Koendžio odori

Viena svarbiausių švenčių Japonijoje rugpjūčio mėnesį yra Bon – tarsi Vėlinių atitikmuo. Tęsiasi ji kelias dienas, tačiau nėra vieno sutarto laiko, todėl pradžia ir pabaiga priklauso nuo regiono arba kiekvieno asmeninio patogumo. Paprastai Bon metu aplankomi giminės, keliaujama tvarkyti kapų. Tikima, kad tomis dienomis mirusiųjų dvasios grįžta pas gyvuosius, todėl atliekamos įvairios jų priėmimo apeigos, o gale šventės – išlydėjimo. Bent man Bon labiausiai siejasi su filmu Aruitemo Aruitemo, kuris pasakoja ne tiek apie šventę ir jos tradicijas, kiek apie ta proga vykstantį kelių kartų šeimos susitikimą. Gražus filmas, rekomenduoju.

Vienas iš pagrindinių Bon pabaigos akcentų yra specialūs šokiai, vadinami tiesiog „Bon šokiais“ (bon odori). Anksčiau jie turėjo religinę prasmę, bet ši nyksta ir šokiai lieka labiau kaip šventė, vasariškas karnavalas. Kiekvienas regionas turi savitas tradicijas, muziką, judesius. Per šokį pavaizduojama buitis, ūkio darbai, perteikiami įvairūs simboliai. O kur dar speciali apranga… Žodžiu, jeigu gilintis, galima daug visko atrasti ir sužinoti.

Viena iš Bon šokių atmainų yra Ava odori, kilusi iš Tokušimos – pietinės Japonijos prefektūros. Ten vykstantis festivalis sutraukia tūkstančius šokėjų ir virš milijono žiūrovų. Kad nereikėtų važiuoti kelių šimtų kilometrų, panašų festivalį galima pamatyti ir Tokijuje, Koendžio rajone, kiekvienų metų rugpjūčio pabaigoje.

Štai po tokios įžangos priartėjau prie įrašo tikslo – pasakyti, kad vakar buvau Koendžyje ir parodyti, ką šventės metu pamačiau :)

Šokiai vyksta į pavakarę, bet sujudimas jaučiasi kelios valandos prieš tai. Gatvėse pilna žiūrovų, šokėjų, eismą reguliuojančių policininkų.

Šokio trupės eina ratais gatvėmis nustatytu maršrutu, todėl kai kurie žiūrovai įsikuria ant šaligatvių, leidžia laiką kažką kramsnodami arba gurkšnodami.

Prekybininkų pilna ant kiekvieno kampo, pardavinėja visokiausius užkandžius. Nuotraukoje: virtos sojų pupelės ankštyse ir šaltas agurkas ant pagaliuko.

Be pačių šokių gatvėse galima pamatyti ir kitokių pasirodymų, pavyzdžiui, žonglierių.

O čia šokėjai laukia starto.

Žiūrovai irgi pasipuošę – šeimynėlė su jukatom.

Koendžis žavingas savo subkultūromis, tarp kurių aktyviausi pankai, taip pat besisukinėjantys po šventę.

Ir štai patys šokiai. Kiekviena grupė pašoka nustatyta atkarpą, tada paeina iki kitos, vėl pašoka ir taip nukeliauja gatvėmis nemažą ratą. Žiūrovams telieka stovėti ir stebėti pro juos slenkančią eiseną.

Tik tiek, kad tas stebėjimas dėl baisinės žmonių grūsties yra ne toks jau ir paprastas. Nebent per kaimyno iškeltą telefoną :)

…arba radus būda pakilti aukščiau virš žemės.

Visos gatvės netoli tų, kuriomis keliauja šokėjai, būna su panašiais kamščiais kaip ir čia.

Šventė suteikia gerų emocijų visiems, bet įtariu, kad smagiausia patiems šokėjams.

Liko nepapasakota apie muziką. Ją groja kiekviena trupė atskirai, bet bendras skambesys visų gana panašus, su daug būgniško ritmo ir fleitų čiurlenimo. Geriausia bus patiems išgirsti, o ir šokius pamatyti: