Truputį apie maistą   3 comments

Per BBC galima paklausyti visai įdomią radijo laidą apie kintančią Japonijos maisto kultūrą ir žemės ūkį – Japan’s Food Dilemma. Prie jos prisiminiau vieną interviu, kuris buvo kaip klausymo užduotis per japonų kalbos atsiskaitymą. Jame vienas profesorius pažėrė pluoštą skaičių ir faktų, dalis kurių minimi ir BBC laidoje. Pavyzdžiui:

  • Japonija yra didžiausia maisto importuotoja pasaulyje (statistika kelių metų senumo, bet gal vis dar taip ir yra);
  • Japonija iš savo žemės ūkio gauna 40% suvartojamo maisto, likusius 60% importuoja;
  • žemės ūkis Japonijoje labai „senas“ – vidutinis ūkininkų amžius virš 60 metų. Be to, gausiai subsidijuojamas, o kai kuriems produktams uždėti dideli muitai, kad apsaugoti vietinius augintojus. Todėl vietinis maistas gan brangus. Pavyzdžiui, ryžių kilogramas kainuoja apie 12lt, pora morkų – virš 3lt, ir pan. Tiesa, pastaruoju metu nemažai kalbama apie reformas, rinkos liberalizavimą ir kitus dalykus, kurie sukelia nemažai ginčių;
  • iš viso per metus Japonijos gyventojai suvalgo apie 50 milijonų tonų maisto, iš kurio 30 mln. tonų importuoja;
  • daugiausiai maisto į Japoniją atkeliauja iš Šiaurės Amerikos (beveik 16 mln. tonų), tada seka Azija (beveik 8 mln.), nemažai ir iš Europos (apie 2 mln.);
  • iš tų 50 milijonų tonų kasmet į šiukšliadėžes keliauja apie 9 milijonai dar tebetinkamo naudoti maisto (dažna problema išsivysčiusiose šalyse, Japonija ne išskirtinė).

Prie to pačio dar vienas BBC straipsniukas apie Japonijos vaisių dovanojimo kultūrą ir prie jos prisitaikiusią pasiūlą. Jeigu trumpai, tai čia užsukę  į prekybos centrą galite išvysti pagarbiai išdėstytus pavienius melionus, obuolius, vynuoges, braškes, mangus ir kitokius vaisius, arba jų rinkinius, gražiai įpakuotus į dėžutes. Vaisiai bus atrinkti taisyklingų formų, spalvų, be jokių pažeidimų, kartais su prierašais apie ypatingą jų auginimą ir priežiūrą. Jeigu susiviliosite, už visą šį grožį reikės pakloti nemenkas sumas. Tarkime, kelis šimtus už melioną arba keliasdešimt litų už vieną obuolį. Dažniausiai tokie vaisiai nėra šiaip parsinešimui namo ir suvalgymui. Juos perka kaip prabangias dovanas ypatingoms progoms arba norint pamaloninti verslo partnerius.

Kad jau yra paklausa, bus ir pasiūla. Kaimuose tam tikslui atsiradę kruopščiai prižiūrimi sodai, daržai, šiltnamiai, kuriuose siekiama kiekvieno vaisiaus skonio ir išvaizdos tobulumo. Tai iliustruojančios nuotraukos, taip pat iš BBC.

Pabaigai vienas video apie vaisių kainomis besistebinčius amerikiečius :)

Posted 2012/03/20 by linasd in Japonija

Tagged with ,

3 responses to “Truputį apie maistą

Subscribe to comments with RSS.

  1. Mano supratimu, būtent viena iš struktūrinių Japonijos problemų, kurį pasijautė jau nuo 80 pradžios ar vidurio ir yra ūkininkų subsidijavimas ir rinkos neliberalizavimas, todėl tenka nemažas lėšas mesti jų išlaikymui, kai tuo tarpu galima būtų didinti efektyvumą. Pavyzdžiui, Pietų Korėja savo laiku spėjo liberalizuoti rinką ir prisitaikyti prie globalių standartų, todėl nėra tokios dilemos kaip Japonijoje. Kiek pamenu 2003 ar 2004 Japonijoje buvo bandymų įgyvendinti reformas visgi tai tik kosmetinis pjūvis, kuris iš esmės struktūros neįtakojo. Kokia tavo nuomonė ūkininkų klausimų ir kokios galimos perspektyvos tiek jų atžvilgiu, tiek pačios ekonomikos ar tai liberalizavimu ar kitų reformų atžvilgiu?

    Jevgenijus
    • Didesnių reformų Japonijos žemės ūkyje jau senokai nebuvo. Kasmet biudžete patvirtinamos milijardinės sumos, kurios išdalinamos mažiems ūkiams, skatinant juos toliau gyvuoti, o ne pasitraukti ir užleisti vietą labiau į verslą orientuotiems ūkininkams. Todėl vietinė produkcija brangi, nesugebanti konkuruoti su importuojama, apsaugota muitais, o žemės ūkis valstybei tapęs brangia ūkio šaka, neduodančia itin didelės grąžos atgal.
      Iš kitos pusės tai palaiko gyvybę kaimo vietovėse, nes importuotas maistas Japonijos žemės ūkį greitai sumažintų keliais kartais. Taip pat argumentuojama, kad maži ūkiai yra draugiškesni aplinkai, bet nesu bandęs šito teiginio patikrinti, neaišku kiek tame tiesos.

      Pastaruoju metu Japonija bando derėtis dėl tapimo TPP (Trans-Pacific Partnership) nare, o tai pareikalautų ženklaus prekybos liberalizavimo. Verslininkai šiuo klausimu už, ūkininkai – prieš. Politikams dilema: nors žemės ūkyje tiesiogiai dirba tik apie 4% gyventojų ir dar keli procentai užsiima produkcijos logistika, didmenine prekyba ir pan., bet jie yra svarbūs rinkėjai kaimiškose apygardose, iš kurių partijos susirenka apie trečdalį vietų parlamente. Todėl tam, kad užsiimti žemės ūkio reforma, reikia nemažai drąsos. Lig šiol tokių partijos lyderių neatsirado, visi buvę Demokratų partijos ministrai pirmininkai buvo už status quo. O jeigu libraldemokratai norės (at)gauti daugumą per sekančius rinkimus, jiems taip pat reikės apeliuoti į ūkininkus ir juos palaikančiuosius. Žodžiu, pokyčių galima laukti tik kritiniu atveju arba kai atsiras didelis spaudimas iš šono. Net ir dabar, esant kalboms kaip sumažinti didelį biudžeto deficitą, politikai verčiau kalba apie PVM kilstelėjimą nuo 5% iki 10%, nei kad apie subsidijų žemės ūkiui mažinimą :-)

      O apie Korėją nedaug žinau. Gal galima kur paskaityti išsamiau apie žemės ūkio politiką?

  2. Aš tą ir turėjau galvoje, kad LDP be ūkininkų nei pro kur. Deja, apie Korėja tik diskutavau su profesoriais ir nei vienos šviestos knygos ar duotų skaitinių neparsivežiau, todėl kažką greitai prisiminti negaliu. Gal kada vėliau :)

    Jevgenijus

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

%d bloggers like this: