Hinohara   3 comments

Pastarąsias dvi dienas praleidau pačiame Tokijo pakraštyje – vakaruose esančioje Hinoharos savivaldybėje. Ji visiškai nepanaši į tankiai apstatytas centrinio Tokijo lygumas. 93% ploto dengia miškai, daug stačių kalvų, tarp jų siauri upių išvagoti slėniai, kur išsibarstę gyventojų nameliai ir nedideli daržų lopinėliai. Nors savivaldybės plotas nemažas, bet gyventojų tik apie 2500, o ir tie patys senstantys ir nykstantys. Per 40 metų jų sumažėjo dvigubai, dabar daugiau nei pusė yra pensininkai, jaunimas išmigravęs į visai netoliese esančias judresnes Tokijo dalis. Įprasta bevažinėjant pamatyti nemažai apleistų namų arba tarp vietinio autobuso keleivių beveik tik senyvus žmones. Darbų taip pat trūksta, nes anksčiau gyvavusi miškininkystė ir medienos pramonė gerokai sunykus negalėdama konkuruoti su importuojama pigesne mediena, turizmas silpnas, žemės ūkiu verstis sunku. Kažkiek iš kalnų išgaunama akmenų statybų pramonei, bet aktyvesnės vietinės ūkio šakos kaip ir nėra. Iš kitos pusės Hinohara turi daug gražios gamtos ir pasistengus galėtų privilioti iš čia pat esančio Tokijo būrius turistų, kurie atvyktų savaitgaliui pailsėti nuo miesto darbų.

Kelionę organizavo ta pati kompanija, su kuria važiuoju jau ne pirmą kartą. Vėl būrys užsieniečių studentų, vėl klausimynų pildymas ir pasikalbėjimai apie tai, kas gerai, o kas nelabai. Grupė pasitaikė nemaža, apie 20 žmonių, didžiuma iš Kinijos ir Taivano, po porą iš Korėjos ir Tailando ir kelis iš kitų šalių. Kelionės planas aktyvus: tai miško takeliais kelis kilometrus nueiti, tai į kalną kopti. Bet maitino skaniai, apnakvindino patogiai, o tarpuose ir ramesnių veiklų prigalvojo, todėl grįžau namo labiau pailsėjęs nei nusivaikščiojęs.

_IGP5201

Iš Tokijo išvažiavom visai ryte. Iš pradžių kiek pavyko nuriedėjom traukiniu iki Musaši-Icukaiči stotelės, o nuo ten dar apie valandą teko vis aukštyn kylančiu keliu per kaimelius pavažiuoti autobusu. Galiausiai užkopę į vieno kilometro aukštį pasiekėme tos dienos tikslą – Tomin no Mori (išsiverstų kaip „Miestiečių miškas“), kur įsikūrusi tarsi girininkija, tarsi edukacinis centras. Jo darbuotojai paprašius pavedžioja po mišką, papasakoja apie vietinius augalus ir gyvūnus, o čia pat esančiame restoranėlyje galima pavalgyti tradicinių valgių, į dalį kurių įdėta aplink surastų valgomų kalnų žolių. Atvykus buvo pietų metas, todėl ir pradėjome nuo maisto. Gavau visokių virtų ir marinuotų daržovių, tofu, ryžių, sriubą su žalėsiais ir grybais, konjaku drebučių (apie juos išsamiau vėliau) ir desertui skiltelę persimono bei vieną vynuogę.

_IGP5218

Po pietų išėjom iš lėto pasivaikščioti vienu iš miško maršrutų. Jis paprastas, kopimo į kalną beveik nėra, visur tvarkingi takeliai.

_IGP5235

Einant vis stebėjausi, kiek darbo čia žmonės įdėję: išlyginti šlaitai, vienas šonas sutvirtintas, kitur padaryti atitvėrimai, sienelės gražiai iš akmenų sudėliotos, kai kur įrengti tilteliai. Ir taip ne tik čia, bet ir visur kitur, kur važiavom. Į kalnus per daug neįlįsta, bet prie slėnių pritaikymo gyvenimui padirbėta kaip reikiant.

_IGP5236

Pro proskyną atsivėrę vaizdai:

_IGP5225

_IGP5230

Takelis privedė prie nedidelio krioklio ir tilto.

