Po ilgokos pertraukos blogas trumpam atgyja ir siunčia linkėjimus iš Pekino. Pasibuvimas darbinis ir ne itin ilgas, todėl vienai temai skirtiems įrašams medžiagos daug neprisikaupė. Pradžiai pasakojimas apie vakar dieną, o toliau bus matyti, kiek bus ūpo rašyti.

Ištaikęs mažiau užimtą dieną savaitės viduryje, susiruošiau prie Didžiosios kinų sienos. Šalia Pekino yra kelios atkarpos, į kurias rekomenduojama nuvykti. Artimesnės sutraukia didžiumą sienos mėgėjų ir būna net su spūstimis, o kitos tolimesnės ir gerokai ramesnės. Pasirinkau vieną iš pastarųjų – Džinšianling (Jinshanling, 金山岭), kuri apie 130 km nuo sostinės. Čia trumpas atpasakojimas su praktinėmis nuorodomis tiems, kurie norėtų kelionę pakartoti. Kadangi pačia siena nuėjau apie 3,5 km, o sako, kad iš viso ji tęsiasi apie 21 000 km, taip atsirado įrašo pavadinimas apie šešiatūkstantąją dalį.

Kaip matosi iš blogo, laikas nuo paskutinio įrašo ne itin kelioniškas (apie buvimą Lietuvoje paprastai nerašau), o ir užimtas įvairiom veiklomis tiek, kad tik po metų atėjo įkvėpimas surinkti paskutinio pakeliavimo po Pietryčių Aziją įspūdžius. Jis patogiai gavosi kaip grįžimas iš Japonijos į Lietuvą, o beieškant skrydžių prisijungė kelios papildomos šalys. Tad galiausiai susidėliojo toks maršrutas: Japonija (2014 m. lapkričio 13 d.)  – Honkongas – Makao – Vietnamas – Kambodža – Laosas – Tailandas – Norvegija – Lietuva (2014 m. gruodžio 23 d.) Įspūdžių išsamiai nerašiau, todėl čia tiesiog keli trumpi pastebėjimai ir nuotykiai palydimi nuotraukų. Galima iš anksto perspėti, kad prieš keliaudami buvom ganėtinai pavargę nuo Tokijaus ir didelių miestų apskritai. Be to, išlepinti ankstesnių apsilankymų Indonezijoje ir Malaizijoje, su kuriomis galėjom lyginti šias šalis.

Paskutinių kelių savaičių raktinis žodis – kikoku (帰国 – grįžimas į savo šalį). Tenka jį kone kasdien kam nors pasakyti. Nuo paskutinio pabuvojimo Lietuvoje praėjo treji metai ir trys mėnesiai, tad be abejonės bus įdomu sugrįžti. Paskutinės dienos Japonijoje chaotiškos: daugybė reikalų, „paskutinių“ susitikimų, popierizmų ir pan. Blogui nelieka laiko, o kam ir bebus įdomūs tokie nuotykiai, kaip ėjimas į savivaldybę, kad išsiregistruotum kaip gyventojas.

Kikoku nebus taip iš karto tiesiai Lietuvon. Kad jau koja įkelta į Aziją, norisi tą progą ir išnaudoti. Tad ateinančios 5 savaitės su trupučiu prabėgs Indokinijoje. Apie tai turėtų suktis tolimesni blogo įrašai, o po jų… nežinau ką ir bepažadėti. Bus matyt kaip viskas susiklostys.

 

Beveik lygiai prieš metus rašiau apie bandymą su Friends of Earth (FoE) kompanija kopti į kalnus. Tada tik iš dalies pavyko, nes vietoje FoE grupės pravaikščiojau su prancūzais ir frankofonais. Šį savaitgalį buvo bandymas nr.2. Pasimokius iš klaidų, viskas praėjo daug sklandžiau – FoE atstovus sutikau, o ir kopinėjimas kiek rimtesnis buvo. Ne tiek labai į aukštį, kiek daugybę kartų aukštyn-žemyn ilga kalvų grandine. Pradėjome 9 val. ryto ir baigėme 18 val. be didesnių pailsėjimų. Gal ~17-18 km susidarė. Bent man buvo pats tas: nei per lengvas pasivaikščiojimas, nei toks, kad jau į galą atsibostų ir galvotum, kada čia baigsis.

Bendralaipiotojai pasitaikė įdomūs (du amerikiečiai, septyni japonai ir aš), apie viską pakeliui prisikalbėjom. Tik pats miškas kiek nuobodokas, nes vienodai užsodintas eilėmis.

Vakar iš antro karto pagaliau apsigyniau disertaciją. Iš antro, nes rugsėjo pradžioje buvo nustatyta šio pirmadienio data, tačiau atkeliavo taifūnas ir viską teko nukelti dviem dienom vėliau. Nepaisant to, viskas praėjo gan sklandžiai ir be staigmenų. Teoriškai gynimas viešas, bet universitetas mažas, o ir nereklamuoja tokio įvykio kiekvienoje skelbimų lentoje, tad klausytojais ir egzaminuotojais tebuvo keturių profesorių komitetas. Mano pristatymas, jų klausimai, pastabos, pasvarstymai apie tolimesnes tyrimų galimybes ir po kiek daugiau nei valandos gynimas buvo baigtas. Beliko keli biurokratiniai formalumai ir ICU etapas bus įveiktas.

Per šiuos trejus su trupučiu metų mėgstamiausia mokymosi vieta keitėsi kelis kartus. Iš pradžių patogiausia būdavo bendrabučio kambaryje. Vėliau karts nuo karto eidavau visai dienai į biblioteką. Tada šią vasarą persikrausčiau į magistrantų kambarį, kuris atostogų metu buvo tylus ramus ir labai tikdavo leisti laiką. Tik tiek, kad ten kiekvienas stalas turi po savo šeimininką: mokslo metų pradžioje užsiimi laisvą (jeigu būna), įsikuri, apsistatai knygomis, daiktais, maistu ir kitokiais papuošimais ir jis būna tavo, kol nepabaigti studijų. Vasarą aš užėmiau kažkieno, kas nė sykio taip ir nepasirodė, bet nuo rugsėjo visiems sujudus teko ieškoti kokio kito kampelio prisiglausti.

Tokia tad priešistorė to, apie ką noriu papasakoti :-)

Naujo buto pašto dėžutė neturi užrašo, kad jį ją nemestų reklamų, todėl bent kas trečią dieną kas nors ką nors įdeda. Parankiojau ir nuskenavau kelis pavyzdinius arba įdomesnius egzempliorius.

Pirmasis ne reklama, o tiesiog savivaldybės informacinis laikraštėlis. Šito vis laukiu, nes įdomu pavartyti, būna kokių nors kasdieniškų naujienų, pranešimų.

Japonija pilna visokiausių iš pirmo žvilgsnio sunkiai suprantamų dalykų. Kiekvieną galima atskirai narplioti, gilintis, ieškoti ištakų, įtakų ir priežasčių. Daug kas bus nelogiška ne tik žiūrint užsieniečio akimis, bet ir bandant paklausinėti pačių japonų. Atsakys „tiesiog taip yra“, „tokios tradicijos“ arba „visi taip daro, todėl darau ir aš“. O jeigu dar pridėti galybę stereotipų, kokia ta Japonija matoma, tarkime, Europoje ir kokią ją bando išreklamuoti pati Japonijos valdžia, pakliūname visai į neaiškią raizgalynę, kurioje sunku atsirinkti. Šįkart tik vienas pavyzdys, kuris gerokai krenta į akis, nes apie jį primena kiekvienas išėjimas į gatvę. (gal bus įkvėpimas vėliau parašyti ir apie kitus)

Susumavus statistiką, Japonija neseniai buvo paskelbta pačia saugiausia pasaulio šalimi. Sunku nesutikti, nes čia jautiesi išties ramiai ir nustoji galvoti apie bet kokius pavojus. Esi garantuotas, kad net viduryje nakties kokiam nors skersgatvyje niekas neapvogs, neprisikabins iš serijos „gal turi cigaretę?“ ar dar ką padarys. Jau rašiau apie žmogžudystes, o 2013 m. jos dar sumažėję – šalyje su 127 mln. gyventojų tebuvo 938 atvejai. Apskritai nusikalstamumas mažėja jau 11 metų kai pasiekė piką 2002-aisiais.

