Kasdienybė ir ne tik

Spalio pradžia ir čia jau truputį rudeniška, bet lyginant su Lietuva, pati ta vasara, kai anei karšta, anei vėsu. Dienomis sukasi aplink +25, naktį atvėsta iki +20. Būtų neblogai, jeigu kiaurus metus šitaip, nors ir kiek nuobodoka. Tradiciškai rudenį link Japonijos nuo Pietryčių Azijos atslenka taifūnai. Per Tokijų tik vienas dar tepraėjo, o ir tas palyginti silpnas. Pasibaigus neteko medžių su šaknimis išverstų, kaip kad prieš porą metų, pamatyti. Tik smulkių šakelių prilaužyta.

Mano vasaros galas ir rugsėjo didesnė dalis prabėgo sėdint prie dviejų straipsnių, kuriuos pasiūliau dviems akademiniams žurnalams. Galiu pasigirti, kad abu priėmė, bet dar teks palaukti, kol išspausdins. Maniškiam universitete doktorantams yra neoficialus reikalavimas, kad iki disertacijos gynimo bent porą straipsnių būtų publikuoti. Aš be to turiu dar ir porą sudalyvavimų konferencijose, tad turėčiau neužkliūti. Bus galima dabar ramiai prie pagrindinio tyrimo sėdėti. Prasiblaškymui darbuojuosi dėstytojo asistentu dviejuose dalykuose. Atsakomybės kaip ir anksčiau – paruošti auditoriją, per seminarus būti diskusijų vadovu, sužymėti lankomumą, taisyti atsiskaitymus… Jokių išskirtinių atsakomybių nėra. Gal tik tai, kad vienas dalykas japoniškai, todėl atsiranda nežinomų terminų, o ir studentų vardus užrašytus hieroglifais tenka išmokti perskaityti.

Taip dienos ir bėga. Kartais atsiranda ūpas išvažiuoti kur į miestą, bet jau atrodo, kad nelikę labai kažko išskirtinio pamatyti. Na, nebent į kokį renginį, o ne tiesiog nebūtą Tokijaus dalį. Tiesa, ta patį kompanija, kuri ne pirmus metus rengia išvykas užsieniečiams, ir vėl parašė, kad šiemet rengs keliones. Užsiregistravau ir galbūt bent porą kartų pavyks sudalyvauti. Tad neturėčiau tapti visai sėslus.

Viena iš nesėslių dienų buvo visai neseniai, nes ėjome į animacijos studijos Ghibli muziejų. Jame jau teko lankytis prieš kokius penkerius metus. Kadangi vieta labai populiari, tuomet teko eiti į parduotuvę ir specialiu aparatu, viską rodančiu tik japoniškai, iš anksto rezervuotis bilietus. Buvo nemažas iššūkis. Šįkart viskas taip pat neįprastai, nes vietinė savivaldybė rengė loteriją, kurios prizai buvo būtent bilietai į muziejų. Užsiregistravome ir vieną dieną atėjo pranešimas, kad laimėjome.

Pats muziejus ne itin didelis, galima per pusantros valandos apžiūrėti. Parodyta, kaip kuriama animacija, kokie animatorių darbo kambariai, visur daug Ghibli filmų personažų. Yra ir nedidelis kino teatras, kur rodo trumpus Ghibli filmus, kurių niekur kitur neįmanoma pamatyti. Visai smagu, fanams turėtų patikti. Kadangi fotografuoti daug kur draudžiama, kaip kas atrodo galima pamatyti nebent šitoje kiek senokoje japoniškos televizijos laidoje, parengtoje muziejaus atidarymo proga 2001 metais:

Dar viena muziejinė išvyka buvo į čia pat esantį universiteto muziejų, kuriame atsidarė nauja paroda, pasakojanti apie universiteto pastatų istoriją. Daug nuotraukų, aprašymų, kaip koks pastatas atsirado, kas projektavo, kas statė, kas finansavo. Įdomiausia pamatyti, kaip kas atrodė prieš keliasdešimt metų. Keli palyginimai, ištraukus dalį nuotraukų iš interneto. Pagrindinis pastatas tik tik pastatytas:

1950-kelintais, pristačius ketvirtą aukštą:

Dabar:

Mano bendrabutis gal kokiais 1960-kelintais:

Ir dabar:

Vaizdai iš oro, nuo seniausio iki naujausio:

Daug pasikeitimų per tuos keliasdešimt metų. Tarkime, paskutinės nuotraukos apačioje kairėje esantis žalias kampas už kelio iš pradžių buvo universiteto ūkis, kur augino valgyklai maistą. Vėliau, augant Japonijos ekonomikai, ten padarė golfo aikštynus, o dar vėliau pardavė tą plotą valstybei, kuri įsteigė parką. Net nepagalvotum dabar bevaikščiodamas…