Cikados ir taifūnai

Štai tai jau aš ir Tokijuj. Vakar ryte atskridau ir iš karto puoliau tvarkytis visokius reikalus, todėl nelabai buvo laiko prisėsti ir ką nors parašyti. Prie to dar prisidėjo laiko skirtumo svaigulys, kai dieną laikaisi, kad neužmigtum, o naktį neima miegas nors tu ką.

Kadangi tai jau antras mano pabuvimas ilgesnį laiką Tokijuj, pasinaudojau patirtimi ir iki jo nuo oro uosto atsigavau paprastais traukiniais, o ne kokiais oro uosto ekspresais. Pliusai du – kaina ir vaizdai: iki Tokijo centro tekainuoja apie 1200 ienų (t.y. apie 3-5 kartus pigiau nei visokiu spec. transportu) ir pravažiuoja pro visokius kaimelius ir laukus su jau geltonuojančiais ryžiais. Visai įdomu. Jeigu kam prireiktų, tiesiog pavažiuokite iki Funabaši, o iš ten jau su kita linija yra traukinių į Šindžiuku ir pan.

Tokijas pasitiko besibaigiančia vasara, kai lauke kiaurą parą apie 26-29 laipsniai šilumos ir labai drėgna. Pašonėmis vaikščioja ir taifūnai, todėl dažnai lyja, pučia stiprus vėjas, bet viskas palyginus gan ramu. Keisčiausia, kad nei lietus, nei naktis nė kiek neatvėsina oro. Vakar naktinėdamas apie 4 val. ryto žvilgtelėjau, koks lauke oras, o ten nors ir lyja, bet vis tie patys +27.

Kadangi dar neturiu bendrabučio kambario (turėčiau gauti per porą savaičių), laikinai įsikūriau hostelyje, Nakano rajone. Pigus toks, reikia pagyvent su dar trim žmonėm tam pačiam kambary, bet kolei kas viskas gerai, neturiu kuo skųstis.

Sekančią dieną, t.y. šiandien, jau apsilankiau universitete, buvo mokslo metų atidarymo šventė. Tiesa, tikrieji mokslo metai Japonijoj balandžio mėnesį, todėl ir naujų studentų nebuvo itin daug (apie 250-300), nemaža dalis iš įvairių šalių sulėkę mainams.

Koplytėlė, kur vyko pagrindinė dalis.

Prie įėjimo ledo luitas, kuris tokiam karšty buvo greitai nuglostytas norinčių atsivėsinti.

Pats universitetas dideliam parke, daug erdvės, žalumos. Ramybės oazė palyginus su visai čia pat esančiais sugrūstais Tokijo pastatais ir ūžiančiom gatvėm.

Ceremonija buvo neilga, viskas vyko koplyčioj, pagrojo vargonais, universiteto prezidentas pasakė kalbą ir… ėjome valgyti :-) Ta proga universitetas pavaišino visus valgykloje vegetarišku japonišku kariu ir įvairiais užkandžiais. Nieko ypatingo, bet pakankamai skanu. Buvo net keptų bulvių :-)

Prisivalgę, pakalbėję visi po truputį pradėjo skirstytis kas sau. Tą dieną jokių universitetinių renginių daugiau nebuvo, tik pirmadienį teks susitvarkyti kelis popierizmus ir išlaikyti japonų kalbos lygio testą.

Kalbant apie biurokratijas, jau užbėgau į vietinę savivaldybę pasidaryti laikino gyventojo pažymėjimo, o su juo ryt bandysiu atsidaryt banke sąskaitą. Ir dar sveikatos draudimo reikia, ir telefoną įsigyti, ir universitetui visokių užpildytų anketų atnešit… Žodžiu, yra ką veikti.

Pabaigai apie Tokijo fauną. Šių metų laiku išėjus į lauką girdisi šaižus čirškimas, kurį kelia medžiuose tupintys didoki vabzdžiai cikados. Kai kurios tupi ant kamienų ir nepasididžiuoja papozuoti:

Nežinau ar būtent ši rūšis, bet kažkurios iš cikadų yra triukšmingiausi vabzdžiai pasaulyje, galintys iščirpti net apie 120 decibelų. Esančios Tokijuj irgi ne iš tyliųjų.

Kitą gyventoją netikėtai užtikau eidamas pro žydintį krūmą:

Skraidė kaip kolibris ir rinko nektarą. Anei drugys, anei musė… Uodega su šepetuku, visas pūkuotas, sparnai kaip vapsvos. Mielas toks, tik labai jau greitai sukiojosi, sunku buvo nufotografuoti.

Tiek įdomybių. Iki kito karto.