Iš pirmo žvilgsnio patys japonai jaučiasi saugiai: daiktus palieka be priežiūros, vaikšto sutemus, vaikai nuo pirmos klasės patys vieni į mokyklą eina ir pan. Tačiau vieno nusikaltimo baimė yra giliai įleidus šaknis – kad įsilauš kažkas į namus. Tiesa, įsilaužimų būna, bet pagal gyventojų skaičių apie 6 kartus mažiau nei Lietuvoje. Daug didesnė tikimybė, kad būsi apvogtas šiaip kur, o ne namuose. Nepaisant to, besisaugančių nuo įsibrovėlių daug, o kai kurie net ir namus statosi specialiai tam pritaikytus. Kaip pavyzdys, nuotraukos truputį paėjus atsitiktinai pasirinkta ramia ne per toliausiai esančia gatvele.

Apie netoli nuo Tokijo esantį Kamakuros miestelį jau rašau toli gražu ne pirmą kartą. Smagu į ten karts nuo karto sugrįžti. Tad pagerėjus orams (t.y. praėjus vasaros karščiams) ir begalvojant kur padaryti įdomesnę dienos išvyką, Kamakurai didesnių konkurentų neatsirado. Tiesa, ši vasara nebuvo labai karšta. Užfiksuotas dienos rekordas kambaryje tebuvo toks:

Bet kai saulėje kokie +45, nelabai ir norisi kur vykti. O dar visi sugriuvę darbai… Galiausiai į jokią vasarišką kelionę taip ir neišsiruošėme. O dabar dienomis +26. Pats tas smagumas lauke laiką leisti.

Atėjau nupūsti ant blogo susikaupusias daugiau nei mėnesio senumo dulkes. Teko rinktis, arba per rugpjūčio mėnesį pabaigiu disertaciją ir blogą atidedu į šalį, arba neaišku ar pabaigiu, bet neatidedu. Ką nusprendžiau, tikriausiai aišku :-)

Taigi, disertacija laukia komisijos nuosprendžio, beliks tik už kelių savaičių apginti. Pasiekus tokią stadiją, galima papasakoti, kaip čia viskas Japonijoje vyksta (kituose universitetuose gali būti variacijų, bet neteko iš ko nors nugirsti, kad būtų labai didelės).

Pirmi metai prasideda nuo bendravimo su vadovu ir tyrimo plano nušlifavimo. Jeigu įstoji su ambicijom padaryti kažką labai didingo ir plačiai užgriebiančio, jas reikės apkarpyti, susiaurinti, sutikslinti ir nuleisti ant žemės. O jeigu iš karto su labai aiškia tyrimo problema ir metodologija, tuomet gal net ir nieko nereikės daryti. Aš buvau kažkur tame tarpe, todėl teko truputį padirbėti. Ne itin detalus planas (iki 10 psl.) turi atsirasti per pirmą mėnesį.

Sekantis žingsnis yra susirinkti bent trijų narių komitetą, kuris padės su disertacija ir bus teisėjai per gynimą. Naujame universitete tai gan sudėtinga, nežinai, ko iš ko tikėtis. Kaip ir visur, yra tingesnių profesorių, kurie su studentais nebendrauja, ir yra tokių, kurie per valandą atsiunčia pakomentavę keliolika lapų. Jeigu universitetas mažas, tada net ir pasirinkimo prabangos nėra, tenka kviestis tuos, kurie kažkiek arčiau tyrimo temos.

Su komitetu iš pradžių tenka bendrauti gan aktyviai, nes reikia išlaikyti jų duodamus kandidatūros egzaminus. Vieniems pasiruošimui rašai nedidelius straipsnius jų siūlomomis temomis, kiti duoda skaityti krūvą knygų, treti dar ką sugalvoja… Galiausiai antrų metų pradžioje eini kartu su kitais doktorantais į kabinetą su prižiūrėtoju, gauni voką, ten randi komiteto profesorių užduotis, sėdi prie jų kelias valandas ir paskui apie porą savaičių lauki rezultatų. Jeigu išlaikai, tampi pretendentu į doktorantus. Jeigu ne, po kelių mėnesių laikai egzaminą iš naujo.

Be visų šitų veiklų pirmais ir vėlesniais metais gali lankyti kokias nori paskaitas (neprivaloma, tad jeigu pats nori arba vadovas kažką siūlo). Aš kibau į japonų kalbos kursus, kurie suvalgė daug laiko. Aišku, sėdi kažkiek ir prie tyrimo, pasidarai bent jau literatūros apžvalgą ir teorinę dalį.