_IGP5241

_IGP5244

Nuo čia jau patraukėm atgal. Sugrįžę iš kur išėjom, užsukom į vieną iš pastatų. Jame pirmame aukšte įrengtos nedidelės medžio dirbtuvės, o antrame – pramoga atvykėliams „pasigamink pats“. Davė medžio sulipdyti dėžutę-pieštukinę, o paskui su siaurapjūklio staklėmis leido išsipjauti norimą gyvūno ar ko kito trafaretą dėžutės papuošimui. Pasijauti kaip per darbų pamoką.

_IGP5256

_IGP5251

_IGP5253

_IGP5254

Čia pat gamina ir medžio baldus, inkilus paukščiams ir kitokius daiktus, bet, kiek paklausinėjau, visa tai labiau supažindinimas su medžio apdirbimu atvykstančioms mokinių ekskursijoms arba šiaip miestiečiams, nei kad pilnavertis verslas.

_IGP5260

Palikome Tomin no Mori jau vakarėjant, o kol autobusu nuvažiavome iki nakvynės vietos, buvo visiškai sutemę. Nakvojome neva aukščiausiai (700 m. virš jūros lygio) įsikūrusiame Tokijo viešbutyje. Jis tradicinio japoniško tipo, kas reiškia, jog kambarių grindys iš šiaudinių tatamių, baldų nėra, tik nedidelis staliukas, sienos medinės, durys popierinės, šildytis reikia žibaliniu šildytuvu, kurį išjungus kambaryje per pusvalandį temperatūra patampa beveik tokia pati kaip lauke. Pabūti vienai nakčiai savaip egzotiška, bet gyventi ilgesnį laiką kažin ar norėtųsi. Na, nebent vasarą.

Kelios nuotraukos pasivaikščiojus anksti ryte:

_IGP5293

_IGP5330

_IGP5296

_IGP5297

_IGP5299

_IGP5340

_IGP5307

Atsisukus į pakalnę atsiveriantys vaizdai:

_IGP5321

_IGP5333

Buvau užkopęs ir aukštyn į kalną. Pakeliui radau daržą su apšerkšnijusiais ridikais, o galiausiai tiesiog mišką.

_IGP5303

_IGP5305

_IGP5325

Bet reikia grįžti į ankstesnį vakarą ir parodyti vakarienę. Ji vėl tradicinė japoniška ir atrodė tikrai įspūdingai.

_IGP5282

Kelių rūšių marinuotos daržovės, konjako drebučiai, kepti grybai, tofu, virtos bulvės, rūgščios marinuotos slyvos, kalnuose rasti grybai ir žalumynai kepti tešloje (tenpura) ir dar nuotraukoje nesantys ryžiai bei miso sriuba. Viskas labai skanu, ėjau net recepto vienų daržovių klausti.

_IGP5283

Prieš vakarienę paaiškino, kokius kalnų augalus mes čia valgysime.

_IGP5272

Pusryčiai kiek panašūs, tik su mažesnę įvairove (vėl nėra nuotraukoje ryžių ir miso sriubos):

_IGP5317

_IGP5318

Pusę aštuonių lipome atgal į apačioje esančią autobuso stotelę. Pakeliui užtikta medienos pašiūrė su tipiška japoniška (ne)tvarka:

_IGP5346

Autobusu pavažiavom keliolika minučių iki namelio, kur buvo praktinis dienos užsiėmimas – anksčiau minėto konjako drebučių gaminimas. Jie daromi iš augalo, vadinamo leopardiniu amorfofalu, į didelę bulvę panašios antrametės arba trečiametės šaknies. Ši nuplaunama, nulupama, sutarkuojama į vandenį, verdama kol sutirštėja, atvėsinama užpylus šaltu vandeniu, supjaustoma ir dar kurį laiką paverdama. Galutinis rezultatas yra ryškaus skonio neturinti drebučių masė, kurią valgo su sojų padažu, miso, imbieru, vasabi krienais ar kitokiais padažais.

_IGP5358

_IGP5379

_IGP5381

_IGP5386

_IGP5394

_IGP5414

_IGP5420

_IGP5425

_IGP5402

Aplinkiniai vaizdai:

_IGP5388

_IGP5374

_IGP5430

_IGP5350

Mus lydėjęs vietinis gidas atnešė parodyti čia miškuose paties padarytą meškos nuotrauką:

_IGP5426

Palikę konjaką vėsti ir stengti (vėliau gavom lauktuvėms po gabalą jo namo parsivežti), pėsčiomis paėjome iki nedidelės užeigėlės, kur pavalgėme savo paskutinius kelionės pietus.

