Hinohara

Pastarąsias dvi dienas praleidau pačiame Tokijo pakraštyje – vakaruose esančioje Hinoharos savivaldybėje. Ji visiškai nepanaši į tankiai apstatytas centrinio Tokijo lygumas. 93% ploto dengia miškai, daug stačių kalvų, tarp jų siauri upių išvagoti slėniai, kur išsibarstę gyventojų nameliai ir nedideli daržų lopinėliai. Nors savivaldybės plotas nemažas, bet gyventojų tik apie 2500, o ir tie patys senstantys ir nykstantys. Per 40 metų jų sumažėjo dvigubai, dabar daugiau nei pusė yra pensininkai, jaunimas išmigravęs į visai netoliese esančias judresnes Tokijo dalis. Įprasta bevažinėjant pamatyti nemažai apleistų namų arba tarp vietinio autobuso keleivių beveik tik senyvus žmones. Darbų taip pat trūksta, nes anksčiau gyvavusi miškininkystė ir medienos pramonė gerokai sunykus negalėdama konkuruoti su importuojama pigesne mediena, turizmas silpnas, žemės ūkiu verstis sunku. Kažkiek iš kalnų išgaunama akmenų statybų pramonei, bet aktyvesnės vietinės ūkio šakos kaip ir nėra. Iš kitos pusės Hinohara turi daug gražios gamtos ir pasistengus galėtų privilioti iš čia pat esančio Tokijo būrius turistų, kurie atvyktų savaitgaliui pailsėti nuo miesto darbų.

Kelionę organizavo ta pati kompanija, su kuria važiuoju jau ne pirmą kartą. Vėl būrys užsieniečių studentų, vėl klausimynų pildymas ir pasikalbėjimai apie tai, kas gerai, o kas nelabai. Grupė pasitaikė nemaža, apie 20 žmonių, didžiuma iš Kinijos ir Taivano, po porą iš Korėjos ir Tailando ir kelis iš kitų šalių. Kelionės planas aktyvus: tai miško takeliais kelis kilometrus nueiti, tai į kalną kopti. Bet maitino skaniai, apnakvindino patogiai, o tarpuose ir ramesnių veiklų prigalvojo, todėl grįžau namo labiau pailsėjęs nei nusivaikščiojęs.

Iš Tokijo išvažiavom visai ryte. Iš pradžių kiek pavyko nuriedėjom traukiniu iki Musaši-Icukaiči stotelės, o nuo ten dar apie valandą teko vis aukštyn kylančiu keliu per kaimelius pavažiuoti autobusu. Galiausiai užkopę į vieno kilometro aukštį pasiekėme tos dienos tikslą – Tomin no Mori (išsiverstų kaip „Miestiečių miškas“), kur įsikūrusi tarsi girininkija, tarsi edukacinis centras. Jo darbuotojai paprašius pavedžioja po mišką, papasakoja apie vietinius augalus ir gyvūnus, o čia pat esančiame restoranėlyje galima pavalgyti tradicinių valgių, į dalį kurių įdėta aplink surastų valgomų kalnų žolių. Atvykus buvo pietų metas, todėl ir pradėjome nuo maisto. Gavau visokių virtų ir marinuotų daržovių, tofu, ryžių, sriubą su žalėsiais ir grybais, konjaku drebučių (apie juos išsamiau vėliau) ir desertui skiltelę persimono bei vieną vynuogę.

Po pietų išėjom iš lėto pasivaikščioti vienu iš miško maršrutų. Jis paprastas, kopimo į kalną beveik nėra, visur tvarkingi takeliai.

Einant vis stebėjausi, kiek darbo čia žmonės įdėję: išlyginti šlaitai, vienas šonas sutvirtintas, kitur padaryti atitvėrimai, sienelės gražiai iš akmenų sudėliotos, kai kur įrengti tilteliai. Ir taip ne tik čia, bet ir visur kitur, kur važiavom. Į kalnus per daug neįlįsta, bet prie slėnių pritaikymo gyvenimui padirbėta kaip reikiant.

Pro proskyną atsivėrę vaizdai:

Takelis privedė prie nedidelio krioklio ir tilto.

Nuo čia jau patraukėm atgal. Sugrįžę iš kur išėjom, užsukom į vieną iš pastatų. Jame pirmame aukšte įrengtos nedidelės medžio dirbtuvės, o antrame – pramoga atvykėliams „pasigamink pats“. Davė medžio sulipdyti dėžutę-pieštukinę, o paskui su siaurapjūklio staklėmis leido išsipjauti norimą gyvūno ar ko kito trafaretą dėžutės papuošimui. Pasijauti kaip per darbų pamoką.

Čia pat gamina ir medžio baldus, inkilus paukščiams ir kitokius daiktus, bet, kiek paklausinėjau, visa tai labiau supažindinimas su medžio apdirbimu atvykstančioms mokinių ekskursijoms arba šiaip miestiečiams, nei kad pilnavertis verslas.

Palikome Tomin no Mori jau vakarėjant, o kol autobusu nuvažiavome iki nakvynės vietos, buvo visiškai sutemę. Nakvojome neva aukščiausiai (700 m. virš jūros lygio) įsikūrusiame Tokijo viešbutyje. Jis tradicinio japoniško tipo, kas reiškia, jog kambarių grindys iš šiaudinių tatamių, baldų nėra, tik nedidelis staliukas, sienos medinės, durys popierinės, šildytis reikia žibaliniu šildytuvu, kurį išjungus kambaryje per pusvalandį temperatūra patampa beveik tokia pati kaip lauke. Pabūti vienai nakčiai savaip egzotiška, bet gyventi ilgesnį laiką kažin ar norėtųsi. Na, nebent vasarą.