Išlaikius egzaminus, antrų metų pirma pusė skiriama detalesnio tyrimo plano rašymui. Šis jau apie 30-50 psl., surašai ką ir kaip ir kodėl darysi. Metų viduryje tenka jį prieš komisiją apsiginti. Tuo pačiu gauni visokių pasiūlymų ir patarimų, kuriuose reikia nepasiklysti, mat kiekvienas narys žiūri iš savo specializacijos taško ir suka tavo planą arčiau savo srities. Kaip bebūtų, po pusantrų metų turi (daugmaž) aiškią kryptį, kuria eiti tolyn.

Su komisija jau nebereikia bendrauti beveik visus ateinančius metus, tik raportuoji, kaip sekasi, vadovui. Be to, kad sėdėtum prie savo tyrimo, taip pat bandai ieškoti konferencijų arba žurnalų, kur galėtum padaryti pranešimą arba išspausdinti straipsnį. Nors nėra griežtai privaloma, bent kelis išėjimus į viešumą reikia turėti.

Trečių metų pirmoje pusėje nieko naujo, bet antroje jau reikia (mano atveju, kad neprarasčiau stipendijos) turėti beveik pabaigus disertaciją ir sėkmingai praeiti jos katedrinį (išankstinį) gynimą. Vėl pabendrauji su komisija, gauni krūva komentarų ir eini toliau darbuotis, kad per likusius kelis mėnesius į juos visus atsižvelgtum. Jeigu greitai susisuki, gali spėti viską galutinai apsiginti trečių metų gale. Man taip nepavyko, nes darbo vadovas buvo metam išvykęs į savo „sabbatical“ atostogas ir grįžo tik šiandien. Dėl to viskas nusikėlė ir panašu, kad galutinis gynimas bus rugsėjo pabaigoje.

Kažko trūksta, ar ne? Taip, lyginant su Lietuva doktorantai neturi dėstymo praktikos. Vietoje jos, dirbi universitete kaip dėstytojo asistentas: padedi pasiruošti paskaitoms, vedi seminarus, taisai darbus ir pan. Nieko rimto, bet su universiteto virtuve truputį susipažįsti.

Dar reikia pridurti, kad treji metai yra minimumas ir daugelis, nespaudžiami stipendijos reikalavimų, mokosi penkerius, šešerius ar septynerius metus.

Tiek trumpai, su daug praleistų detalių. O kad įrašas neatrodytų liūdnai be nuotraukos, čia priešpaskutinę savaitę nusmigusio laptopo dėlionė. Sustojo ventiliatorius ir kad jį pasiekti ir išimti, reikėjo iki tiek išardyti.

 

Gyvena rytinėje ir pietinėje Azijoje tokie labai dailūs juodai-balti uodai Aedes albopictus, kuriuos angliškai vadina tigriniais uodais, o japoniškai ヤブカ (jabuka) – krūminiais uodais. Atrodo va taip:

Gražūs, bet kaip ir daugelis uodų – gelia negailėdami. Kitose šalyse ir ligas platina, bet Japonija šioje vietoje apsitvarkius, neteko nieko apie tai girdėti. Su transportu po truputį jie plinta ir kituose pasaulio kraštuose – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Pietų Europoje, o neseniai lyg ir iki Anglijos atkeliavo. Ten visai gerai įsikuria ir net vietinius uodus nukonkuruoja, mat evoliucija tigrinius apdovanojus keliomis savybėmis, dėl kurių jie gan greitai išplinta:

1) Dydis – mažesni už tipinius europietiškus, todėl gali lengviau visur įlįsti ir maisto susirasti.

2) Zyzlumas – praktiškai nezyzia, nebent prie pat ausies priskrenda.

3) Kandumas – įgelia beveik be skausmo, nieko nespėji pajausti.

4) Atsargumas – kraujo prigeria per kelis kartus, todėl nespėji jo nutūpusio sužiūrėti. Po nakties dėl vieno uodo gali nubusti su keliais taškučiais ant rankos. Tiesa, odą irgi mažiau sudirgina, neiškyla dideli guzai.

5) Vislumas – reikia labai mažai vandens, kad išsiristų nauja karta.

Dabartiniuose namuose dėl šio žvėries net neina langų ar durų plačiai atidaryti, kad gaivesnis skersvėjis susidarytų. Iš pradžių buvom nemažai prisileidę (kažkodėl bendrabutyje su jais bėdų nebuvo, tai nesitikėjom, kad čia taip), bet paskui pasimokėm ir dabar tik vienas kitas kartais atsiranda. Gerai nors tiek, kad ant lango turime tinklelį, o tai visai prastai būtų.