Name kaip lauke

Japoniškų namų šildymo ypatumai yra vienas iš labiausiai stebinančių dalykų ne tik mane, bet ir daugelį čia atvykusių užsieniečių. Trumpiau apsistojantys tai įvertina kaip egzotiką, o ilgiau gyvenantys pradeda stipriau ar silpniau keiksnoti. Paskaičius japoniškus blogus paaiškėja, kad prie besistebinčių prisijungia ir užsienyje ilgesnį laiką pabuvoję japonai. Tad kas gi čia tokio ypatingo? Pasakojimą pradėsiu nuo klimato ir trupučio istorijos.

Didžioji dalis Japonijos išsidėsčiusi subtropiniame ir vidutinių platumų klimate. Vasaros čia karštos ir drėgnos, o žiemos žvarbios, kai kur su minusinėm temperatūrom ir kalnais sniego. Atrodytų, kad prisitaikydami prie to, vietiniai gyventojai turėjo stengtis pasistatyti jaukius, tiek nuo šalčio, tiek nuo karščio apsaugančius namus. Deja, tai lig šiol nepavykę padaryti.

Senosios japoniškos pirkios buvo dūminės, su viena didele gyvenamąja patalpa, kurios viduryje įrengta laužavietė, o stoge tarpas dūmams. Kad vyktų aktyvesnė cirkuliacija ir oras iš apačios greičiau dūmus neštų į viršų, namas būdavo truputį pakeltas nuo žemės. Vasarą tas pats oro judėjimas šiek tiek atvėsindavo.

Didikų namuose kažko ypatingesnio nebuvo išrasta. Namus statydavo plonomis medinėmis sienomis, duris darydavo iš popieriaus, šildymui naudodavo nedideles medžio anglimi kūrenamas krosneles ir įvairius šildytuvėlius, pridėtus žarijų. Šie išradimai plačiau paplito tarp paprastų žmonių prasidėjus Japonijos modernizacijai XIX a. antroje pusėje, tačiau kaimuose kai kur vis dar galima rasti pusiau dūminių namelių su atvira laužaviete.

Kitas nuo seno šildymui naudojamas prietaisas yra kotacu – antklodėmis apklostytas žemas stalas su viduje įrengtu šildytuvu. Ankstyvuosiuose būdavo pridėta žarijų, o šiuolaikiniuose įrengtas elektra kaitinamas elementas. Šaltame kambaryje visi sukišdavo kojas po stalu ir taip leisdavo žvarbias dienas. Dabar lygiai taip pat sėdima ir žiūrima televizorių arba valgoma vakarienė.

Jeigu šiltus žiema ir vėsius vasarą namus buvo sunku pastatyti senesniais laikais dėl medžiagų ir žinių trūkumo, moderniojoje ir turtingojoje Japonijoje tai padaryti yra visai paprasta, ar ne? Taip maniau gan ilgą laiką, nes tiesiog netekdavo pabuvoti eiliniame japoniškame name. Iš pradžių gyvenau bendrabutyje, kurio nedidelį kambariuką nesunkiai prišildydavo palubėje kabantis kondicionierius-šildytuvas. Tada teko kelias dienas žiemos viduryje praleisti sename name atokioje Japonijos vietoje ir nakvoti kambaryje prie +3 temperatūros. Galvojau, kad čia išimtis, bet po to sekė dar kelios panašios patirtys ir su naujesniais namais. Per paskutinį pakeliavimą Kansai regione vėl teko žvarbti modernių daugiabučių šiuolaikiškai įrengtuose butuose. Be viso to tenka prisiklausyti butus nuomojančių pažįstamų pasakojimų, kaip jie stengiasi iškęsti japonišką žiemą. Mano laimei, gyvenu itin retos konstrukcijos name, kuriame įrengti radiatoriai ir centrinis šildymas, todėl su šaltais kambariais susiduriu kone tik keliaudamas.

