Ryžių miestas Matsudai

Lygiai prieš keturis mėnesius rašiau apie priešingoje pakrantėje nei Tokijas esantį miestą Matsudai, į kurį su savanorių grupele Kohebi vykome kasti sniego. Nuo tada buvau priregistruotas prie jų el. pašto grupės ir gaudavau laiškus apie įvairias kitokias veiklas, kuriuose kviečiama dalyvauti. Labai kažko įdomaus nepasitaikė iki praėjusios savaitės, kol neatkeliavo žinutė, kad ieškomi norintys vykti į tą patį Matsudai padėti sodinti ryžių. Tokios galimybės pasikelti ūkininko kvalifikaciją, žinoma, jokiu būdu negalėjau praleisti ir penktadienį vakare kartu su būriu japonų išriedėjom autobusu iš Tokijo. Buvo keli pažįstami veidai iš ankstesnio karto, bet ir daug nematytų žmonių.

Į Matsudai atvykome beveik vidurnaktį, todėl visi didieji skirtumai tarp to, kaip šis miestas atrodo žiemą, ir kaip vasarą, paaiškėjo tik ryte. Vietoje trijų-keturių metrų sniego sienų teko išvysti eilinį per daug niekuo neišsiskiriantį miestelį, apsuptą žaliuojančios gamtos ir pilną visur išmėtytų ryžių laukelių. Todėl tenka Matsudai perkrikštyti iš „sniego miesto“ į „ryžių miestą“ :)

Vaizdas anksti ryte. Teko numigti tik kelias valandas ir keltis 6 val.

Bendrabučio koridorius.

Ir kambarys su maniške lova antrame aukšte. Ja per daug nesinaudojau, nes miegoti abi naktis teko eiti apie dvyliktą ir keltis šeštą.

Vos išėjus pro duris, iš karto prasideda ryžių laukai.

Ryžiai tik ką susodinti. Juos į laukus kaišioja nuo gegužės pabaigos iki birželio vidurio.

Netoliese augo ir pomidorai.

Papusryčiavę nuvažiavome kelis kilometrus iki štai tokio, atokiau nuo kitų namų esančio, kiemelio.

Aplink jį daug kalvų ir, aišku, ryžių laukų.

Sniegas, beje, dar ten neištirpęs, ypač kur jo sustumti didesni kalnai, nors oras visai vasariškai karštas.

Kaip paaiškėjo, ryžius sodinsim toli gražu ne vieni. Tą dieną atvyko dar kelios organizacijos, pakalbinę narių draugus ir draugų draugus, o kažkas suorganizavo ir visą autobusą pradinės mokyklos mokinių su tėveliais. Galiausiai buvo apie 120 žmonių.

Mums teko sukoordinuot visą srautą: suregistruoti, išdalinti aulinius batus, ryžių sodintojų kepures, o paskui viską sutvarkyti.

Ryžių sodinimo entuziastai vieni.

Ir kiti.

Kad ryžiai gerai augtų ir viskas sektųsi, buvo pakviesta speciali grupė, atlikusi šokį štai su tokiom tradicinėm tam tikslui skirtom lėlėm.

Po šokių atėjo laikas eiti į ryžių laukus, kurie buvo čia pat kalvose.

Vaizdas šiek tiek palipus į viršų.

Lėlininkai virš ryžių laukų dar sykį pašoko.

O paskui niekur nedingo ir linksmino sodintojus su gyva muzika.

Sodintojai pasiskirstė į tris laukelius ir buvo supažindinti su ryžių sodinimo ypatumais.

Ryžiai iš pradžių sėjami tankiai į atskirus laukelius, o paaugę sudedami į dėžutes ir atvežami persodinimui.

Viena iš dėžučių.

Daigų stačiakampis suplėšomas į mažesnius gabaliukus, kuriuos patogiau nešiotis.

Tuomet belieka klampoti po lauką ir iš pundo atplėšus 3–4 daigelius juos įkišti į dumblą.

Pats laukas prieš tai būna išvoluotas štai tokiu prietaisu, kuris palieka žymes, kur daigus sodinti.

Štai ir viskas, ką būtina žinoti. Belieka lipti į vandenį ir palankstyti nugarą.

Tie, kas norėjo, galėjo gauti guminius batus, bet buvo siūloma eiti tiesiog basom, ką aš ir padariau. Jausmas smagus: kojos labai giliai nesuklimpsta, vanduo paviršiuj visai šiltas, o giliau vėsesnis. Nuotraukoje pagal visus standartus jau sausoka vieta, nes turi būti virš žemės 2-5 cm vandens.

Kai sodinant baigiasi daigai, galima prašyti pakrantėje esančių, kad paduotų naujų. Tai irgi savotiška atrakcija, nes jeigu nepagauni atlekiančio pundelio, jis krenta į vandenį ir tave aptaško :)

Vaikams iš viso šventė po dumblynus šėlti. Nuo kalno nelabai pritraukiau, bet dešiniau esantis vaikas buvo purvinas nuo kaklo iki kojų :)

Tuo tarpu kitus sodintojus iš kojų pažinsi.

Ryžių laukuose pilna visokios gyvybės: bent keturių rūšių varlės ir jų buožgalviai, vandens čiuožikai, vandens vabalai ir sraigės, dėlės (nedidelės ir nė viena neįsisiurbė), paukščiai… Nesmagiausias gyventojas yra mažytės kraujasiurbės musytės, kurios šviečiant saulei nelabai puola, bet apniukus orui apspinta būriais. Dar dabar kojos ir rankos nusėtos raudonais taškeliais.

Antrą dieną buvo daug vaikų su tinkleliais, kurie gaudė įvairius vandens gyventojus.

Tada sunešė iš mokyklos atvykusiam biologijos mokytojui ir jis apie kiekvieną gyvūną papasakojo: kaip gyvena, kuo minta, ką tame ryžių lauke daro, ir pan. Po pasakojimo visus vabalus, varles ir sraiges paleido atgal į lauką.

Dar vienas peizažas.

Pačiam bene labiausiai patinkanti savaitgalio nuotrauka.

Visus laukelius girdo lietus ir iš kalnų atitekantis vanduo, kurio tikrai netrūksta. Be to, atidirbta kanalų sistema, suvaldanti visus srautus ir perteklinį vandenį iš aukštesnių laukų nuleidžianti į žemesnius.

Per pietus sodintojai gaudavo arbatos ir maisto, o ir pačio darbo nebuvo tiek daug – 2-3 valandos su keliomis pertraukėlėmis. Per abi dienas buvo apsodinti berods 7 laukai, kurių plotą sunku įvertinti, nes jie su visokiais lankstais. Beje, rankomis sodinami tik tokie sunkiau pasiekiami, nedideli laukeliai, o esančiuose arčiau kelio ir didesniuose daigus sukaišioja specialios savaeigės sėjamosios.

Savaitgalis buvo tikrai smagus. Be ryžių sodinimo patirties teko sutikti nemažai įdomių žmonių, prisišnekėti iki soties japoniškai (nes visą laiką buvau vienintelis užsienietis) ir pabūti Lietuvos ambasadoriumi, 15 kartų pasakojant kur ji yra, ką ten žmonės veikia, ką valgo ir kokia šalies istorija :) Dabar tereikia sulaukti rudens ir su ta pačia Kohebi grupe vykti dar sykį į Matsuidai ryžių jau nebe sodinti, o nuimti jų derlių.

P.S. nuotraukos dar ne visos, liko ir antram įrašui, kurį įkelsiu už poros dienų.