Kelios nuotraukos pasivaikščiojus anksti ryte:

Atsisukus į pakalnę atsiveriantys vaizdai:

Buvau užkopęs ir aukštyn į kalną. Pakeliui radau daržą su apšerkšnijusiais ridikais, o galiausiai tiesiog mišką.

Bet reikia grįžti į ankstesnį vakarą ir parodyti vakarienę. Ji vėl tradicinė japoniška ir atrodė tikrai įspūdingai.

Kelių rūšių marinuotos daržovės, konjako drebučiai, kepti grybai, tofu, virtos bulvės, rūgščios marinuotos slyvos, kalnuose rasti grybai ir žalumynai kepti tešloje (tenpura) ir dar nuotraukoje nesantys ryžiai bei miso sriuba. Viskas labai skanu, ėjau net recepto vienų daržovių klausti.

Prieš vakarienę paaiškino, kokius kalnų augalus mes čia valgysime.

Pusryčiai kiek panašūs, tik su mažesnę įvairove (vėl nėra nuotraukoje ryžių ir miso sriubos):

Pusę aštuonių lipome atgal į apačioje esančią autobuso stotelę. Pakeliui užtikta medienos pašiūrė su tipiška japoniška (ne)tvarka:

Autobusu pavažiavom keliolika minučių iki namelio, kur buvo praktinis dienos užsiėmimas – anksčiau minėto konjako drebučių gaminimas. Jie daromi iš augalo, vadinamo leopardiniu amorfofalu, į didelę bulvę panašios antrametės arba trečiametės šaknies. Ši nuplaunama, nulupama, sutarkuojama į vandenį, verdama kol sutirštėja, atvėsinama užpylus šaltu vandeniu, supjaustoma ir dar kurį laiką paverdama. Galutinis rezultatas yra ryškaus skonio neturinti drebučių masė, kurią valgo su sojų padažu, miso, imbieru, vasabi krienais ar kitokiais padažais.

Aplinkiniai vaizdai:

Mus lydėjęs vietinis gidas atnešė parodyti čia miškuose paties padarytą meškos nuotrauką:

Palikę konjaką vėsti ir stengti (vėliau gavom lauktuvėms po gabalą jo namo parsivežti), pėsčiomis paėjome iki nedidelės užeigėlės, kur pavalgėme savo paskutinius kelionės pietus.

Gavau kepto kviečių glitimo (麩, fu), marinuotų daržovių, tirštos sriubos su tofu, grybais ir daržovėmis bei tik ką aprašyto konjako.

Po pietų priėjau prie užeigėlės šeimininkų, padėkojau, kad čia dėl manęs vieno reikėjo atskirai vegetariškus valgius gaminti ir gavau atsakymą, kad nieko tokio, jie patys mėsos beveik nevalgo ir pagamino patiems įprastų kasdienių patiekalų.

Pilnais pilvais vėl sėdom į autobusą ir riedėjom apžiūrėti kitos Hinoharos įžymybės – Hosavos krioklio. Iki jo vėl pora kilometrų kalvų apsuptais ir rudeniškai spalvingais takeliais.

Krioklys nemažas, bet iš nuotraukų sunku dydį įvertinti. Gal sekanti padės geriau suprasti mastelį.

Viena iš kelionės užduočių yra įvertinti turistinius užrašus, ženklus, nuorodas. Prie krioklio buvo tokia informacinė lenta:

Nuo krioklio grįžom tuo pačiu takelių į stotelę ir važiavom jau iki paskutinio dienos taško – Kanoto tarpeklio. Išlipus reikėjo paeiti pora kilometrų per kaimelius. Nors namai skirtingi, situacija ta pati: truputis lygumos su daržais arba sodais, o jai pasibaigus iš karto prasideda itin status medžiais apaugęs kalnas.

Tokiose vietose parduotuvėlių nėra, vietoje jų atvažiuoja sunkvežimiukas su prekėmis:

Vienas iš minėtų apleistų pastatų:

Pakeliui pamatyti gamtos vaizdai:

Pats tarpeklis nėra labai didelis. Tiesiog tarp dviejų stačių uolų yra vandens išgraužtas tarpas. Einant pakraščiais galima įlįsti vienoje tarpeklio pusėje ir pakopinėjus visokiais įrengtais laipteliais ir kopėtėlėm išlįsti kitoje.

Tuo apsilankymas Hinoharoje ir baigėsi. Iš lėto grįžome iki pagrindinio kelio, sulaukėme autobuso ir jau temstant pasiekėme atgal į Tokiją vedančią traukinių stotį.

Niekada nesiskundžiu galimybėmis prisivaikščioti gamtoje, todėl ši kelionė buvo viena labiausiai patikusių. Nors įdomūs ir miestai, šventyklos bei istorinės vietos, atrodo, kad sugrįžus iš miškų, upių ir tarpeklių parsiveži daugiau gerų įspūdžių. Hinoharos atveju reikia pripažinti, kad ji nėra itin draugiška užsienio keliautojams. Nemokant japoniškai būtų sunku surasti kas yra kur, bent truputį angliškų aprašymų turinčių lankstinukų taip ir nepamačiau, autobuse visi pavadinimai skelbiami hieroglifais, o prie kelių, vedančių į įdomesnę vietą, dažnai nėra jokių ženklų. Bet labai norinčių pamatyti kaimelius ir kalnus tai neturėtų sustabdyti.

Pabaigai keli likę trupiniai: