Kamakura

Šį savaitgalį trečią kartą pabuvojau Kamakuroje – miestelyje, kuris turi ilgą ir turtingą istoriją, o prieš maždaug 800 metų buvo ir Japonijos sostine. Išsidėstęs prie vandenyno pakrantės, apsuptas kalvų. Nuo Tokijo tik apie 50 km, todėl labai tinkamas dienos išvykai.

Pirmą kartą Kamakuroje buvau prieš maždaug penkerius metus, antrą – prieš daugiau nei metus, kai numyniau su dviračiu. Abiem kartais labai daug neturistavau, todėl nepamačiau daugumos didžiųjų miestelio įžymybių. Tuo tarpu per šią išvyką teko kaip tik kuo daugiau pamatyti lankytinų objektų, nes ją organizavo ta pati turizmo tyrimų kompanija, su kuria ne pirmą kartą kažkur važiuoju.

Scenarijus tas pats: grupelė užsieniečių apeina vietos įžymybes, apžiūri kaip jos ir apskritai visa miestelio aplinka pritaikyta turistams, užpildo anketas, papasakoja įspūdžius ir važiuoja vakare namo. Visas išlaidas padengia kompanija, todėl tereikia turėti laisvą dieną. Be to, maršrutai būna ne tik į visiems žinomas vietas, bet ir mažus atkampesnius kaimelius, į kuriuos net nesugalvotum pats nuvažiuoti.

Tik atvykę į Kamakurą išbandom autobusą. Grupelė pasitaikė įvairi, su atstovais iš Kinijos, Pietų Korėjos, Meksikos, Tuniso, Amerikos ir, aišku, Lietuvos.

Visą diena turėjom pakeleivį lietų.

Kamakura turi nebrangų dienos bilietą, su kuriuo galima kiek nori važinėtis vietiniais autobusais ir traukiniais. Tik tiek, kad jis visiškai nereklamuojamas ir informacija ant jo tik japoniškai.

Kamakuroje galybė šventyklų, per dieną gal tik pusę labai pasistengus galima apžiūrėti. Visos kažkuo ypatingos: tai seniausia, tai didžiausia, tai įtakingiausia, tai turi kažkokią reikšmingą relikviją. Pirmoji tądien aplankyta vadinosi Kenčioji. Joje įsikūręs seniausias Zen budizmo vienuolynas Japonijoje.

Namelis su Buda.

Raižiniai su angelus primenančiomis sparnuotomis būtybėmis „tengu“.

Vienuolyno pastatai. Viduje kaip tik vyko kažkokios apeigos su monotoniškais giedojimais ir būgnelių bumbsėjimais.

Zen kiemelis su prabangiais vartais.

Kita šventykla buvo su ilgu pavadinimu Curugaokahačimangu, kas išsiverstų kaip „gervių kalno Hačiman (karo dievybės) šventykla“. Ji viena iš labiausiai lankomų Kamakuroje, žmonių ir per lietų buvo pakankamai, kad susidarytų spūstys.

Netoli įėjimo esančioje pavėsinėje sėdėjo muzikantai ir pradėjo groti kažkur girdėtą melodiją. Apėjus iš kitos pusės paaiškėjo, kam čia ta muzika skirta.

Link šventyklos traukė tradicinė vestuvių procesija.

Tiek ji, tiek muzika priminė dalį iš Kurosavos filmo „Sapnai“, kurioje pavaizduotos lapių vestuvės:

Tuo pačiu kita įsimintina muzikinė ištrauka iš to pačio filmo, tik šįkart su laidotuvių maršu:

Bet grįžkime į Kamakurą…

Dar viena šventykla. Jos pavadinimas paprastesnis – Hokokudži. Išvertus reikštų „patriotizmo šventykla“, bet kodėl taip vadinasi, nesužinojau.

Kitas jos pavadinimas yra „bambukų šventykla“, nes savo teritorijoje turi didoką bambukų giraitę.

Kapinaitės su urnom olose.

Vieno iš pastatų stogelis.

Ir, žinoma, kaip gi be nepriekaištingo vidinio kiemelio.

Paskutinis dienos taškas buvo Kotokoin šventykla. Pačios jos nelabai ir pamatėm, nes visi lankytojai čia užsuka praktiškai tik dėl didžiulės (daugiau nei 13 m aukščio) bronzinės Budos statulos.

Statula tuščiavidurė, norintys patirti nušvitimą gali (už papildomą mokestį) pro specialius vartelius užeiti ir į Budos pilvą.

Po Budos lietus tik dar labiau sustiprėjo, pradėjo temti, todėl nutarėm, kad šiai dienai užteks.paskelbėm kelionės pabaigą.

Visur vaikščiojom grupele, tekdavo vieniems kitų laukti, todėl per dieną labai daug ir nepamatėm. Pačios Kamakuros gatvelėmis taip pat beveik nepavyko pavaikštinėti. Nepaisant to, kelionė buvo tikrai įdomi. Ypač bambukų šventykla pasirodė išskirtinė. Jeigu būsite Tokijuje, verta paskirti dieną išvykai. Gal iki to laiko patobulins pagal mūsų grupelės komentarus lankstinukus, žemėlapius, padarys užrašų angliškai ir bus lengviau viską surasti bei apžiūrėti :)

Kamakuros katinas ir jo dviratis su ratais-malūnėliais.