje, korėjiečiai pasirodė žymiai paprastesni ir nuoširdesni.

Gal pakaks… Kaip minėjau, čia tik mano pastebėjimai, kuriuos bandžiau, kiek išėjo, aptarti ir su aplinkiniais korėjiečiais ir dėl kurių jie pritarė. Aišku, to, ką čia surašiau, nereikėtų absoliutinti; situacijų ir žmonių būna labai įvairių.

Pabaigsiu Seulo vietų penketuku, kurias rekomenduočiau aplankyti čia atvykusiems:

• Hongik universiteto rajonas – bene subkultūriškiausia ir jaunatviškiausia Seulo vieta;
• Čongėčon kanalas – daug įdomybių jo pakrantėse: Dongdemun, Seulo sendaikčių ir dar keli kitokie turgūs, Insadong gatvė, o ir šiaip žalesnis kampelis viduryje miesto;
• Invangsan kalnas – gera mankšta ir daug gražių vaizdų viršūnėje;
• Gangnam rajonas – Seulo prabanga ir skurdas;
• Namdemun turgus ir Miongdong gatvė – mėgstantiems pasigrūsti žmonių minioje ir pasidairyti į visokiausius niekučius.

Atrodo, kad sėkmingai įvykdžiau pažadą pateikti minčių kratinį :) Tokia gaida ir užbaigsiu šį blogo etapą. Ačiū skaičiusiems, tikiuosi, kad patiko, o dėl naujų įrašų negaliu nieko pažadėti. Manau, kad anksčiau ar vėliau jų turėtų būti.