Mokytojų diena

Apmušęs kelis neatidėliotinus reikalus, pagaliau galiu skirti pusvalanduką parašyti kelias naujienas. Tiesa, jos jau spėjo kiek pasenti, nes papasakosiu apie sekmadienį buvusią mokytojų dieną, kuri čia minima ir universitetuose. Bet iš pradžių dar apie porą kitų korėjietiškų švenčių.

Pirmoji – tėvų diena, buvusi užpraeitą savaitgalį (gegužės 8-tą). Jos metu vaikai tėvams dovanoja gėles (parduotuvės, kaip ir per Vait dei, buvo nukrautos paprastesniais ir įmantresniais gėlių “kašikėliais“) arba kokius nedidelius dalykėlius.

Antroji – pilnametystės diena, kasmet minima trečią gegužės pirmadienį (šiemet – gegužės 16-tą). Jos metu sulaukusieji 20 metų gauna dovanų, kai kurie sudalyvauja tradicinėje “įšventinimo“ ceremonijoje (čia vienas video), o dalis tiesiog naudojasi galimybe daryti tai, kas būnant nepilnamečiu buvo nelegalu – eina į barus gerti arba išsinuomoja nakčiai viešbučio kambarį.

Bet grįžkime prie mokytojų dienos. Bent jau Chung-Ang’e yra tradicija tądien fakulteto dėstytojams ir studentams praleisti bent kelias valandas kartu, dažniausiai einant pavakarieniauti į restoraną. Šiemet pasibuvimas vyko kiek kitaip nei įprasta, nes buvo suorganizuotas lipimas į kalną ir dieninis pasisėdėjimas restorane.

Iš ryto susitikom prie sutartos metro stotelės ir padarę mažą mankštą patraukėme į kalną.

Kalniukas nebuvo didelis - 300m aukščio. Studentų susirinko gal kokie 25, o dėstytojų berods 6. (dešinėje - mažas laukinių ir naminių žolių turgelis)

Pats kalnas labai gražus ir ramus, daug žalumos, brūzgynų, paukščių, voverių...

Voverės tai tokios juodos ir, aišku, vikrios :) (nuotrauka ne mano; autorius nežinomas)

Jau belipant į kalną pasimatė nemažai kolektyvinių darželių.

Jų derlių čia pat ir pardavinėjo.

Toliau kalniukas tapo vis statesnis

ir netrukus pasiekėm beveik pačią viršunę. Tiesa, atsivėrę vaizdai dėl neskaidraus oro nebuvo įspūdingi.

Palypėjus dar truputį aukštyn, pasiekėm aukščiausią tašką. Viršus visas apaugęs medžiais, nieko aplink nesimatė.

Kurį laiką pasėdinėję, kitu keliu leidomės žemyn. Šįkart jokių laiptelių, reikia eiti išmintais takais.

Apačioj dar daugiau daržų, kai kurie su šiltnamiais ar mažais nameliais.

Dauguma auginamų augalų buvo žinomi. Nustebino tik šios kaktusų lysvės.

Kalno papėdėje visi sulindom į korėjietiško maisto restoraną. Ant stalo laukė staigmena - neaštrūs kimči, kurių skonis beveik lygiai toks pats kaip lietuviškų raugintų kopūstų. Trūksta tik kmynų aromato.

Kitas lig šiol neragautas valgis buvo sezamų sriuba su makaronais (들깨수제비 - dulge sudžėbi). Skonis pakankamai švelnus, tarsi skystos avižinės košės.

Porą valandų pasisėdėję, skaniai prisivalgę ir smagiai paplepėję, išsiskirstėm kas sau. Pabaigai galima pridurti, kad pasisėdėjimai su dėstytojais čia vyksta ir dažniau, po paskaitų tiesiog einant kur nors pavalgyti.