Buto paieškų ypatumai

Šiandien baigėsi ne taip jau ir ilgai trukusi buto paieška. Apžiūrėję vos kelias vietas, išsirinkom mūsų akimis optimaliausią variantą. Tiesa, labai iš daug ko ir negalėjom rinktis, nes norim likti netoli dabartinės stoties ir nemokėti per mėnesį daugiau nei 1500lt (60 000 ienų). Tokia kombinacija lemia, kad nuomos kompanija gali pasiūlyti kokius šešis variantus, nuo kurių atbyra keturi, o tada belieka rinktis iš tų likusių dviejų. Būtų kas kita, jeigu norėtume kas mėnesį atsisveikinti su ~3000lt. Tada jau pasirinkimų būtų tikrai daugiau, bet turint galvoje visus nuomos ypatumus, kuriuos netrukus išvardinsiu, tie 3000lt tėra aisbergo viršūnėlė, todėl tenka pagalvoti ir apie visą eilę kitokių išlaidų.

Lig šiol gyvenome universiteto bendrabutyje, kuris kainavo ~45 000 ienų (1150lt). Nebrangu, bet turint galvoje, kad iki artimiausios stoties apie 3 km, nėra taip jau ir pigu. Kadangi daugumos tokijiečių pagrindinis transportas yra traukiniai, kuo arčiau stoties gyveni, tuo kasdienės kelionės pirmyn-atgal lengvesnės, bet ir nuoma brangesnė. Taip pat mes esame jau šiek tiek Tokijo pakraštyje, kas irgi mažina nuomos kainas. Centre net ir mažo kambarėlio nereikėtų tikėtis be 80 000 ienų (2000lt). Trečias svarbus dalykas – dydis. Mažiausias variantas – taip vadinami „van rūmu“ (ワンルーム, „vienas kambarys“ nuo angliško „one room“), kur toje pačioje erdvėje kampelis virtuvei plius atskirai vonia. (Turint galvoje jų dydį (10-20 m2), kyla įtarimas, kad „van rūmu“ gali būti kilęs ir nuo „van“ (taip japoniškai šunys loja „van van“) + „room“, t.y. labiau šuns būdelė nei pilnavertis butas :-)) Tad ir visos mažiausios kainos yra būtent apie tokias vietas. Erdvesni butai (apie 40 m2) jau ir kainuos bent dvigubai brangiau.

Tipiškas „vanrūmas“: įėjęs pro duris iš karto atsitrenki į virtuvę, šalia durys į nedidukę vonią, o likę keli kvadratai yra miegamasis-valgomasis-svetainė.

Kaip minėjau, nuoma tai tik dalis išlaidų. Kitoms įvardinti nuomos agentūros savo puslapiuose kartais net pateikia atskirą žodynėlį:

• 礼金 (reikin): pažodžiui – „dėkingumo pinigai“, t.y. mokestis, kurį sumoki už tai, kad savininkas teikiasi tau išnuomoti butą. Jis būna vieno ar dviejų mėnesių nuomos dydžio. Pavyzdžiui, įsikeldamas į universiteto bendrabutį turėjau jiems atiduoti dviejų mėnesių nuoma tiesiog už… na, tiesiog. Ši iš senesnių laikų užsilikusi tradicija po truputį miršta, bet vis dar apie 70% butų reikalaus reikin.
• 敷金 (šikikin): pažodžiui – „apsidraudimo pinigai“, arba kasdieniškiau – užstatas. Čia jau logiškesnis mokestis, kad jeigu ką sugadinsi arba pabėgsi nuomos nesumokėjęs, tai savininkui liks kaip kompensacija. Dažniausiai būna vieno mėnesio nuomos dydžio. Neretai išsikeliant iš užstato išskaičiuojama buto išvalymo kaina, kuri gali siekti apie 30 000 ienų (750lt).
• 手数料 (tesūrio): pažodžiui – „sukeltų nepatogumų mokestis“ (nuvyliau tuos, kurie tikėjosi, kad reikš „še, imk sūrio“ :-)). Jis mėnesio arba pusės nuomos dydžio ir atitenka agentūrai už vargą ieškant jums buto.
• 保険 (hoken): pažodžiui ar ne, reiškia tą patį – „draudimas“. Jį moki draudimo kompanijai, kad apdraustų nuo gaisro, kaimynų užliejimo vandeniu ir t.t. Apskaičiuoja kažkaip pagal riziką. Mano atveju siekia beveik 20 000 ienų (500lt) metams.
• 保証金 (hošiokin): pažodžiui „garantiniai pinigai“ ir reiškia mokestį, kurį sumoki kompanijai, kad už tave laiduotų. Jo nereikia tiems, kas turi turtingesnius pažįstamus. Tada tiesiog laiduoja tas asmuo. Kai to nėra, tenka kreiptis į specialią draudimo kompaniją, kuri tampa tavo laiduotoju. Nežinau, kokios butų savininkų patirtys privedė prie šios laidavimo praktikos. Gal čia populiaru išsisukinėti kelis mėnesius nuo nuomos, suniokoti patį butą ir pabėgti? Tuomet laiduotojas tikrai praverstų, bet kažin ar dažnai taip nutinka… Kaip bebūtų, laidavimo kompanija pasiims pusės mėnesio nuomą pirmiems metams, o paskui apie 250lt kasmet.
• 更新料 (košinrio): pažodžiui „atnaujinimo mokestis“. Iš esmės tai tas pats reikin ir tesūrio, mokamas pasibaigus įprastiniam dvejų metų kontraktui. Taip, taip. Lyg būtų maža nuomos, po dvejų metų vėl reikia padėkoti savininkui už jo begalinį gerumą ir kompanijai už surastą butą.

Be šių pagrindinių mokesčių dar yra ir retesnių: stovėjimo aikštelės automobiliui mokestis, buto dezinfekcijos mokestis ir pan. Galima tik pasidžiaugti, kad nėra itin paplitusio kontrakto nutraukimo mokesčio. Kiek teko susidurti, visur leidžia išsikelti iš buto pranešus bent mėnesį iš anksto.

Tad paskaičiuokime. Vien tik už įsikėlimą į butą reikia geriausiu atveju iš karto sumokėti apie trijų mėnesių nuomą. Blogesniu – penkių. Mūsų atveju, kai buto reikia tik keturiems mėnesiams, tokie mokesčiai tampa tikra prabanga net ir sau leidžiant brangesnę nuomą. Dėl to svarstėm vienaip, svarstėm kitaip, kol galiausiai apsistojome prie geriausio esamo „vanrūmo“. Prašome susipažinti. Taip iš lauko:

O taip iš viršaus nuėmus stogą:

Apie vidų kada kitą kartą, nes dar ir patys vos kelias minutes jį matėm. Tik verta paminėti, kad praktiškai visi butai čia būna tuštut tuštutėliai, be jokių baldų. Kai jau kraustaisi, tai su viskuo, ką turi.

Trumpalaikėms nuomoms (keliems mėnesiams) taip pat galima rinktis iš įvairių specialių hostelių. Juose nebūna daugumos minėtų mokesčių (nebent užstatas), bet ir kaina už paprastą kambarį dviems šokteli bent iki 100 000 ienų (2500lt). Tad pasvėrus už ir prieš, nuoma per agentūrą gali būti labiau viliojanti.

Paskutinė ir rečiausia galimybė yra rasti butą per draugus, bet čia jau reikia turėti gerą pažįstamų ratą ir sėkmę, kad buto prireiktų tinkamu laiku tinkamoje vietoje.

Pabaigai apie diskriminaciją. Nors agentūroje visus reikalus tvarkėme japoniškai ir jokių problemų nekilo, buvo, kad kai kurie savininkai paskambinus pasitarti nenorėjo išnuomoti dėl to, kad užsieniečiai. Iš vienos agentūros net ir gražus laiškas atkeliavo:

お問い合わせのお部屋ですが、外国人の方の対応が不可となっております。 誠に申し訳ございません。

Labai atsiprašome, bet kambario, dėl kurio teiravotės, atveju, negalime aptarnauti užsieniečių.

Ech, tie užsieniečiai. Nepatikimi net ir su užstatu, draudimu ir laidavimo firmos užnugariu. Reikia įvesti specialų 外人金 (gaidžinkin, užsieniečio mokestį). Ir butų savininkams būtų ramiau, ir nauja verslo niša susikurtų, ekonomiką pakeltų ;-)