Čičibu, Nagatoro ir Kavagoe   3 comments

Gal jau pastebėjot, kad nepraleidžiu galimybės įsivelti į visokias savanoriškas veiklas, už kurias galima gauti įdomios patirties, susitikti su naujais žmonėmis arba pakeliauti. Šis savaitgalis praėjo būtent tuo ir užsiimant. Viskas prasidėjo nuo laiško, kurį universitetas persiuntė užsienio studentams. Jame kvietė paskirti porą dienų įvertinant turistinius maršrutus ir už tai siūlė apmokėti kelionės bei gyvenimo išlaidas. Pagalvojau, kad būtų visai įdomu ir užpildžiau anketą. Po kiek laiko gavau atsakymą, kad esu atrinktas, todėl šeštadienį anksti ryte nuvykau į sutartą vietą ir susitikau su dar 14 kitų keliautojų-savanorių, kurių dauguma buvo iš Kinijos ir Korėjos. O kas buvo toliau, papasakos nuotraukos :)

Sėdę į traukinį ir pakeitę kelias linijas per maždaug dvi valandas nudardėjom iki Čičibu miesto, esančio apie 70 km į vakarus nuo Tokijo, Saitamos prefektūroje.

Miestelis ramus, pakankamai tipiškai japoniškas. Lynojo, todėl žmonių nebuvo daug, bet paskaičius internete atrodo, kad tai pakankamai turistinė vieta - per metus ją aplanko apie 4 mln. keliautojų. Aplink neaukšti kalnai, kurių per rūką nesimatė, daug šventyklų ir kitų įdomių vietų.

Mūsų apsilankymo tikslas buvo įvertinti įvairius turistinius taškus, pakomentuojant, kas gerai, o ką reikėtų tobulinti. Tam tikslui gavome po storoką aplanką, kurį visas dvi dienas ir pildėme. Tarkime, prieiname prie ženklo, kuris rodo kelią į stotį ir žymime, ar jis lengvai matomas, ar suprantamas, ką galima pakeisti ir pan.

Bevaikštant atėjo pietų metas, todėl užsukome į vieną „soba“ makaroninę užkąsti. Turiu pasakyti, kad už pastangas pripildyti visus aplanko lapus gerai atsilygino, nes abi dienas valgėme tikrai skaniai :) Čia pirmam plane grikiniai soba makaronai, o tolėliau indas su kelių rūšių marinuotom daržovėm ir viena virta bulve.

Desertui japoniškas saldumynas - saujelė ryžių, apvyniota saldžia pupelių uogiene.

Netoliese buvo ir kita makaroninė labiau skubantiems.

Po Čičibu miesto sekė už kelių kilometrų esanti mažesnė gyvenvietė Nagatoro. Irgi ramus gražus miestukas prie upės. Įvertinę jo turizmo informacijos centrą ir lankstinukus, patraukėme iki kalnų.

Pakeliui apžiūrėję dar kelias informacines lentas, priėjom štai tokius neaišku kur vedančius lynus ir prie jų prikabintus vagonėlius.

Užvežė mus visus į 450 metrų aukštį, nuo kur atsivėrė lygiai toks pats paslaptingas, rūkais apgaubtas vaizdas. Taip pat aptikome ir visai nemažai pažliugusio sniego.

Paaiškėjo, kad kalnas ten toliau kyla aukštyn, o jo šlaitai apsodinti šimtais slyvmedžių, kaip tik pradėjusių žydėti.

Priminė Kurosavos filmo Sapnai paskutinę dalį, kur tokie pat šlaitai pražysta sakuromis.

Lyg būtų maža vaizdo, visas kalnas kvepėjo saldžiu svaigoku slyvų žiedų kvapu. Keistas derinys: kalnas, sniegas, rūkas, žydinčios slyvos, jų kvapas... Paliko įspūdį.

Nusileidę nuo kalno nužygiavome iki čia pat papėdėje esančios šventyklos, išpuoštos spalvotais drakonais.

Vienas iš įėjimo sargų.

Vartų vaizdas nuo laiptų viršaus.

Diena tuo beveik ir baigėsi. Grįžome iki Čičibu miesto, kur su autobusu vėl užvažiavom ant kalno, šįkart į viešbutį. Apgyvendino pusiau japoniškuose, pusiau vakarietiškuose kambariuose.

Pora vaizdų iš balkono su naktine miesto panorama.

Čia gal ir stabtelsiu, kad nebūtų kilometrinis įrašas. Tęsinio laukite rytoj :)

Posted 2012/03/12 by linasd in Japonija

Tagged with

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: