Praeitą savaitę buvom išbandyti netoliese esančio ilgo dviračių tako ir visą dieną prasivėžinom dviračiais. Numynėm neskubėdami apie 20km. Takas nutiestas pagal vandens trasą ir prasideda prie Tamos marių (tarpukariu ten užtvenkė upę, kad susidarytų vandens rezervas pagirdyti besiplečiantį Tokijų), o baigiasi prie kokių tai už ~12 km esančių rezervuarų, kur tą vandenį valo ir paruošia tinkamą naudojimui. Visas kelias beveik be jokių posūkių, medžiais iš kraštų apsodintas, netoliese daržai, namai, tik kartais tenka trumpam į miestą išlįsti.

Užvakar bevaikščiojant aplinkui netikėtai paaiškėjo, kad visai netoli yra įsikūręs animacijos studijos Ghibli štabas. Lig tol žinojau tik jų muziejų irgi ne per toliausiai esančioje Mitakoje ir galvojau, kad patys piešėjai dirba kur nors centre. Dabar žinosiu, kad jie čia pat, beveik kaimynystėje :-)

Pora nuotraukų iš interneto platybių, nes pats be fotoaparato buvau:

Ir Google pasivaikščiojimo vaizdas iš ankstyvo pavasario: http://goo.gl/maps/k4NCp

Trumpai apie bibliotekas Japonijoje, nes tenka tai vienoje, tai kitoje pabuvoti. Visų pirma, jų čia tikrai daug. Bent Tokijuje labai lengva rasti vieną netoliese. Jos visos atviros, galima užsinorėjus eiti paskaityti laikraščių ar žurnalų. Jeigu norėsis pasiimti knygą ar CD, teks registruotis, bet tai užtrunka kelias minutes. Viskas kaip ir panašu į tai, kas yra Lietuvoje.

Akitos tarptautinio universiteto bibliotekos vidus. Gyvai nemačiau, bet kiek teko girdėti įspūdžių, viena gražiausių bibliotekų Japonijoje.

Kas skiriasi ir kame Lietuva laimi:

1) Erdvė. Lietuvos bibliotekose jos daugiau, o bent Tokijo viešosiose dažnai trūksta arba ji neišnaudota lankytojų patogumui. Tarkime, nėra stalų, prie kurių galėtum patogiai atsisėsti ir skaityti knygą. Kitur net ir kėdė vos viena kita, kad neužsibūtum ir eitum namo. Tiesa, pasitaiko bibliotekų, padarytų tarsi bendruomenės centrai, kur erdvės kiek daugiau, bet tada būna mažesnė knygų kolekcija.

2) Kompiuteriai ir internetas. Tą galima sutikti labai retai. Atrodo, kad biblioteka ir naujosios technologijos čia nėra tiek susiję dalykai kaip Lietuvoje. Kompiuteris bus nebent koks vienas, kur gali ieškoti bibliotekos kataloge, bet šiaip juo naudotis nepavyks. Bevielis internetas taip pat retas, o jeigu jis yra, nebus vietų, kur galima ateiti su savo laptopu ir pasėdėti. O jeigu vieta viena kita bus, tada nebus šalia elektros lizdo. O jeigu tą surasite, ateis darbuotojas ir pasakys, kad elektros negalima naudoti. Taip jau buvę du kartus man. Paskutinė kartą, kai persikėlus į naują ankštą butą sugalvojau eiti mokytis į vietinę biblioteką. Po to karto teko minties atsisakyti ir pradėti važinėti tris kilometrus iki universiteto.

Kas skiriasi ir kame laimi Japonija:

1) Viešąsias bibliotekas sunku palyginti, bet universitetų jaučiasi, kad Japonijoje turtingesnės ir išgalinčios naujų knygų pripirkti. Lietuvoje su tuo būdavo problemų, o čia jeigu ne saviškiame, tai kur nors netoliese esančiame kitame universitete reikiamą knygą surasi. O jeigu surandi tik tokiam, kuris už kelių šimtų kilometrų, gali parašyti prašymą, kad tą knygą nupirktų (su argumentais, kokia ji tau reikalinga tyrimo tikslais ir pan.) Yra specialus universiteto fondas studentams ir iš keturių kartų, kiek teko kreiptis, trys buvo sėkmingi.

Ko trūsta abiejose pusėse:

1) Skenerių. Niekaip nesuprantu, kodėl vietoje kopijavimo aparato, kuris naudoja popierių, negalima pastatyti skenerio, kuris vaizdus surašytų į USB raktą ar SD kortelę. Ir išteklių susitaupytų, ir patogiau būtų kompiuteryje informaciją susirūšiuoti nei popierius dėlioti. Gal jau Lietuvoje jie atsiranda? Girdėjęs, kad kai kurių Europos šalių universitetuose paplitę, bet bent jau Japonijos bibliotekose nei vieno nemačiau.

