Gyvena rytinėje ir pietinėje Azijoje tokie labai dailūs juodai-balti uodai Aedes albopictus, kuriuos angliškai vadina tigriniais uodais, o japoniškai ヤブカ (jabuka) – krūminiais uodais. Atrodo va taip:
Gražūs, bet kaip ir daugelis uodų – gelia negailėdami. Kitose šalyse ir ligas platina, bet Japonija šioje vietoje apsitvarkius, neteko nieko apie tai girdėti. Su transportu po truputį jie plinta ir kituose pasaulio kraštuose – Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Afrikoje, Pietų Europoje, o neseniai lyg ir iki Anglijos atkeliavo. Ten visai gerai įsikuria ir net vietinius uodus nukonkuruoja, mat evoliucija tigrinius apdovanojus keliomis savybėmis, dėl kurių jie gan greitai išplinta:
1) Dydis – mažesni už tipinius europietiškus, todėl gali lengviau visur įlįsti ir maisto susirasti.
2) Zyzlumas – praktiškai nezyzia, nebent prie pat ausies priskrenda.
3) Kandumas – įgelia beveik be skausmo, nieko nespėji pajausti.
4) Atsargumas – kraujo prigeria per kelis kartus, todėl nespėji jo nutūpusio sužiūrėti. Po nakties dėl vieno uodo gali nubusti su keliais taškučiais ant rankos. Tiesa, odą irgi mažiau sudirgina, neiškyla dideli guzai.
5) Vislumas – reikia labai mažai vandens, kad išsiristų nauja karta.
Dabartiniuose namuose dėl šio žvėries net neina langų ar durų plačiai atidaryti, kad gaivesnis skersvėjis susidarytų. Iš pradžių buvom nemažai prisileidę (kažkodėl bendrabutyje su jais bėdų nebuvo, tai nesitikėjom, kad čia taip), bet paskui pasimokėm ir dabar tik vienas kitas kartais atsiranda. Gerai nors tiek, kad ant lango turime tinklelį, o tai visai prastai būtų.
senbeiten.wordpress.com 
Parašykite komentarą