Japoniški namai šalti dėl daugelio priežasčių: plonos sienos, mažai arba visai nenaudojamas sienų, lubų ir grindų apšiltinimas, vienstikliai sandariai neužsidarantys langai, tarpus turinčios lauko durys. Net ir prabangiau atrodantys namai, kurių statybai panaudotos brangesnės medžiagos, paprastai neturi jokios apsaugos nuo ekstremalesnių oro sąlygų ir tiek šaltis, tiek karštis lengvai patenka į vidų. Tačiau tai nereiškia, jog su tuo nekovojama. Japonai išradę daugybę prietaisų prietaisėlių, kurie šildys, šaldys, sugers drėgmę arba drėkins orą. Tam išleidžiama daug pinigų tiek pačius prietaisus perkant, tiek ir mokant už jų sunaudojamą elektrą arba kurą, kai tuo tarpu visos pastangos eina perniek, nes oras iš lauko greitai patenka į namo vidų. Keli japoniškų išradimų pavyzdžiai:

1) Kondicionierius-šildytuvas – pagrindinis elektros rijikas gyvenamuosiuose namuose. Vasarą pučia šaltą orą, žiemą – šiltą. Paprastai po tokį būna pakabinta visuose pagrindiniuose kambariuose, bet kartais tik pagrindiniame. Kadangi jie labai sausina orą, tuo pačiu įjungiamas ir oro drėkintuvas.

2) Žibalinė krosnelė. Nepatogi, nes sudegina kambaryje deguonį ir skleidžia žibalo kvapą. Iš kitos pusės, žibalas pigesnis nei elektra, todėl jas daug kas naudoja. Tokijuje ir kitur galima vis pamatyti važinėjantį žibalovežį, kuris sustoja prie namų, iš ten išbėga gyventojai su kanistrėliais ir pasipildo kelioms dienoms kuro atsargas.

3) Elektriniai šildytuvai.

4) Elektrinės antklodės ir kilimėliai. Antklodes naudoja miegant, o kilimėlius pakloja kambariuose.

5) Kotacu stalai.

6) Karšto vandens pūslės arba buteliai, kuriuos kiša po miegamajame įšalusiomis antklodėmis.

7) Specialūs šilti rūbai.

8) Futonai – stori čiužiniai ir užklotai.

9) Cheminių reakcijų šildytuvai. Juos galima įsidėti į kišenes arba prisilipinti po rūbais.

10) Karštos vonios. Į jas einama vakare, sušilti prieš miegą. Įprasta japoniška vonia yra trumpa ir joje reikia sėdėti sulenkus kojas.

11) Šildomi klozetų dangčiai. Viena iš palaimų įšalusiame tualeto kambarėlyje.

Kaip matyti, japoniškas šildymas yra strateginis – tam tikrose vietose, o ne visame name. Taip pat šildoma tik tam tikru metu, o likusį laiką name būna panaši temperatūra kaip lauke. Kad nereikėtų iš darbo grįžti į įšalusius namus, šildytuvus galima užprogramuoti įsijungti tam tikru metu arba įjungti/išjungti internetu per išmanųjį telefoną. Bet… jeigu namas kažkiek ir įšyla, ant šaltų langų ir sienų greitai darosi kondensatas.

Yra daug teorijų, kodėl japoniški namai yra būtent tokie. Vieni mano, kad pagrindinė priežastis slypi kultūroje. Tradicinė šintoizmo religija akcentuoja ryšį su gamta, metų laikais, todėl tikras žiemos pajautimas ir yra tada, kai ją reikia bent truputį kęsti, o ne sėdėti šiltuose namuose. Budizmas taip pat palaiko asketiškumą ir kentėjimą. Galiausiai yra nenoras keistis, siekis išlaikyti esamas tradicijas ir manymas, jog japoniški namai yra geri kokie yra.

Iš kitos pusės turime struktūrines priežastis. Išskyrus pačią šiauriausią Hokaido salą, Japonijoje namams nekeliami apšiltinimo reikalavimai ir valdžia, atrodo, tam visai neskiria dėmesio. Beveik visi namai statomi samdant kompanijas, kurios siekdamos sumažinti kaštus stengiasi pastatyti kuo pigesnį namą ir pasinaudodamos reikalavimų nebuvimu nedaro apšiltinimo. Tuo tarpu daugelis japonų nesidomi tokiais subtilumais, kaip šiluminės varžos arba apskritai nežino, kad namai gali būti kitokie, nei kad jie patys užaugo. Centrinis šildymas Japonijoje yra didelė retenybė ir su juo susidūrę daugiausiai tik tie, kurie pagyveno Europoje, Šiaurės Amerikoje ar kituose vėsesniuose kraštuose.

Žvelgiant į istoriją, panašu, kad dar ilgai daugelyje japoniškų namų žiemos prabėgs palindus po šiltu stalu ir gėrintis iškvepiant atsirandančiu garu.

Norintys pasiskaityti daugiau, galite pradėti nuo šių trijų straipsnelių:

• A winter’s tale: cold homes, poor lives in wealthy Japan
• The cold and the kotatsu
• A Japanese Cold House