Namuose normalaus interneto nėra ir panašu, kad nebus, o atėjęs į universiteto biblioteką vis neprisiruošiu apie ką nors parašyti, tad ir blogas sulėtėjęs. Šiam kartui tik parankiojau nuotraukų, ką galima rasti pavaikščiojus aplink naujus namus.

Iš vienos pusės esam apsupti didokų daugiaaukščių su butais…

Persikraustymo iššūkis įveiktas ir net gi sklandžiau nei tikėjausi. Iš pradžių atrodė, kad teks pavargti su daiktų pervežėjais, nes paieškojus japoniškai išmeta tik visokias užsibranginusias kompanijas. Jos ne šiaip nuveža jūsų daiktus, bet siūlo paslaugų komplektus A, B, C ir pan., pagal tai, kiek žmonių ir iš kokio buto kraustosi. Pigiausi planai prasideda nuo maždaug 25 000 ienų (620lt) ir kyla iki maždaug 70 000 (1750lt). Pagal juos jums tereikės stovėti ir žiūrėti, kaip daiktus supakuoja, sunešioja, suvežioja ir išpakuoja. Ir taip visose apžiūrėtose kompanijose. Labai japoniška – pilna paslauga, už jus padarys profesionalai, nesirūpinkite, atsipalaiduokite.

(paveiksliukas iš http://benriya.i-tsukuba.jp/)

Šiandien baigėsi ne taip jau ir ilgai trukusi buto paieška. Apžiūrėję vos kelias vietas, išsirinkom mūsų akimis optimaliausią variantą. Tiesa, labai iš daug ko ir negalėjom rinktis, nes norim likti netoli dabartinės stoties ir nemokėti per mėnesį daugiau nei 1500lt (60 000 ienų). Tokia kombinacija lemia, kad nuomos kompanija gali pasiūlyti kokius šešis variantus, nuo kurių atbyra keturi, o tada belieka rinktis iš tų likusių dviejų. Būtų kas kita, jeigu norėtume kas mėnesį atsisveikinti su ~3000lt. Tada jau pasirinkimų būtų tikrai daugiau, bet turint galvoje visus nuomos ypatumus, kuriuos netrukus išvardinsiu, tie 3000lt tėra aisbergo viršūnėlė, todėl tenka pagalvoti ir apie visą eilę kitokių išlaidų.

Lig šiol gyvenome universiteto bendrabutyje, kuris kainavo ~45 000 ienų (1150lt). Nebrangu, bet turint galvoje, kad iki artimiausios stoties apie 3 km, nėra taip jau ir pigu. Kadangi daugumos tokijiečių pagrindinis transportas yra traukiniai, kuo arčiau stoties gyveni, tuo kasdienės kelionės pirmyn-atgal lengvesnės, bet ir nuoma brangesnė. Taip pat mes esame jau šiek tiek Tokijo pakraštyje, kas irgi mažina nuomos kainas. Centre net ir mažo kambarėlio nereikėtų tikėtis be 80 000 ienų (2000lt). Trečias svarbus dalykas – dydis. Mažiausias variantas – taip vadinami „van rūmu“ (ワンルーム, „vienas kambarys“ nuo angliško „one room“), kur toje pačioje erdvėje kampelis virtuvei plius atskirai vonia. (Turint galvoje jų dydį (10-20 m2), kyla įtarimas, kad „van rūmu“ gali būti kilęs ir nuo „van“ (taip japoniškai šunys loja „van van“) + „room“, t.y. labiau šuns būdelė nei pilnavertis butas :-)) Tad ir visos mažiausios kainos yra būtent apie tokias vietas. Erdvesni butai (apie 40 m2) jau ir kainuos bent dvigubai brangiau.

Tipiškas „vanrūmas“: įėjęs pro duris iš karto atsitrenki į virtuvę, šalia durys į nedidukę vonią, o likę keli kvadratai yra miegamasis-valgomasis-svetainė.

Prabėgo du mėnesiai bepasakojant apie nuotykius Indonezijoje. Atrodo, turėtų būti per tą laiką prisikaupę daug visokių naujienų iš Japonijos, bet… nieko labai ypatingo ir neįvyko. Vos tik grįžus sulaukiau smagių svečių iš Škotijos, su kuriais teko iš naujo pabūti turistu ir aplankyti įvairias Tokijo vietas. Tada atkeliavo žinia iš universiteto, kad nenorint prarasti stipendijos, jau šį semestrą būtina atlikti disertacijos katedrinį gynimą. Teko trims savaitėms mesti viską į šalį ir nuo ryto iki vakaro darbuotis, kad lig tol turėtas tekstas įgautų išbaigtesnę formą. Suspėjau, viskas praėjo sklandžiai, dabar telieka padaryti kelis pakeitimus ir sulaukti rudenį galutinio gynimo.

Daugiau laisvo laiko atsirado tik prieš porą savaičių, bet vėl dėka universiteto yra naujas darbas – susirasti kur gyventi iki lapkričio mėnesio. Mat pagal taisykles išgyvenau maksimalų trejų metų laikotarpį ir niekaip niekiausiai man negali pratęsti likusiems keturiems mėnesiams bendrabučio nuomos. Nesukalbami ir nedraugiški čia darbuotojai… Žiūrint iš kitos pusės, nauja ir savaip įdomi patirtis – lankytis nuomos kompanijose ir apžiūrinėti butus. Bet apie tai atskira istorija.

Artėjantis kraustymasis verčia pagalvoti ir apie visus sukauptus daiktus: ką išdalinti, ką bandyti parduoti, ką į Lietuvą išsiųsti, ką dabartiniams kaimynams atiduoti… Tuo labiau, kad sekanti gyvenama vieta bus toli gražu ne tokia erdvi kaip dabartinė.

Tokios pagrindinės naujienos. Galima pabaigai paminėti dar ir tai, kad per šiuos porą mėnesių atėjo ir praėjo pavasaris su visais sakurų žiedais, o dabar tęsiasi vasaros įžanga – lietingasis sezonas. Nei šalta, nei karšta ir šiek tiek palyja. Kartais tris dienas be sustojimo, kartais trumpiau.

Štai ir paskutinis įrašas apie Indoneziją. Pradėsiu nuo priešpaskutinę dieną aplankyto Bogoro botanikos sodo. Jis apie 50 km nuo Džakartos, nesunku nuvykti traukiniu. Kainavo neatsimenu tiksliai kiek, bet tikrai labai mažai. Pro langus visą kelią tesimato beveik tik miestas, nes besiplečianti Džakarta užpildė namais anksčiau iki Bogoro buvusį tarpą.

Bogoro sodai suviliojo, nes gali pasigirti kelių šimtų metų istorija ir tūkstančiais augalų rūšių. Atrodė, kad bus įdomi išvyka. Nuvykus paaiškėjo, kad to įdomumo tik per pusę, nes sodas yra labiau panašus į parką: dauguma augalų neturi jokių lentelių, kad galėtum sužinoti, kokia tai rūšis, labai mažai stendų su paaiškinimais, tad belieka tik šiaip vaikštinėti, o ne mokytis apie tropinę florą. Iš šitos pusės nuvylė. Bet jeigu atvyksti kaip į parką, tuomet graži vieta ir gali lengvai pusę dienos praleisti.

Javos sala – tai keliolika ugnikalnių, daugybė ryžių terasų, o kas likę užstatyta gyvenvietėmis. Bent jau taip atrodė važiuojant traukiniu iš Džogjakartos į Džakartą. Įdomus maršrutas, pamatai kaip žmonės gyvena. Galiu rekomenduoti.

Bilietus gavome nesunkiai, be jokių rezervacijų, bet perkant iš anksčiau būtų kažkiek pigiau. Dabar teko už pusės dienos pasivėžinimą sumokėti ~35lt vidurine klase.

Tarp Balio ir mūsų kito sustojimo Džogjakartos – apie 550 km. Gal ir gerai, kad nepavyko rasti autobuso ar traukinio, nes su visais persėdimais būtume užtrukę gal beveik parą. Lėktuvu, tuo tarpu, nuskridome per nepilną valandą. Iš oro uosto sakydami daug „no, thank you“ prasibrovėm pro taksistus ir nuėjom tiesiai į netoli esančią traukinių stotį. Neatsimenu kiek tiksliai, bet bilietas iki miesto centro kainavo labai nedaug, gal 25 lietuviški centai.

Pati Džogjakarta nėra kažkuo labai išsiskiriantis miestas ir turistus labiausiai suvilioja tuo, kad čia patogu apsistoti norint aplankyti du netoliese esančius į Pasaulio paveldą įtrauktus šventyklų kompleksus: budistinį Borobudurą ir hinduistinį Prambananą. Taip ir mes padarėm: atvykom, pavaikščiojom mieste, kitą dieną nuo ankstyvo ryto apvažiavom šventyklas, po pietų dar po miestą, o jau kitą rytą išriedėjom traukiniu link Džakartos.