_IGP5451

_IGP5439

Gavau kepto kviečių glitimo (麩, fu), marinuotų daržovių, tirštos sriubos su tofu, grybais ir daržovėmis bei tik ką aprašyto konjako.

_IGP5434

_IGP5435

_IGP5445

Po pietų priėjau prie užeigėlės šeimininkų, padėkojau, kad čia dėl manęs vieno reikėjo atskirai vegetariškus valgius gaminti ir gavau atsakymą, kad nieko tokio, jie patys mėsos beveik nevalgo ir pagamino patiems įprastų kasdienių patiekalų.

Pilnais pilvais vėl sėdom į autobusą ir riedėjom apžiūrėti kitos Hinoharos įžymybės – Hosavos krioklio. Iki jo vėl pora kilometrų kalvų apsuptais ir rudeniškai spalvingais takeliais.

_IGP5460

_IGP5458

_IGP5466

_IGP5472

_IGP5478

Krioklys nemažas, bet iš nuotraukų sunku dydį įvertinti. Gal sekanti padės geriau suprasti mastelį.

_IGP5480

Viena iš kelionės užduočių yra įvertinti turistinius užrašus, ženklus, nuorodas. Prie krioklio buvo tokia informacinė lenta:

_IGP5482

Nuo krioklio grįžom tuo pačiu takelių į stotelę ir važiavom jau iki paskutinio dienos taško – Kanoto tarpeklio. Išlipus reikėjo paeiti pora kilometrų per kaimelius. Nors namai skirtingi, situacija ta pati: truputis lygumos su daržais arba sodais, o jai pasibaigus iš karto prasideda itin status medžiais apaugęs kalnas.

_IGP5501

Tokiose vietose parduotuvėlių nėra, vietoje jų atvažiuoja sunkvežimiukas su prekėmis:

_IGP5608

Vienas iš minėtų apleistų pastatų:

_IGP5499

Pakeliui pamatyti gamtos vaizdai:

_IGP5605

_IGP5486

_IGP5508

_IGP5510

_IGP5518

_IGP5559

Pats tarpeklis nėra labai didelis. Tiesiog tarp dviejų stačių uolų yra vandens išgraužtas tarpas. Einant pakraščiais galima įlįsti vienoje tarpeklio pusėje ir pakopinėjus visokiais įrengtais laipteliais ir kopėtėlėm išlįsti kitoje.

_IGP5520

_IGP5522

_IGP5526

_IGP5531

_IGP5546

Tuo apsilankymas Hinoharoje ir baigėsi. Iš lėto grįžome iki pagrindinio kelio, sulaukėme autobuso ir jau temstant pasiekėme atgal į Tokiją vedančią traukinių stotį.

Niekada nesiskundžiu galimybėmis prisivaikščioti gamtoje, todėl ši kelionė buvo viena labiausiai patikusių. Nors įdomūs ir miestai, šventyklos bei istorinės vietos, atrodo, kad sugrįžus iš miškų, upių ir tarpeklių parsiveži daugiau gerų įspūdžių. Hinoharos atveju reikia pripažinti, kad ji nėra itin draugiška užsienio keliautojams. Nemokant japoniškai būtų sunku surasti kas yra kur, bent truputį angliškų aprašymų turinčių lankstinukų taip ir nepamačiau, autobuse visi pavadinimai skelbiami hieroglifais, o prie kelių, vedančių į įdomesnę vietą, dažnai nėra jokių ženklų. Bet labai norinčių pamatyti kaimelius ir kalnus tai neturėtų sustabdyti.

Pabaigai keli likę trupiniai:

_IGP5551

_IGP5583

_IGP5552

_IGP5564

_IGP5574

Posted 2012/11/30 by linasd in Japonija

Tagged with

3 responses to “Hinohara

Subscribe to comments with RSS.

  1. Labai gražūs gamtos vaizdai. Puikios nuotraukos.
    Pagaliau man paaiškėjo kaip atsiranda konjaku :) Klydau manydama, kad tai gaminama iš kokių nots jūržolių. Ačiū, Linai.

    • Ačiū, kad patiko :-)
      Iš jūržolių irgi daro drebučius, dažniausiai su 寒天 (agaru).

  2. Kaip reikiant, gražu. Panašu, kad turizmas netingiems romantikams :D o į ką tik dabar atkreipiau dėmesį, tai kad japoniškai pavalgius labai daug indų plovimui lieka.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: