Kansai

2012-ųjų pabaiga ir 2013-tų pradžia prabėgo šiek tiek į pietus nuo Tokijo, Kansai regione. Šiuo metų laiku beveik visuose universitetuose būna bent savaitės ilgio atostogos, o ir kai kurios kompanijos išleidžia darbuotojus kelias dienas pasiilsėti. Ta proga Japonijos geležinkeliai pardavinėja specialius nuolatinius bilietus, su kuriais patogu nukeliauti ilgesnius atstumus. Pigiausias iš tokių bilietų yra Seishun 18 Kippu (išvertus būtų „Jaunimo 18 bilietas“). Kainuoja tik 11 500 ienų (~350lt) ir su juo galima važinėtis bet kuriais paprastais traukiniais penkias dienas. Prie kainos parašiau „tik“, nes transportas Japonijoje tikrai brangus ir tie 11 500 ienų nesunkiai atsiperka per vieną važinėjimo dieną.

Kansai regionas (tas tamsiau žalesnis) yra antra didelė miestietiška Japonijos dalis. Didžiausias centras yra Osaka su beveik 3 mln. gyventojų, tada netoliese išsidėstęs Kiotas, į kitą šoną Kobė, o aplink daugybė mažesnių miestelių. Iš viso Kansajuje gyvena daugiau nei 22 mln. žmonių. Su paprastais traukiniais iš Tokijo galima nuvažiuoti per maždaug 9 valandas. Pirmas iš jų įdomu pasidairyti pro langus, bet paskui pereini prie knygos skaitymo, muzikos klausymo, kol galiausiai prisijungti prie daugumos aplinkinių ir pradedi snausti.

Važiuojant dauguma vaizdų su namais, tik keliose atkarpose daugiau gamtos. Į priekį buvo ir truputį apsnigtų laukų, bet iki grįžtant sniegas ištirpo ir viskas vėl patapo rudeniškai pilka.

Pirmas ilgesnis išlipimas buvo Kiote, jau sutemus. Jame jau lankiausi prieš kelis metus, todėl stabtelėjau tik porai valandų ir nieko ypatingo nepamačiau, išskyrus prie stoties žibantį bokštą.

Galutinė stotelė buvo Takarazukos miestas. Jame pagyventi priėmė per Couchsurfing surasta prefektūros orkestre dirbanti smuikininkė iš Malaizijos. Pripasakojo visokių įdomybių apie orkestro ir muzikantų kasdienybę. Jos butas gana tipiškame daugiaaukštyje, bet neįprastas tuo, kad jame praktikavimuisi specialiai įrengtas į seifą panašus kambarys su garso izoliacija.

Pati Takarazuka labai kažkuo negali pasigirti. Miestelis ir tiek.

Pavasario ženklai:

Ir tuo pačiu specialios naujametinės puokštės prie namų ir parduotuvių:

Vienas iš Takarazukos tvenkinių, kažkodėl aptvertas aukšta tvora, nors pakrantė įrengta tarsi pasiilsėjimui, su suoliukais.

Nuo jų atsiveriantis vaizdas pasigėrėjimui:

Ant tvoros pamokantis plakatėlis:

Netoliese teka mažas upeliukas, bet siauru pakrantės keliuku leidžia važinėti mašinoms, todėl vis tenka jų pasisaugoti.

Nors Japonijoje centrinės miestų dalys arba turistinės vietos paprastai būna apšlavinėtos, daug kur nuošalesni kampeliai gerokai apšiukšlinti: primėtyta butelių, pakuočių, o kartais į pakrūmę ar paupį ir visas šiukšlių maišas įmestas. Per šią kelionę to gan daug teko prisižiūrėti.

Pernakvojęs Takarazukoje, pirmą dieną paskyriau Narai – miesteliui, kuris VIII a. buvo viena iš pirmųjų Japonijos sostinių. Nuo tų laikų čia išlikę daug turistus viliojančių senų šventyklų, įtrauktų į Pasaulio paveldo sąrašą. Kitas Naros simbolis – nedideli ir visai nebaikštūs elniai, kurių šimtai laisvai vaikšto po visą miestą. Nors ženkluose rašo, kad jie laukiniai, bet prie žmonių pripratę, prašinėja iš turistų ko nors skanaus, o šie neatsilaikę perka iš parduotuvių specialius sausainius.

Ženklas, kad reikia neprarasti budrumo. Nors paveikslėliuose elniai nupiešti su ragais, bet nė vieno tokio nepamatysi, nes rudenį juos gaudo ir ragus nupjausto :-/

Pagrindinės Naros šventyklos – Todaidži – pastatai:

Keli kiti vaizdeliai:

Turi Nara ir krikščionišką bažnyčią, kurią, jeigu ne kryžius, būtų sunku atpažinti.

Pietūs Naroje buvo ne visai japoniški, nes užėjau į savotiško interjero indiško maisto restoranėlį.

Ir suvalgiau aštroką karį:

Kita diena buvo suplanuota skirti Osakai, bet visą dieną be sustojimo lijo, todėl ne itin daug ką pamačiau. Tik atvykus įlindau į ilgą parduotuvių alėją su stogu, kurioje buvau toli gražu ne vienintelis, besislepiantis nuo lietaus.

Netrukus radau ir ramesnę slėptuvę – vegetarišką restoraną. Išbandžiau vėl kažką panašaus į karį ir gražiai atrodantį, bet skoniu nelabai kažkuo ypatinga pyragą-tortą.

Sutemus lietus nurimo ir pavyko pagauti kelis naktinis vaizdus.

Kitą dieną po Osakos atsisveikinau ir su Takarazuka. Sekantis taškas buvo Kobė. Tai penktas pagal dydį Japonijos miestas ir vienas svarbiausių šalies uostų. Kobė liūdnai pagarsėjo po to, kai 1995 metų sausį buvo stipriai sugriauta stipraus žemės drebėjimo. Dabar viskas atstatyta ir jokių to ženklų nelikę.

Vienintelis lopinėlis, paliktas žemės drebėjimo atminimui:

Kobė įdomi savo multikultūriškumu, čia galima rasti vakarietiškos architektūros namų, kinų kvartalą.

Kobė taip pat turi skandinavišku stiliumi dvelkinatį vegetarišką restoranėlį, bene skaniausiai pavalgydinusį per visą kelionę.

Po Kobės apsistojau pas dar vieną couchsurfer’ę – menų studentę iš Kinijos. Gyvena ji pakrantės miestelyje Akašyje, daugiaaukštyje ant kalvos, nuo kurios atsiveria platūs vaizdai. Čia ramiai ir sutikau Naujuosius tryliktuosius.

Tas pats dieną:

Panašiai kaip Takarazuka, Akašis niekuo labai neišsiskiria. Tiesiog daug gatvių su gyvenamaisiais namais.

Apkuista trobelė su rinkiminiu plakatu „Atgaivinsime Japoniją“.

Buvusios pilies sienos ir bokštai:

Tuo metu netikėtai ėmė ir pasibaigė fotoaparato baterija, todėl negaliu parodyti likusios dienos pasivaikščiojimo jūros pakrante ir ilgų sausio pirmosios eilių prie šventyklos, nes visi žūtbūt turi ją tądien aplankyti. Belieka paskutinės dienos vaizdai iš paukščio skrydžio, nes pakeliui atgal į Tokiją dar sustojau Osakoje ir pasisupau didžiuliu apžvalgos ratu.

Su linkėjimais gražių 2013-ųjų visiems, pasiekusiems šio ilgo įrašo pabaigą :-)