Fudži kalno papėdė   Leave a comment

Pradėsiu pasakojimą šiek tiek iš toliau. Per pirmas atvykimo savaites susipažinau su mergina iš Kinijos, besimokančia netoliese esančiam Musašino universitete. Ji papasakojo, kad šitoje miesto dalyje yra tarptautinis klubas, jungiantis užsieniečius ir užsieniu besidominčius japonus. Jis organizuoja visokius renginius, tarp jų ir gruodžio pradžioje vyksiančią kelionę prie Fudži kalno (japoniškai vadinamo Fudžisan, kur „san“ tiesiog reiškia „kalnas“). Gavęs to klubo numerį paskambinau, užsiregistravau kaip dalyvis ir šį sekmadienį anksti ryte sėdėjau autobuse kartu su visu būriu įvairaus amžiaus japonų ir studentų iš Kinijos, Korėjos ir Taivano.

Pusę aštuonių išriedėjom į vakarus link tikriausiai visiems žinomo ir Japonijos visaip išreklamuoto Fudži kalno (jeigu prireikia išvardinti Japonijos simbolius, Fudži kalnas turbūt beveik visada patenka į trejetuką po geišos ir sakuros žiedų, jeigu tik jo neišstumia samurajus). Diena pasitaikė labai saulėta, be jokio debesėlio ir su skaidriu oru, todėl Fudžis mus lydėjo visą kelionę. Pirmą kartą pasirodė dar net neišvažiavus iš Tokijo.

Nuotraukoje šalia kalno – autobuso gidė, visą kelią beveik be sustojimo kalbėjusi per autobuso garsiakalbius. Pripasakojo visokių pasakų apie patį kalną, jo pavadinimą, o kai šios temos išsekdavo, tiesiog komentuodavo vaizdus pro langą, džiaugdavosi pamatytu sniegu arba kartodavo, koks gražus šiandien oras :)

Pakeliui sustojom keliose aikštelėse, kur laukdavo parduotuvės ir visokie vietiniai suvenyrai.

Kuo toliau nuo Tokijo lygumų, tuo daugiau kalvų. Dauguma ne itin aukštos, apaugusios medžiais ir rudeniškai pilkos.

Fudžis vis artėjo ir artėjo…

Pirmas didesnis sustojimas buvo prie Fudži turizmo centro, turinčio nedidelį muziejų ir suvenyrų parduotuvę su Fudži kalno puodeliais, magnetukais, šokoladukais, marškinėliais, plakatais ir t.t. ir pan. Norintys gali suvenyrą pasigaminti ir savo namuose. Štai ant sienos kabėjusi instrukcija (jeigu nebus aiški, galėsiu išversti):

Nuo terasos matosi ir pats suvenyrų kaltininkas.

O čia gidė daro visos grupės nuotrauką:

Sekantis sustojimas buvo prie ežero Motosu, nuo kurio atsiveria taip vadinamas „1000 ienų vaizdas“, matomas ant 1000 ienų banknoto. Man nesigavo kažkas panašaus, bet vaizdai, šiaip ar taip, labai gražūs.

Bandančių pagauti 1000 ienų vaizdą tikrai netrūko:

Palikę Motosu ežerą nuriedėjom į paskutinę stotelę – prie kito ežero (Saiko) esantį Nenba kaimelį. Anot jame gauto lankstinuko, anksčiau tai buvo gan garsus kaimelis, išlaikęs daug tradicinės architektūros namų. Po 1966 metais praūžusio stipraus taifūno, daug namų buvo sugriauti, tačiau prieš kelis metus sugalvota jį atkurti ir paversti į turistinį tradicinių amatų kaimą.

Kiekviename namelyje vis po kitą amatininką, pardavinėjantį savo gaminius. Pradedant keramika…

…ir baigiant džiovintais persimonais.

Aišku, kur bebūtum, Fudžis sekioja iš paskos:

Kiek pavaikščioję, visi susirinko viename namelyje pietums valgyti sobos (grikių) makaronų.

Maniškė daržovių sriuba, patys soba makaronai ir ryžių desertas su sojų miltais:

Su desertu ir baigsiu kelionės pasakojimą, nes po pietų dar kiek pavaikštinėjus visi sugužėjo į autobusą ir palengva, be jokių nuotykių grįžom namo.

Lengva išvyka, be kopimų ar kitokių didesnių iššūkių, bet pačiai pradžiai visai pakanka. Lipimą į Fudžį pasilieku kitam kartui (jeigu iš viso tai darysiu).

Posted 2011/12/13 by linasd in Japonija

Tagged with , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: